SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-02 nr. 745

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Vilniaus variacijos
3

Savaitė 
 Renata Šerelytė
Subjektyvūs akcentai
1
• Naujasis „Bravissimo“
• Orkestrų gastrolės

Muzika 
• Sielos korifėjai – fleita ir džiazas2
• Daiva Tamošaitytė
Tryliktasis orkestro gimtadienis
• Pirmosios „Nepaklusniųjų“ ansamblio gastrolės užsienyje
• Klaipėdoje – XI tarptautinis festivalis „Skambanti banga“
• KONCERTAI1

Dailė 
• Emilija Budrecka
Piešiniai ir įvairūs darbai
6
• Monika Krikštopaitytė
Šis bei tas
29
• Justina Augustytė
Nauja meno erdvė
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Angelų laikas
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apie moteris
• GIT debiutas Rokiškio teatrų festivalyje
• Kiekvienas karas – beprasmiškas
• Geri ketinimai
• Klaipėdiečiai pristatys „Kelią į Damaską“
• Naujas KVB šokio spektaklis1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Linco ir Vilniaus „romanas“1
• Seimo rinkimus menininkai pavers kultūros projektu4
• Ateik į viešą idėjų pristatymą2

Pasaulyje 
• Sirenos daina6
• Paulina Pukytė
Mes laimėjome!
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Savaitė

Subjektyvūs akcentai

Vilniaus knygų mugėje

Renata Šerelytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kelios dienos prieš Vilniaus knygų mugę (vykusią vasario 22–25 d.) televizorius iškilmingai skelbdavo, kad šiemet mugės akcentas – vaikų literatūra. Tai turėjo liudyti ir geriausios vaikiškos knygos rinkimai, ir vaikams skirtų knygų pristatymas bei susitikimai su jų autoriais. Žinoma, tų pristatymų ir susitikimų nebuvo tiek, kad nustelbtų visa tai, ką skaito ir kuo domisi suaugusieji. Trumpiau tariant, vaikų literatūra ir liko tik „akcentas“ ir, regis, nelabai reikšmingas. Bet argi tai keista?.. Vaikų kultūra Lietuvoje tebėra tabula rasa – nuo sovietmečio, kai vaikas buvo suvokiamas kaip „gamybinis vienetas“ ir partinės ideologijos perėmėjas. Dabar suvokiamas kaip vartotojas. Ir daugmaž viskas. Pasiūlyk kokiam nors politikui ar valstybinės reikšmės funkcionieriui steigti modernią vaikų biblioteką ar netgi Vaikų literatūros institutą (toks yra Švedijoje) – dar išprotėjusiu palaikys. Koks institutas, kokia biblioteka, kai rubliniai indėliai dar negrąžinti, o dujos ir elektra brangsta ne dienom, o valandom!..

Taigi ir šiemetinė Vilniaus knygų mugė kartais priminė karštligiškai bruzdantį turgų, kur stengtasi parduoti ir gyvą, ir mirusį rašytoją, o kai kurių leidyklų stendai priminė nedidelius skoningus nekropolius. (Apie nekrofiliją, kaip specifinį lietuvių mentaliteto bruožą, teko turiningai pasišnekėti su J. Melniku, valandą dirbusiu gyvu reklaminiu skydu prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo). Teko ir iš tolo, ir iš arčiau pažvelgti ir į vieną kitą atvežtinį rašytoją – T. Eggeną ir H. Ullrich (pastaroji, beje, žinoma vokiečių vaikų rašytoja). Ir nieko, pasirodė gana gyvi ir simpatiški. Be to, prie jų nebuvo tokių baisių eilių, kaip prie Barico ir Beigbederio prieš kelerius metus – minia prie garsiųjų rašytojų, kurie šiaip jau vargu ar bent buvo ką nors girdėję vienas apie kitą, priminė maldininkų spūstį prie šventojo Kaabos akmens. Galbūt net ir aukų buvo, bet niekas jų neakcentavo kriminalinėje „Lietuvos ryto“ publicistikoje, nes žūti knygų mugės metu prieš mylimo rašytojo akis turbūt kur kas neįdomiau, nei būti užkapotam sugyventinės.

Natūralu, kad knygų mugėje parduodama ne tik literatūra, bet ir viskas, kas išspausdinta ant popieriaus. Taigi gavau tuziną lankstinukų, reklamuojančių raudonmedžio baldus „namams, ofisui ir bibliotekai“ (fantastiški žurnalų stovai, jų kaina, aišku, irgi), kažką, susijusį su Che Guevara (išmečiau, nes nemėgstu apipelijusių revoliucijų) ir šiltą kvietimą aplankyti Hanibalo Lekterio gimtąsias vietas Lietuvoje. Pritrenkiantis literatūros pritaikymas gyvenimui, t.y. verslui. Betrūko tik to, kad „Litexpo“ kavinėje būtų vaišinama įmantriai patiekta žmogiena.

Prie leidyklų stendų teko matyti staliukus, prie kurių kaip paukščiai prie lesyklėlių sėdėjo rašytojai ir dirbo reklaminiais veidais. Dauguma jų stengėsi apsimesti, kad pro šalį plaukianti minia jiems, plunksnagraužiams atsiskyrėliams, visiškai nekelia siaubo. Vienai autorei, regis, pavyko tai padaryti visai įtikinamai, nes ant staliuko ji turėjo pilną taurę brendžio. Neturėjusiems sekėsi prasčiau. Ką padarysi. Rašytojai juk – ne aktoriai.

Ir apskritai rašytojams, jeigu jie mėgsta pateikti save kaip vienišius, mizantropus ir klaustrofobus, į muges vaikščioti nepatartina, nes visokios fobijos nuo to tik sustiprėja. Sutinki nepaprastai daug visokio plauko pažįstamų, be saiko prisigeri kavos ir po to tris dienas negali užmigti. Vos sumerki blakstienas – prieš akis knygos ir knygos. (Tai vadinama grybautojo sindromu, kai nuo šešių ryto iki vakaro lakstai po mišką su peiliu ir kerti visus pasitaikančius grybus, o paskui nieko daugiau nesapnuoji, tik juos).

O kadangi visur būta siaubingai daug renginių, esu labai patenkinta, kad dalyvavau trijuose. Vienos autorės, kurią gerai pažįstu, knygos pristatyme (knyga, beje, vaikiška!), kurį laiką pabuvau Rašytojų sąjungos stendo gyvu veidu (kažkas supainiojo mane su E. Liegute) ir dalyvavau jauno lenkų rašytojo M. Sobolio romano, kurį išleido leidykla „Mintis“, pristatyme kaip nuosaiki ir egzaltuota kritikė (paskui, didžiam savo nustebimui, parašiau recenziją, kurioje sudirbau paskutinę knygos dalį). Vienu akies kraštu dirstelėjau į P. Repšį, sėdintį „prezidiume“ tarp S. Gedos, M. Martinaičio, A. Bumblausko ir, anot V. Ališausko, „prislėgtą šlovės“, dar mačiau A. Juozaitį, pasirašinėjantį ant savo knygos apie Karaliaučių (jau trečia laida!..), prie Švedijos ambasados stendo kritiškai nužvelgiau nerimtai besielgiantį Karlsoną ir prakeikiau taksistą, mugės proga nuplėšusį dvigubą užmokestį („nieko, ponia, negalim padaryt, pagal sutartį toks tarifas!..“).

O ką nusipirkau, nesakysiu, bet kad tarp nusipirktos lektūros yra vaikiškos literatūros – tai faktas. Juk ji, literatūra, yra mugės akcentas. Tegu ir nereikšmingas. Juk neakcentuosi specifinių Hanibalo Lekterio pomėgių...

Nors visko gali būti. Kitąmet galbūt atsiras ir žmogėdrų kultūrai skirtų stendų. Lietuva juk nestovi vietoje, kaip mėgsta sakyti politikai ir viešųjų ryšių specialistai.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
6:04:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba