SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-07-14 nr. 717

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Užburtų garsų dešimtmetis7

Savaitė 
• Prasideda Druskininkų teatro festivalis1
• Indijos klasikinis šokis Vilniuje
• Oskaro Koršunovo teatrui antrą kartą suteiktas Vilniaus miesto teatro vardas

Muzika 
• Apie jaunystę, meilę, dvikovą ir vasarą1
• Palangoje "Ramios, malonios vasaros naktys…"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jeanette Winterson
Šviesos taškai
• Gita Strikytė
Neminėk Lietuvos vardo be reikalo!
2
• PARODOS1

Literatūra 
• Iš muziejaus į knygynus
• Juodų avių ganymai po "Baltas lankas"
• VAKARAI

Teatras 
• Tiesioginis teatras
• Valdas Pranulis (1965–2006)5
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Still Alive
 Suteršta 1956-ųjų atmintis
• Inteligentai turi būti nepriklausomi3
• Pakartojimai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Suteršta 1956-ųjų atmintis

Pokalbis su Marta Meszaros

[skaityti komentarus]

Naujausio vengrų režisierės Marthos Meszaros filmo "Nepalaidotasis", matyt, mūsų ekranuose nebus. Bent jau lietuvių platintojų nedomina vengrų kinas, ir dar politinis. Festivalių rengėjų – kažkodėl taip pat. Laukiant, kol filmas taps prieinamas DVD ar VHS formatu, skaitytojų dėmesiui siūlome režisierės ir lenkų kritiko Tadeuszo Sobolewskio pokalbio, išspausdinto dienraštyje "Gazeta Wyborcza", fragmentus.

Naujausiame Jūsų filme "Nepalaidotasis" Janas Nowickis suvaidino vieną geriausių savo vaidmenų – 1956-ųjų sukilimą parėmusį tragiškąjį premjerą Imrę Nagy, kurį Kadaras pakorė ir palaidojo šiukšlyne.

Kadaras mirė jo reabilitacijos dieną 1989-aisiais. Tada jis jau buvo beveik išėjęs iš proto, jį persekiojo Nagy šmėkla. Kadaras niekad neminėdavo jo pavardės. Sakydavo: "Tas žmogus".

Tai nėra tolima istorija. Aš asmeniškai pažinojau Nagy. Gyva ir jo dukra. Nagy buvo netipiškas tiems laikams politikas, jis buvo valstietis, valstiečių politikas. Ir kartu mielas, smagus žmogus. Visai ne toks komunistinės ideologijos apsėstas nomenklatūrininkas kaip kad Gomułka ar Kadaras. Būdamas komunistinis premjeras jis evoliucionavo ir galiausiai ėmė vadovauti liaudies sukilimui.

Aš po truputį artėjau prie sukilimo temos. 1981 m. sukurtame "Dienoraštyje mano vaikams" rodžiau jauną iš Sovietų Sąjungos sugrįžusią merginą. Jos tėvą nužudė NKVD, o dabar ji patenka į sovietų ir vengrų žudomą Budapeštą. Tame filme pažeidžiau susitarimus, dariau tai gudriai, tarsi viską rodyčiau jaunos naivios merginos požiūriu, be didelių metaforų. Bet filmas ilgai pragulėjo ant lentynos. Kai 1989 m. kūriau paskutinįjį "Dienoraštį…", pirmąkart oficialiai buvo prabilta, kad tai nebuvo kontrrevoliucija, bet sukilimas. Kai baigiau filmą, buvo nuspręsta perlaidoti Nagy Didvyrių aikštėje. "Nepalaidotasis" – pirmasis vengrų filmas apie 1956-uosius, kurtas be jokios cenzūros.

Jūs gyvenate Budapešte, Krokuvoje, Varšuvoje. Ar Jūs taip pat jaučiate, kad mūsų šalyse istorinė tiesa vis dar yra priklausoma nuo partijų, apmeluota ir iš kairės, ir iš dešinės?

Pirmąją scenarijaus apie Nagy versiją pateikiau prieš kelerius metus, kai valdė dešinieji. Man buvo pasakyta: "Labai įdomu, bet tai ne mūsų didvyris!" Paskui atėjo kairieji. Sunkiai gavau pinigų filmui kurti. 1956-ųjų atmintis jau buvo suteršta. Užmuštuosius perlaidojo iškilmingai, bet paskui pradėjo rėkti apie tai, kuris labiau nusipelnęs, kuris gauna didesnę pensiją, kuris kovojo gatvėje, kuris buvo komunistas. Daug melo. Apie mūsų istoriją nuo Austrijos–Vengrijos monarchijos pabaigos, apie 1919 m. komunistinę revoliuciją, Mussolini ir Hitlerio sąjungininką Horthy, su kurio palikimu dabar turi bėdų mūsų dešinieji, apie 1956 m. ir vėlesnius Kadaro laikus iki šiol nepasakyta nedaug tiesos.

Mums 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių vengrų kinas imponavo savo istorine drąsa. Dabar sužinome, kad ta laisvė ne kartą buvo nupirkta bendradarbiaujant su saugumu, kaip kad Istvano Szabó atveju.

Saugumo agentais buvo režisieriai Kezdi-Kovacsas, gabus, genialiu laikytas Gaboras Body, vėliau nusižudęs. Taip pat grafas Eszterhazy, garsaus rašytojo Peterio tėvas, talentingas literatūros ir kino kritikas Peteris Galas Molnaras. Kai manęs klausia, kaip atsitiko, kad nuo 8-ojo dešimtmečio apsigyvenau Lenkijoje, atsakau: "Nes nenorėjau būti Vengrijoje". Mane erzino ta pseudolaisvė, tas gerbūviukas, stagnacijos atmosfera. Žmonės buvo liūdni, daug gėrė, buvo daug savižudybių. Lenkijoje buvo kitaip. Sunkiau, nes žmonės stovėdavo eilėse, bet dėl to akivaizdžiau matėsi sušvinkusi santvarka. O pas mus buvo apsimetama, kad viskas puikiai funkcionuoja. Jei tada būčiau nesusipažinusi su Nowickiu, taip pat būčiau išvažiavusi, greičiausiai į Prancūziją. Bet man buvo įdomu, kas atsitiks Vidurio Europai. Man patiko Lenkija, kurioje kažkas vyko, žmonės gyveno įtemptai, laukdami kažko, kas turėjo ateiti. 8-ajame dešimtmetyje Vengrijoje įsigalėjo baisus konformizmas. Puikūs rašytojai Gyula Illyésas ar Laszlo Nemethas simuliavo draugystę su György Aczéliu – pagrindiniu Kadaro ideologu, feodališkai valdžiusiu kultūrą. Be abejo, jis suvokė, kad reikia leisti kurti filmus Jancsó, Szabó ir dar keliems, tarp jų ir man. Pasaulyje mes sulaukėme pasisekimo, bet jautėmės blogai.

Kaip prisimenate Istvaną Szabó?

Mes nebuvome draugai. Jo kartos žmonės į mus žiūrėjo iš aukšto. Jie buvo jaunesni, bet startavo anksčiau. Szabó tarp jų buvo darbščiausias ir talentingiausias. Vieną po kito jis kūrė gerus filmus. Sulaukė sėkmės. Jo nesėkmė buvo "Budapešto apsakymai" – alegorija apie tramvajų, kuris galiausiai tarsi atvyksta į kadarizmą. Tačiau Istvanas sugebėjo suvokti savo nesėkmę ir sukūrė puikų filmą "Pasitikėjimas". Jis išvyko į Vokietiją, ten sukūrė filmą "Mefistas", paskui "Pulkininką Redlį" – savo geriausius filmus, kurie kalba apie konformizmo spąstus.

Ar žinojote, kad jis bendradarbiauja su saugumu?

Ne. Jis niekad apie tai nekalbėjo. Visiškai nesuprantu, kodėl jis neprisipažino pats. Turėjo tiek progų, kai jau buvo pasaulinio garso režisierius. Jis galėjo pasakyti: "Buvo sunkūs laikai, man buvo vos dvidešimt, bijojau". Kiekvienas iš mūsų galėjo su tuo susidurti.

Ir Jancsó?

Jis nedomino saugumiečių, nes laikytas nevykėliu. Jis buvo už mus vyresnis. Kai sukūrė "Be vilties" – filmą apie 1956-ųjų sukilimo numalšinimą, jo herojus aprengęs XIX a. kostiumais, jam buvo 45-eri. Dabar manau, kad tai – geriausias Vidurio Europoje sukurtas filmas. Nesižaviu Tarkovskiu (išskyrus filmą "Andrejus Rubliovas"), bet tai buvo geriau ir už Tarkovskį, ir už Szabó. Už viską, išskyrus jūsų Hasą!

Tačiau neseniai Jūs gynėte Szabó.

Taip, gyniau ir ginsiu. Bet jis pats save gina blogai, užuot paprasčiausiai atsiprašęs… Istvanas – iš tų kinematografininkų, kurie į save žiūri labai rimtai. Tai ne mano mokykla. Gal todėl man patinka Jancsó ir Nowickis, nes jie turi humoro jausmą ir moka į save pažvelgti iš šalies. Nežinau, ar pakankamai tai mokėjo Kieślowskis. Jis buvo vienišas žmogus. Su skausmu stebėjau, kaip jis kentė sulaukęs pasaulinės šlovės. Ko gero, jis patikėjo tais prancūzų snobais, kad dalyvauja kažkokioje misterijoje. Ką gi, mes tik kuriame filmus. Kartais – geresnius, kartais – blogesnius. Apie mano "Dienoraščius…" sakė, kad jie yra "iššūkis, mestas sistemai". Gavau ir Kanų Didįjį prizą, ir "Oskaro" nominaciją. Bet tai praėjo! Gerai, kad tai buvo, ir gal kas nors iš to išliks. Gal moters prigimtis liepia žvelgti į save nepakylėtai? Užtat žaviuosi Fellini, Bergmano pozicija. Jie buvo su mumis nuoširdūs, atviri, niekad nemelavo. Jie dalijosi su žiūrovais visu gyvenimo skausmu, savo vedybų ir meilės romanų, tikėjimo, religijos ir mirties patirtimi. Taip pat ir politikos.

Ar dar turite kino planų Lenkijoje? Kaip scenarijus apie Mariją Curie-Skłodowską?

Jis jau penkerius metus guli lenkų televizijoje. Jokios reakcijos. Parašiau jį kartu su Maciejumi Karpińskiu po to, kai Prancūzijoje išgirdau nustebusį balsą: "Kokia ji lenkė?"

Noriu atskleisti jos patriotizmą, jos temperamentingą jausmingumą, paradoksalų likimą, jos paskutinę kelionę gimtinėn ir susitikimą su pirmąja meile Kazimierzu, kuriam šeima neleido vesti jos, neturtingos guvernantės. Jai buvo dvidešimt ketveri, kai ji metė iššūkį likimui ir išvyko į Paryžių studijuoti Sorbonoje. Dabar Lenkijoje (kaip ir pas mus) kuriama tiek daug filmų apie nieką. Stinga herojų – mąstančių vyrų ir moterų. Tik tos apgailėtinos "romantinės" komedijėlės.

Turiu ir kitą sumanymą – filmą apie Polą Negri. Neturtinga lenkė mergina. Amerikiečių žvaigždė, kurios karjera nutrūko kine atsiradus garsui. Ji išvyksta į Vokietiją, vaidina III Reicho miuzikluose. Ji buvo didelė žvaigždė, gyveno karališkai, ant pavadėlio vedžiojosi leopardą, ją priiminėjo net Goebbelsas. 1938-aisiais ji staiga suprato viską: kad vokiečiai artėja prie karo, kad tai – fašizmas. Ir Pola Negri bėga iš Vokietijos naktiniu traukiniu į Nicą, persirengusi tarnaite, paskui žvejų laivu plaukia į JAV.

Moteriška Mefisto priešybė?

Taip! Yra ir puiki aktorė, tarsi sukurta šiam vaidmeniui. Tai – Grażyna Szapołowska. Ji vis geresnė. Akyse toks plėšrus liūdesys. Matau ją vaidinančią Polą Negri. Su leopardu ant pavadėlio.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:06:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba