SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-02 nr. 745

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Vilniaus variacijos
3

Savaitė 
• Renata Šerelytė
Subjektyvūs akcentai
1
• Naujasis „Bravissimo“
• Orkestrų gastrolės

Muzika 
• Sielos korifėjai – fleita ir džiazas2
• Daiva Tamošaitytė
Tryliktasis orkestro gimtadienis
• Pirmosios „Nepaklusniųjų“ ansamblio gastrolės užsienyje
• Klaipėdoje – XI tarptautinis festivalis „Skambanti banga“
• KONCERTAI1

Dailė 
• Emilija Budrecka
Piešiniai ir įvairūs darbai
6
• Monika Krikštopaitytė
Šis bei tas
29
• Justina Augustytė
Nauja meno erdvė
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Angelų laikas
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apie moteris
• GIT debiutas Rokiškio teatrų festivalyje
• Kiekvienas karas – beprasmiškas
• Geri ketinimai
• Klaipėdiečiai pristatys „Kelią į Damaską“
• Naujas KVB šokio spektaklis1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Linco ir Vilniaus „romanas“1
• Seimo rinkimus menininkai pavers kultūros projektu4
• Ateik į viešą idėjų pristatymą2

Pasaulyje 
 Sirenos daina6
• Paulina Pukytė
Mes laimėjome!
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Sirenos daina

Germaine Greer apie kino žvaigždes

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lauren Bacall

Dienraščio „The Guardian“ puslapiuose feministė Germaine Greer aprauda kino žvaigždės nuosmukį nuo konfliktiškos merginos iki romios Barbės.

Prireikė laiko, kol kino fenomenui buvo suteiktas Lauren Bacall vardas. Ji pradėjo gyvenimą kaip Betty Joan Perske, trylika metų mokėsi šokio meno, po to – aktorystės ir tapo teatro aktore bei modeliu Betty Bacall. Jos nuotrauka ant „Harper’s Bazaar“ viršelio patraukė filmų prodiuserio Howardo Hawkso žmonos akį, šis nufilmavo ją filme „Turėti ir neturėti“ („To Have and Have Not“, 1944) ir sukūrė kino žvaigždę Lauren Bacall. Ji – ne tradicinė gražuolė: veidas per platus, burna per didelė, akys per toli viena nuo kitos, o ausys per didelės. Be to, ji nei šviesiaplaukė, nei tamsiaplaukė, tik išblyškusi ir panaši į pelę.

Catherine Deneuve – tikra Lauren Bacall priešingybė. Ji visa tobula: akys gražiai išsidėstytos idealaus ovalo veide, daili burna, permatomai šviesi oda, kūnas tiktų pripučiamos lėlės modeliui. Tik jos vardas ir plaukai netikri. Catherine Dorléac gimė teatro ir kino aktoriaus Maurice’o Dorléaco bei jo žmonos aktorės šeimoje ir galiausiai pasiėmė motinos mergautinę pavardę. Pirmą vaidmenį kine Deneuve gavo būdama 13 metų ir be pertraukos filmuojasi 50 metų. Ji niekada negalvojo veikti ką nors kita ir būdama 63-erių ji vis dar apie tai negalvoja. Ji sako, kad niekad nedirba daugiau nei šešis mėnesius per metus, tačiau ką ji veikia kitą metų pusę, – nežinoma.

Bacall buvo devyniolikos, kai suvaidino pirmą sceną su Humphrey Bogartu; po kelių savaičių jie tapo meilužiais, taip iširo Bogarto santuoka su Mayo Methot. Jau tada Bacall elgėsi taip, kad poelgių aidas sklido dešimtmečius. Vis dar gali ją įsivaizduoti esant Gudrute (Slim) Brauning, stovinčia tarpdury ir sakančia: „Žinai, tau nereikia apsimetinėti prieš mane, Styvai. Tau nieko nereikia sakyti ir daryti. Apskritai nieko. Gal tu tiesiog švilpauk. Moki švilpauti, ar ne, Styvai? Tiesiog sudedi lūpas ir… pūti.“

Viešbučių vagišė Gudrutė Brauning (tikrasis vardas Mari) užsitarnavo tokį vardą iš Harry Morgano (Humphrey Bogart), nes susidūrusi su rimtu pavojumi neprarado šalto proto. Toks buvo ir antrosios Hawkso žmonos vardas – tai asmenybė, kuri laikė save svarbiausia Hawkso moterimi. Gudrutės šaltakraujiškumas ir drąsa taip pat jai suteikė teisę imtis iniciatyvos sekse ir išbandyti partnerį, kuris turi atsakyti tuo pačiu. Jų abipusis atsargumas ir kartais pasitaikantis šiurkštumas didina seksualinę įtampą iki tiek, kad galiausiai jiems tai padarius kyla noras paploti.

Stengiuosi kiek įmanydama, tačiau negaliu prisiminti nieko, ką yra pasakiusi bent viena Catherine Deneuve herojė – skiriasi ne tik asmenybė ir talentas, bet ir laikotarpis. Kai Bacall atsidūrė dėmesio centre, vis dar vyko karas ir moterys dar buvo savarankiškos, segėjo trumpus sijonus ir avėjo batus aukštomis pakulnėmis, kalbėjo garsiai ir traukė minias. 1934 m., prieš Hayso kodeksui iškarpant filmus, daugybė ypatingų aktorių, tokių kaip Bebe Daniels, Ruby Keeler, Ginger Rogers, Norma Shearer ir Jean Harlow, sukūrė įsimintinas herojes, kurios sugebėjo būti stiprios, linksmos ir seksualios.

Ketvirtajame dešimtmetyje drąsios dirbančios merginos tipažą – nepamirštamą Flemchen vaidmenį filme „Grand Hotel“, 1932 m. apdovanotą „Oskaru“ geriausiam filmui, – sukūrė buvusi choristė Joan Crawford. Prie Crawford netrukus prisijungė Rosalinda Russell, vaidinusi konfliktiškas moteris, tokias kaip savo buvusiam vyrui dirbanti išsiskyrusi reporterė filme „Jo merginos penktadienis“ („His Girl Friday“, 1940, taip pat režisuotas Hawkso).

Hawksas sukūrė ir kitą nepamirštamą, stilingą, sąmojingą, seksualiai agresyvią moterį. Filme „Mažylio auklėjimas“ („Bringing Up Baby“, 1938) ją suvaidino Katharine Hepburn. Kitais metais Hawkso sukurto filmo „Tik angelai turi sparnus“ („Only Angels Have Wings“) Jean Arthur suvaidinta herojė sako savo kolegai: „Mane sunku gauti, Džefai. Viskas, ką turi padaryti, – paprašyti manęs.“ Tokios moterys turėjo savų planų, sąmoningai rizikavo ir nebijojo padarinių.

Buvo 1944-eji, kai Bacall prisijungė prie išskirtinių Hawkso moterų grupės. Po dvejų metų Hawksas baigė dar vieną filmą, kuriame vaidino Bacall, – „Didysis miegas“ („The Big Sleep“). Laikas, kai moterys galėjo duoti visa, ką turi geriausia, baigėsi. Nors ir būdamas labai įtakingas, Hawksas negalėjo jų palaikyti. Karas baigėsi, ir moterys grįžo į virtuves ir miegamuosius didinti gimstamumo. Šeštajame dešimtmetyje atsirado kitos Hawkso žvaigždės – suveržtos per juosmenį, smailiakrūtės – tokios kaip Marilyn Monroe ir Joan Collins.

1948 m. Johno Hustono filme „Key Largo iškyšulys“ („Key Largo“) Bacall vėl vaidino kartu su Bogartu, tačiau jos drabužiai pailgėjo, lūpdažiai tapo rožiniai ir niekas nebežinojo, ką su ja veikti. Filme ji teturėjo atskleisti šeimos solidarumo jausmą, nuoširdžios žmonos nekaltybę. Ji avėjo aukštakulnius suvarstomus batelius, glotniai sušukuoti plaukai išryškino dideles ausis. Bacall visada mokėjo išlaikyti tempą, rasti pusiausvyrą tarp žodžio ir būsenos. Ji nereiškė jausmų tiesiogiai. Viską pasakydavo tyla, žvilgsnis, keli žodžiai. Bacall sulaukė šiek tiek pasisekimo 6-ajame dešimtmetyje, tokiuose filmuose kaip „Jaunuolis su ragu“ („A Young Man with a Horn“, 1950), „Kaip ištekėti už milijonieriaus“ („How to Marry a Millionaire“, 1953), „Moteris dizainerė“ („Designing Woman“, 1957), bet jie tik įrodė, kad tuo metu niekas nekūrė filmų suaugusioms moterims.

Būtent tada ateina Catherine Deneuve. Didžiulis jos karjeros lūžis buvo filmas „Šerbūro lietsargiai“ („Les Parapluies de Cherbourg“, 1964) – tai šedevras apie romantiškus prancūzų polėkius, parašytas ir režisuotas Jacques’o Demy. Dvidešimtmetė Deneuve vaidino šešiolikmetę parduotuvės „Les Parapluies de Cherbourg“ savininkės dukterį Ženevjevą. Ji ir jos vaikinas mechanikas myli vienas kitą ir nori susituokti, tačiau jį pašaukia karinės tarnybos į Alžyrą. Jie permiega, jis išvyksta, ji sako jam „sudie“ Šerburo traukinių stoty – ir voilą, ji nėščia. Tiesą sakant, pradėjusi filmuotis filme, Deneuve buvo ką tik pagimdžiusi Roger Vadimo sūnų.

iliustracija
„Tristana“

Ženevjeva buvo skirta Olivia Newton John tipo prancūzei, o Deneuve turbūt buvo arčiausiai siekiamybės – tik be balso. Ji turėjo plaukus – tiek plaukų, kiek turi kiekviena lėlė Barbė. Jie buvo nubalinti labiau, nei įmanoma. Ši plaukų masė už ją vaidino ir šoko. Iš po plaukų buvo matyti tobulas, neišraiškingas veidas, kurį nuolat glamonėjo kamera. Nors scenarijus reikalauja iš Ženevjevos anksti pradėti ikivedybinį seksą su savo vaikinu, Deneuve neparodo nė kibirkšties aistros. Ji taip pat eitų pas dantistą, kaip eina prarasti nekaltybės. Bacall galėjo išreikšti seksualinį susidomėjimą žvilgsniu; Deneuve visiškai nemoka to parodyti. Tai susiję ne tiek su asmenybe, kiek su pasikeitusiais laikmečio prioritetais.

Deneuve kino karjera prasidėjo 1963 m., kai Roger Vadimo filme „Yda ir dorybė“ („Le Vice et la Vertu“) ji suvaidino Dorybę. Vadimas jau buvo pavertęs fenomenu vieną jauną aktorę Brigitte Bardot, ir, aišku, buvo galima tikėtis, kad jis sukurs ir „Deneuve“ rūšį. Jis sutapatino Deneuve su Dorybe, ji pagimdė jo kūdikį ir po to jis ją metė, o ji tęsė tą suformuotą įvaizdį visuose filmuose – nuolankiai, pasyviai, neišraiškingai. Niekad nesuraukta kakta, nei vienos juoko raukšlės, 1985-aisiais iš Bardot perimtas Prancūzijos Respublikos simbolio Marianos veidas, kuris išliko ant pinigų ir po penkiolikos metų.

Deneuve turi tai, kas vadinama „amžinuoju grožiu“; ji išsaugo jį dėl labai lėtų apsisukimų. Prieš pradėdama kiekvieną vaidmenį, ji būna nepriekaištingai pasiruošusi, paraidžiui vykdo kiekvieną režisieriaus nurodymą. Ji pradeda santūriai ir, pasak jos, leidžia režisieriui ją spustelėti, jei to reikia. Ji buvo apibūdinta kaip „kiekvienos įmanomos vaizduotės indas“, ir tai jos stiprybė kino terminais kalbant. Deneuve kinematografinė laikysena lyg suknelė – „laiko spalva“, kurią ji dėvėjo kitoje Jacques’o Demy fantazijoje „Asilo oda“ („Peau d’Āne“) ir kuri atspindėjo skirtingus įvaizdžius bei spalvas. Nereikalaujantis pastangų jos tuštumas leidžia jai atitikti žiūrovų fantazijas – taip ji įgijo vienos seksualiausių kada nors ekraną puošusių aktorių reputaciją. Filmas „Dienos gražuolė“ („Belle de Jour“ , 1967) pelnė seksualiausio visų laikų filmo reputaciją paprasčiausiai todėl, kad Deneuve jame visąlaik elgiasi kaip nesubrendusi paauglė. Žvelgiant pro XXI amžiaus prizmę, filmas atrodo keistai išgalvotas; kuriama klišė – per anksti subrendusi mergaitė vėliau tampa frigidiška moterimi, galinčia susijaudinti tik nuo nešvankumo. Pagal šią klišę droviai eksploatuojami fetišistiniai įvaizdžiai, fantazijų pasaulį supriešinantys su realybe. Deneuve herojė Severina Serizy kaip lunatikė keliauja vaizdais, kurie turėtų reikšti jos fantazijas. Pasak jos pačios, režisierius Luisas Buńuelis nemokėjo su ja bendrauti ir niekada nesakė, ko nori. Nesąmoningai ji davė jam tai, ko jis norėjo – taip mažai, kaip tik galima. Galiausiai tai juk buvo jo fantazijos.

Sprendimas aprengti ją Yves’o Saint-Laurent’o sukurtais drabužiais neegzistuojantį siužetą papildo keistu aspektu; atrodo, tarsi gyventume spalvoto žurnalo puslapiuose. Kad ir kur eitų Severina, ji atrodo lyg vaikštanti podiumu – nuo blizgančių originalių odinių aulinukų iki šalmo, kuris prilaiko jos barbiškus plaukus. Sekso scenos viešnamyje susideda iš jos apsinuoginimo iki pat „šarvų“: kojines prilaikančių gumų, kelnaičių, kojinių bei paminkštintos liemenėlės, ir leidimo bjauriems vyrams ją bučiuoti. Viename nepaprastai neseksualiame epizode iš jos pareikalaujama pereiti per kunigaikščio pilies kambarius apsivilkus tik juodo žoržeto mantija su baltų rožių karūna. Ji bidzena priešais kamerą kaip avelė priešais skerdiką. Geriau būtų pasinaudojusi dublere, tačiau jai būdingas pasyvus nuolankumas to padaryti neleido. Lauren Bacall to nebūtų padariusi dėl nieko, niekad nebūtų apsinuoginusi ir leidusis filmuoti jos pliką užpakalį iš nugaros, bėgiojant iš dublio į dublį. Hawkso moteris būtų atstūmusi bent kurį vyrą, kuris būtų to paprašęs.

Buńuelis vel panaudojo Deneuve „Tristanoje“ (1970). Filmas buvo geresnis nei „Dienos gražuolė“, tačiau susilaukė mažiau pasisekimo. Ir vėl jo tikrasis objektas buvo ne Tristana, bet jis pats. Filmo esmė – Buńuelio gilus priešiškumas Ispanijos provincijos visuomenės veidmainiškumui. Deneuve yra lyg jo vidinio vaiko pakaitalas, nekalta našlaitė, kurią suvilioja jos globėjas ir kuri bando išreikšti savo seksualumą būdama su jaunesniu ją išnaudojančiu vyru; pažeminta ir bejėgė ji yra priversta sudaryti sąjungą su vyru, kuris atėmė jos nekaltybę. Atminty išlieka ne šokiruojanti paskutinė scena ar Deneuve vaidyba, bet Buńuelio atkurtas 4-ojo dešimtmecio Toledas, matomas lyg per vaikystės objektyvą ir nuostabiai nufilmuotas José F. Aguayo. Ir vėl, Deneuve nejautrumas yra būtent tai, ko reikia Buńueliui. Tai nejudantis taškas besisukančiame pasaulyje.

Lauren Bacall kino karjera sužlugo 6-ajame dešimtmetyje ir niekada neatsigavo. Nuo tada ji filmuojasi epizoduose ir labai sėkmingai vaidina teatro scenoje. Catherine Deneuve buvo Prancūzijos Respublikos simbolis Mariana bei „Chanel No 5“ veidas, o neseniai ji tapo ir kosmetikos kompanijų MAC bei „L’Oréal“ veidu.

Hawkso moteris buvo idėja, kuri klestėjo krizės, depresijos ir karo metais, kai moterims reikėjo pasitelkti visą energiją norint išlikti. Po karo ji buvo pakeista moterimi eunuchu, prislėgta didžiulių plaukų ir netikrų blakstienų, netinkanti jokiems išbandymams – viskas vyrams ir nieko moterims.

Vertė Santa Lingevičiūtė

 

Skaitytojų vertinimai


9660. 1232007-03-05 13:13
super straipsnis. merci.

9669. Trys šimtai dešimt 2007-03-06 13:43
Geras, man patinka toks rafinuotas poziuris i aktores ir moteris:)

9673. JL1 :-) 2007-03-06 13:48
Graži daina, malonu skaityti. Galima būtų ir dažniau:)

9689. dekadentė2007-03-07 12:27
Pasibaisėtina. Ką raudanti feministė gali pasakyti apie kiną, Bunuelį ir Catherine?

9693. hau2007-03-07 14:48
aj, decadente, nesniervink, kad tau katryte pacinka, o feministei - ne. ar apie nuomoniu pliuraluma ka nors teko girdeti?

9695. viensdutrys :-) 2007-03-07 16:34
Puiku. daugiau tokiu vertimu. Dar idomus filmas yra "Pusryciai pas Tiffany" su Audrey Hepburn. Aktore tokia siek tiek vaikiska, bet siuzetas pasakoja laisvos moters ieskojimu istorija. Po keleto metu nieko panasaus Amerikos kine nebeliko.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
6:04:59 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba