SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-10-21 nr. 680

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Bendros vertybės ir teatro pasiūla

Muzika 
• Tokie gimsta itin retai4
• Vita Mozūraitė
"Aura" ir kiti
• "Gaidos" akibrokštai: nuo Kutavičiaus iki Zappos
• Leidinio "Aš čia – gyva" sutiktuvės
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Nenutylėtos įtakos
2
 Aistė Virbickaitė
Saldus emalio asorti "Meno nišoje"
• Aušra Trakšelytė
Skulptūrų alėja
4
• Elena Černiauskaitė
2 x 40 žalių atspalvių
• Parodos

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasavičienė
Hanso Christiano Anderseno siela
5
• "Kontrabosas"
• Menų spaustuvės sezonas
• "Lady salsa" koncertuos Vilniuje2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Nacionalinės smegenų plovimo ypatybės
4
• Kelionė per pragarą
• Berlinalė kviečia jaunuosius kritikus
• Arūno Matelio filmas pristatytas Europos kino akademijos prizui
• Minint Irenos Jasiūnaitės jubiliejų
• Tarptautinis animacinių filmų festivalis "Tindirindis"
• "Skalvijoje" – filmai apie mirtį1
• Trash misija
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Nobelio premija – Haroldui Pinteriui
• Šokiravimo menas1

Anonsai 
• Kultūros ministerija priima paraiškas
• Kultūros ministerija priima prašymus

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Saldus emalio asorti "Meno nišoje"

Tarptautinė emalio meno paroda "Vilnius 2005"

Aistė Virbickaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šarūnė Vaitkutė ir Dainius Narkus. "Segė"
Autorių nuotr.

Jaukiai ir maloniai iš burnos slysta ir ausyse susirango žodis "emalis". Paprastas ir egzotiškas, skambus ir minkštas, jis puikiai tinka šiuo žodžiu vadinamai medžiagai: stikliškai, spalvotai, kietai masei, kuria dengiami dažniausiai metalo, kartais keramikos ir stiklo dirbiniai. Švytintis brangiųjų akmenų spindesiu bei šiluma emalis yra viena iš auksakalystės meno rūšių, technologijų ir galimybių gausa traukiančių ir šiuolaikinius juvelyrus.

Spėju, kad galerijos "Meno niša" lankytojai taip pat nenusivilia aplankę šiuo metu veikiančią parodą "Vilnius 2005". Tai tarptautinė emalio meno paroda, kurioje dalyvauja menininkai iš Baltarusijos, Estijos, Indijos, Ispanijos, Japonijos ir Lietuvos. Šiuo renginiu minimos ir Vilniaus auksakalių gildijos 510 metų (dar 1495 m. didysis kunigaikštis Aleksandras privilegijos raštu patvirtino Vilniaus auksakalių cecho statutą), ir galerijos "Meno niša" trejų metukų sukaktuvės.

Ieškant minėtųjų metinių atgarsių pačioje parodoje, akivaizdu, kad šiandieniai eksponatai labiau atspindi galerijos, nei penkių amžių auksakalių gildijos veiklą: įžengusius vidun pasitinka dažniausiai čia šurmuliuojančios jaukios spalvos, įvairiausiomis šypsenomis mojantys geraširdžiai eksponatai: juvelyrika, tapyba, smulkioji plastika. Dabartinėje parodoje emalis sujungia visas šias meno sritis, ryškiai blyksėdamas ar paslaptingai rymodamas plaketėse, segėse ar dekoratyviniuose objektuose.

Šios parodos uždavinys – dėmesys emaliui ir jo technikoms. Noras dar kartą priminti apie Lietuvoje po truputį atsinaujinančią darbo su emaliu tradiciją, ją paskatinti ir praturtinti naujais pavyzdžiais. Menininkai nebuvo varžomi rinkdamiesi objektus ar temas, todėl mėgstantiems konceptualias parodas šioji gali pasirodyti kiek išsisklaidžiusi ir neapibrėžta. Tačiau smalsiam ir kruopštų bei originalų atlikimą vertinančiam lankytojui čia yra kas veikti. Emalis atsiveria netikėtomis išraiškos galimybėmis visiems, net ir nežinantiems darbo su juo subtilybių ir niuansų. Čia pat ateina į galvą ir bene didžiausias parodos minusas: kortelėse šalia darbų nurodomi tik autorius ir pavadinimas, o tai eilinį parodos lankytoją, nenutuokiantį, kaip ir iš ko atliktas vienas ar kitas eksponatas, palieka tarsi už žaidimo ribų: su smagia spalvų, nuotaikų bei formų įvairove, tačiau be organizatorių deklaruojamo esminio šios parodos variklio – technikų, emalio meno tradicijų ir šiandienių tendencijų pažinimo. Dėl šios priežasties gali likti nesuprastos ir tinkamai neįvertintos pirmosios vietos laimėtojos, dvi Tado Deksnio (Lietuva) segės, konkurso žiuri didžiausias simpatijas užsitarnavusios ne tiek dėl idėjos originalumo, kiek dėl itin kruopštaus ir meistriško atlikimo. Antrąją vietą dalijosi du menininkai, pristatę visiškai skirtingus darbus: Teresos Ulldemolins Aguade (Ispanija) portretai "Rodolfo" (2005 m.) ir "Marianne" – ispaniškai gaivūs smulkiosios plastikos pavyzdžiai (lietuviškame kontekste originalūs menininės formos pasirinkimu) – ir Gvido Latako (Lietuva) "Žmonės žiūrintys į mėnulį", emalio darbas, labai neįprastai puošiantis knygos viršelį. Emalis ir knyga sujungiama ne pirmą kartą dailės istorijoje, tačiau šiandien, kai net oda dekoruoti knygų viršeliai kasdieniame gyvenime pasitaiko itin retai, tokia pagarba knygai atrodo labai netikėtai bei patraukliai. Atlikdamas šią sintezę, menininkas sėkmingai sujungė šimtamečių knygų orų puošnumą su šiuolaikiška dekoro forma bei turiniu. Panašiai su tradicija ir dabartimi šmaikštaudami "žaidžia" nemažai kitų menininkų: Vidas Babenskas tradicinės formos segę praturtina ne tik spindinčiu emaliu, bet ir pasakojimu apie sauso martinio degustaciją, Vidos Pukštaitės kaklo papuošalas įgyja stilizuotos mažos mergaitės pavidalą, Yoshie Matsuma (Japonija) sukurta visomis jūros spalvomis tviskanti "Kriauklės poema" pamažu tolsta nuo funkcionalaus papuošalo, artėdama prie savarankiško meno kūrinio.

Šalia konkursinių darbų, atskiroje salėje eksponuojami jaukaus ir svetingo Kintų Vydūno kultūros centro organizuotame tarptautinio emalio miniatiūros simpoziume "Pamario ženklai" sukurtų darbų kolekcija. Ar dėl lietuvišką melancholiją keliančios jūros kaimynystės, ar dėl kiek tradiciškesnio simpoziumų rengėjų ir dalyvių požiūrio, pristatomi darbai gerokai ramesni: santūresnės spalvos, mąslesnė darbų tematika, įprastesnė forma: tapyba emaliu ant metalinių palečių. Akivaizdu, kad siekiant parodyti žiūrovui emalio galimybes, tokia kaimynystė pasiteisina. Šalia šmaikščių, žaismingai negrabių ar itin rafinuotų darbų, pastelinės plaketės, primenančios laikui bėgant nublukusio rašto, senų, nebeatpažįstamų nuotraukų fragmentus (Laima Kėrienė) ar tyliai pasakojančios miglotas paslaptis (Aušra Vundžigelytė), atrodo ne mažiau žavios ir šiltos. Be to, kas ne mažiau svarbu, jos parodo emalį kiek kitaip: kaip medžiagą, gebančią ne tik tviskėti, bet ir perteikti lyriškas, ramias nuotaikas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:06:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba