SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-28 nr. 616

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Daiktiškasis laikinumas3

Muzika 
• Vaclovas Juodpusis
Sugrįžo Vladas Jakubėnas
1
• "Kalbėjimas" Japonijoje2
• Jūratė Terleckaitė
Visi nori šokti
3
• Ar papuoš Vytauto Mačernio festivalis žemaičių kraštą?5
• Vilniaus festivalio akiratyje
• Giedrė, Saulė, šviesa1
• "Sugrįžimų" pabaigai
• KONCERTAI

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Unikaliosios knygos
• Ieva Koncytė
Mes ir Gedimino prospektas
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Alma Braškytė
Utopijos: bėgimas nuo tikrovės
• "Nusiaubtos šalies" utopija Vilniuje
• Naujas "Krantų" numeris1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tarantino ir Kanuose yra Tarantino
• 57-ojo Kanų kino festivalio prizininkai2
• Živilė Pipinytė
Priešais vienatvės langą
• Jei nesušalsim1
• Senieji paribiai naujojoje Europoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Kopenhaga
4

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia atvirą konkursą3

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Utopijos: bėgimas nuo tikrovės

"Naujosios dramos akcija ’04" – spektaklius "Madagaskaras" (II d.) ir "Afekto vaizdai" pažiūrėjus

Alma Braškytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintarė Latvėnaitė (Salė) ir Ramūnas Cicėnas (Kazimieras Pokštas) spektaklyje "Madagaskaras" (II d.)

Šiųmetinės "Naujosios dramos akcijos" tema – utopijos. Švietimu, protingu valdymu, racionaliu planavimu, techninės pažangos adoravimu grįstas utopinis mąstymas paskelbtas susikompromitavusiu. Vargiai ką sugundytų totalitariniai visuomeninių struktūrų pertvarkos projektai. Ką vietoj jų siūlo "Naujosios dramos akcijos" organizatoriai ir dalyviai? Programiniame tekste kalbama apie kasdienes utopijas – tas, kurias kuria vartotojiška visuomenė, ir asmenines – nuo iliuzijų iki idealų. Įdomu, kaip utopijos sąvoką išskleis akcijos dalyviai – lietuvių ir užsienio dramaturgai, režisieriai, aktoriai. Ar įtvirtins negatyviąją utopijos sampratą – kaip tikrovės nepažįstantį ir nuo jos bėgantį mąstymą, kaip pasidavimą klaidinančioms iliuzijoms? O gal kaip tik išryškins išvirkščiąją utopijos pusę – sugebėjimą atpažinti ir įvardinti tuos lūkesčius ir reikmes, kurių nepatenkina realybė?

Pirmasis bandymas, praėjusią savaitę pradėjęs festivalio maratoną, – Mariaus Ivaškevičiaus "Madagaskaras", Vilniaus mažajame teatre režisuotas Rimo Tumino, tiesiogiai susijęs su utopijos tema, pasakojantis apie tarpukario Lietuvos didžiąsias utopijas, svajotojus ir vizionierius Kazimierą Pakštą, Oskarą Milašių, poetę (poetai turbūt visada utopistai) Salomėją Nėrį, "sparnuotuosius lietuvius" Darių ir Girėną ir kitus. Pernykščiame festivalyje parodytas "Madagaskaro" pirmos dalies eskizas buvo viena didžiausių akcijos sėkmių, o šįmet parengta antra dalis. Kadangi pastaraisiais metais akcija siekia neapsiriboti vienkartiniais projektais, vien supažindinimu su naująja dramaturgija, bet stengiasi nuvesti naująją dramą visu jos keliu iki galo (nuo pjesės skaitymo, eskizo iki išbaigto spektaklio), šįmet bus parodyti net keli tokie "tęstiniai" darbai (arba "work in progress").

Iš favoritų daug tikimasi ir tą pasitikėjimą ne visada lengva pakelti. Tiesa, buvo apsidrausta, kad čia – dar ne spektaklio premjera, o tik eskizas. Tačiau "Naujoji dramos akcija" per kelerius savo gyvavimo metus įvedė savą žodyną, ir jame "spektaklio eskizas" pirmiausia reiškia taiklų pjesės atvėrimą ir naujai atsiradusio teatrinio kūrinio gyvumą, gyvybingumą ir atvirumą – eskizinio neišbaigtumo privilegijas. O vaidybinių "etiudų" demonstravimas, atrankos nedarymas, pjesės temos pametimas ar jos neatpažinimas su pačia eskizo sąvoka nėra tiesiogiai sietini.

Galbūt "Madagaskaro" antrai daliai paruošti tiesiog pritrūko laiko, gal režisieriaus ir dramaturgo "susikalbėjimo", gal kažko kito, tačiau kol kas joje matyti daug neigiamųjų eskizo bruožų. Nepagrįstai išplėstos improvizacijos nebyliojo kino tema, nepernelyg skoningos Marlen Dietrich (Ineta Stasiulytė) ir Frenko-Tarzano scenos, blankiai papasakota Dariaus (Andrius Bružas) ir Girėno istorija, "prarijusi" dramatiškąjį geluonį. Be to, neplėtojama pirmoje dalyje labai įdomaus Kazimiero Pokšto (Ramūnas Cicėnas) linija, kad ir kokia žavi jo kalba Madagaskaro gyventojams atskirai paimta, nelabai aiškus jo ir Salės (Gintarė Latvėnaitė) susitikimas. Antra dalis kol kas subyra į pavienius fragmentus, nepakeldama kaip ta Atlantida išaugusios lietuvybės, polifoniškos pjesės struktūros. Pasimeta, nebėra plėtojama pagrindinė tema, turinti sukabinti spektaklį į visumą, neišauginamas pjesės antrą dalį persmelkiantis dramatizmas.

Raiškiausia antroje dalyje Salės linija. Įdomu stebėti jos pasiketimą trijų draugių pokalbio scenoje: entuziazmą, staigias nuotaikų permainas pakeitęs grėsmingas nusiraminimas, nuovargis ir nusivylimas, ištrykštantis kandžiomis intonacijomis, ir dar vienas bandymas išsiveržti į buvusį džiaugsmą. Gaila, kad šitoje scenoje pernelyg nesidomima Milės (Valda Bičkutė) ir Helės (Vaida Būtytė) permaina, pjesės tekstas tą leidžia. Gražus Salės mirties rusų kareivių laikomuose neštuvuose įvaizdis, kiti pavieniai momentai. Todėl viltis dėl "Madagaskaro" dar norisi pasilaikyti – iki to laiko, kol įvyks "tikroji" spektaklio premjera. Nes pjesė ir tai, kaip su ja dirbta pirmoje dalyje, leidžia tikėtis tų vilčių išsipildymo. Be to, akcijos organizatoriai kalba apie tai, kad jau po pirmojo, gegužės 21 d. rodyto, spektaklio Rimas Tuminas daug ką keitė, tobulino, ir gegužės 29–30 d. bus galima įvertinti, ką davė eskizui susitikimas su žiūrovais.

Po "Madagaskaro" žiūrovų laukė pagrindinio festivalio užsienio svečio, Belgijos teatro menininko Jano Lauwerso darbai: Jaunimo teatro scenoje parodytas trupės "Needcompany" spektaklis "Afekto vaizdai" (2002) ir filmas "Auksinės žuvelės žaidimas" (2002) "Skalvijos" kino centre. Tarptautinę daugiakalbę trupę surinkęs menininkas, pats kuriantis savo spektakliams tekstą, scenografiją, studijavęs ne teatrą, o vizualiuosius menus, ieško savos teatro formulės.

"Afekto vaizdai", sukurti trupės penkiolikos metų sukakčiai, atsisako įprasto pasakojimo veiksmu. Pagrindinio veikėjo istorija papasakojama pačioje pradžioje, t.y. kostiumuotas, konvencionaliai atrodantis vyriškis "nevaidindamas" nuo avanscenos trumpai pristato ją žiūrovams: tai netekčių istorija – namų, žmonos, draugo. Visa ištinka ne kažkokiomis išskirtinėmis tragiškomis aplinkybės, bet kasdieniškai ir atsitiktinai. Randasi iš to pasaulio, kuriame jis ir jo draugai gyvena. Iš pasaulio, į kurį nemačiomis įsismelkė mirtis ir smurtas, kuriame jie tapo priimti, su jais buvo susitaikyta, susigyventa, prie jų priprasta, prieš juos neprotestuojama. Mirtis, smurtas, skausmas tapo tokiais pat afektais kaip prisirišimas, švelnumas. Negana to, mirtis ir smurtas įsiskverbė į švelnumą, į prisirišimą, į visą bendrabūvį, kuris yra spazmiškai draskomas jį palietusios mirties. Švelnius triušio kailinėlius – žuvusios žmonos atminimas – apsirengia atominines bombas primenančią metalinę kaukę su ilgomis ausimis dėvinti šokėja, o paskui jų, tų "branduolinių galvučių", pasidaro daug, jos išsirikiuoja užimdamos visą sceną.

Scenografijos įprastine prasme irgi nėra – scena primena koncertų salę, studiją, paviljoną su instrumentais, garso apratūra, kompiuteriu ir keletu pabrėžtinai butaforinių daiktų: putplasčio sienelės, stirtos vazų, kažkokio gyvulio iškamšos.

"Afekto vaizdai" atsisako ir charakterių, scenoje esančius žmones sunku net pavadinti veikėjais, gal tiksliausia juos būtų vadinti pasakotojais. Kiekvienas jų perteikia tam tikrą informaciją apie save arba apie pasakojamą pasaulį. Egzotiška rytietiška šokėja, išsidabinusi gėlėmis, greitakalbe pasakoja apie karus, vykusius pasaulyje po to karo, kurį įprastai vadiname Antruoju pasauliniu – atrodo, kad po jo prasidėjo ir tebesitęsia amžinas trečiasis, prie kurio jau pripratom. Kiti pasakotojai sudainuoja, sušoka arba suvaidina savąjį "numerį": tarpusavio santykių šaltį, barnius, atstūmimą, nepatenkinamą geidulį, kamuojantį net po mirties

Kas pakeičia tai, ko atsisakyta? Kas sujungia, sulipdo šitokią "koncertinę" spektaklio-nespektaklio konstrukciją? Grynai techniškai – ritmas, vieno "numerio" susipynimas su kitu, perėjimas į kitą, tam tikras aktorių, šokėjų ir muzikantų emocinės energijos pulsavimas. Dramaturgiškai – pradžioje papasakota netekčių istorija, tampanti tam tikru fonu tam, kas vyksta scenoje. Bet šito nepakaktų, jei to, kas vyksta scenoje, į vienumą nesujungtų žiūrovas. Ne tik formaliai, kaip būtinas teatrinio vyksmo elementas. Žiūrovas turi pats užpildyti pasakojimo plyšius, įeiti į pasakojamą pasaulį kaip į tikrą, kuris juk žmogaus sąmonei irgi nesusidėsto į istoriją pats, be interpretuojančiojo pastangų.

Čia, matyt, ir bus didžioji šio spektaklio utopija. Kalbanti apie norą perkelti žiūrovui vis didesnę atsakomybę už teatrinę komunikaciją. Ar tas noras įgyvendinamas? Spektaklio pabaigoje į žiūrovų salę nusklendęs sidabriškas balionas, siunčiamas iš scenos į salę ir atgal, nenukrito, išsilaikė ore. Tai gali būti viltis, bet gali būti ir iliuzija.

Vakarą prieš "Afekto vaizdus" buvo parodytas Jano Lauwerso vaidybinis filmas "Auksinės žuvelės žaidimai". Festivalio lankstinukas informuoja, kad filmas buvo apdovanotas 2002 m. Venecijos bienalės prizu už skaitmeninių technologijų taikymą, o 2004-aisiais – "Slamdance" kino festivalio "Grand Jury Honour" prizu. Filme vaidina "Needcompany" aktoriai, kai kuriuos iš jų matėm "Afekto vaizduose". Čia mirtis įsisuka į nedidelę draugų bendruomenę, apsigyvenusią atokiau nuo likusio pasaulio. Tačiau utopiška tikėtis susikurti saugumą ir bandyti pasislėpti nuo pasaulio realybės. "Auksinės žuvelės žaidimuose" Lauwersas netiesiogiai kalba apie kitą šiandienos tikrovės aspektą – iliuzinio saugumo žaidimais gyvenantį vakarietišką pasaulį ir jo nesugebėjimą atsispirti pasaulyje pasėtai mirties sėklai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:02:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba