SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-03 nr. 583

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Armina Jonušaitė
Skolintos formos

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Tarp reklamos ir realybės
• Kryptis - komunikabili muzika2
• Muzikos mokyklų auklėtiniai koncertuos filharmonijoje3
• Kviečia "Alma mater musicalis"
• Prasidėjo sezonas M.K. Čiurlionio galerijoje
• Mecosopranų gretose1
• Amerikiečių dovana Lietuvos muzikos akademijos bibliotekai
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Žvilgsnis pro senojo miesto langus
1
• in memoriam
Algimantas Švažas
1
• Agnė Narušytė
Vytauto Balčyčio temos ir potemės
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Knygų spintoje
• Julius Keleras
Poezija
2
• VAKARAI1

Teatras 
 Audronis Liuga
Drakono skrydis
• Rasa Vasinauskaitė
Meilė - tai didelė trauma
1
• NDT kviečia į "Madam Bovari"15
• Klaipėdos dramos teatro sezono pradžia
• Menų spaustuvė pradeda scenos menų debiutų programą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Šviesos genijus
• Tautinis kičas žūva6
• Kino terapija1
• Grubumas per prievartą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Drakono skrydis

Atgijusi teatro legenda

Audronis Liuga

[skaityti komentarus]

iliustracija
Robert Lepage
S. Grenier nuotr.

"Drakono trilogija" - vienas ankstyvųjų ir bene garsiausias kanadiečių režisieriaus Roberto Lepage’o spektaklis. Tai legenda tapęs teatrinis epas, vadinamas viena šiuolaikinio teatro viršūnių. "Drakono trilogijos" premjera įvyko 1987 m. šaltame ir apleistame Monrealio priemiesčio garaže. Nuo tada spektaklis apkeliavo kone visą pasaulį ir išgarsino Lepage’ą kaip vieną iškiliausių šiuolaikinio teatro kūrėjų. 1992 metais "Drakono trilogija" buvo baigta vaidinti. Ir šįmet vėl atnaujinta R. Lepage’o teatre "Ex-Machina" Kvebeke. Legendinis spektaklis sugrįžo į Europą, ką tik buvo parodytas Zagrebo, Berlyno festivaliuose.

"Drakono trilogija" yra dar ne to Lepage’o, kuris vėliau pagarsėjo kaip sudėtingų technologijų teatre adeptas, spektaklis. Ir nors jame Lepage’as jau pradeda domėtis technologijomis (ypač apšvietimo galimybėmis), "Drakono trilogija" yra jaudinamai paprastas spektaklis, primenantis ankstyvąjį Eimunto Nekrošiaus teatrą, ypač "Ilgą kaip šimtmečiai dieną". Abu spektaklius, sukurtus skirtingose pasaulio dalyse, skiria vos keleri metai. Tačiau, iškalbinga detalė, Lepage’o teatrinis epas kilo iš jo kelionių po pasaulį ir pažinčių su įvairiomis kultūromis, o Nekrošiaus "šimtmečiai" atsirado uždarame pasaulyje, pasitelkus vaizduotę.

"Aš niekada nebuvau Kinijoje…" - taip prasideda Lepage’o "Drakono trilogija". Kinija čia yra ne geografinė vieta, bet pasaulėjauta, susijusi su nykstančiomis vertybėmis, kurias pasiglemžia civilizacija. Ir dar - tai vaikystės pasaulio metafora. Į ten sugrįžti kviečia spektaklio pradžioje skambantis senyvo vyro balsas. Istorija apie sugrįžimą į "nematytą Kiniją" ir atsisveikinimą su ja yra viso Lepage’o spektaklio parabolė, kurios pasakojimo ritmas bei vaizdų materija primena Prousto "prarasto laiko" paiešką, pasibaigiančią tragikomiška akistata su šiandiena.

Zagrebe "Drakono trilogija" buvo vaidinama užmiesčio kino studijoje. Tik įėjęs pro didžiausio studijos paviljono duris patenki į tamsią, prieblandoje skendinčią erdvę. Iš dviejų pusių žiūrovų pakylų apsuptą nedidelę žvyru nuklotą scenos aikštelę gaubia migla. Pro ją viename scenos kampe matyti senovinis gatvės žibintas, kurio blyški šviesa išryškina vos pastebimus daiktų kontūrus: stalą, kėdes, padėvėtų batų poras, metalinę statinę… Kitame kampe - jauki medinė būdelė, panaši į kažkur žemės pakrašty stovintį namuką. Virš jo - didžiulis reklamos skydas su besikeičiančiomis spalvotomis juostomis, kurios nusidažo tai rytinio, tai vakarėjančio dangaus spalva. Paskutinėje spektaklio dalyje skydas virsta didžiuliu kino ekranu, oro uosto informacijos lenta, - iškalbingu civilizacijos ženklu. Daiktai scenoje ilgai neužsibūna, panaudoti jie tuoj išnyksta. Nesikeičianti yra tik žvyru padengta žemė, kuri prieš kiekvieną veiksmą sulyginama taip, kad neliktų pėdų…

Senas kinas su žibintu rankoje kažko ieško žvyre. "Kažkada čia buvo kinų kvartalas… dabar jį sulygino su žeme modernus parkingas…" - praneša balsas. "Kažkada" ir "dabar" skiria daugiau kaip penkiasdešimt (nuo 1930-ųjų iki 1985-ųjų) metų. Toks "Drakono trilogijos" istorijos tarpsnis, vaizduojamas šešias valandas. Pasakojimo pradžia nukelia į prieškario laikus, kai mažame Kvebeko kinų kvartale dvi paauglės, žaisdamos su batų dėžutėmis lyg su mažais savo kvartalo namukais svajoja apie ateitį. Paskui, atsigulusios ant į mažą medinę sargo būdelę panašaus namo stogo, buria ją iš žvaigždžių… Taip prasideda dviejų neišskiriamų draugių - prancūzaitės ir kinės - paauglystės, pirmos meilės ir išsiskyrimo istorija, kuri "punktyru" brėžiama per visą pagrindinio spektaklio pasakotojo gyvenimą.

Istorija paremta dviejų šeimų likimu - seno prancūzo kirpėjo, kuris pralošia savo vienintelę dukterį, ir kino batsiuvio, už skolas netenkančio savo parduotuvėlės. Ją įsigyja į miestelį atklydęs egzotinių įspūdžių ištroškęs elegantiškas anglas, ieškantis Kinijos… Tai jis yra svarbiausias pasakotojas, kuris ramiu senyvu balsu pradeda spektaklį ir užbaigia jį tais pačiais žodžiais. Bet toks taps po daugelio metų, o kol kas jis - jaunas, smalsus ir arogantiškas. Lyg užkariautojas, įžengęs į egzotišką pasaulį, staiga virsta vaiku. Jį apsvaigina seno kino išmintingas naivumas, kaip tas opiumas, kurį vieną vakarą abu nepamirštamai rūko parduotuvėlės rūsyje… Jie nesupranta vienas kito kalbos, bet susišneka be žodžių, ir tas susišnekėjimas, abipusį įtarumą paverčiantis didele simpatija, yra kaip sunkiai nusakomas teatrinis stebuklas.

Iš tokių detalių, žmonių santykių niuansų, prisiminimų nuotrupų Lepage’as kuria prarasto laiko mozaiką. Kiekvienas jos akmenėlis yra kaip grynuolis, kurių paprasta kombinacija išplečia erdvės ir laiko ribas, sukuria apčiuopiamą spektaklio herojų gyvenimo bei jo istorinio laiko paveikslą.

Lakoniškos mizanscenos sujungia įvairias erdves ir kuria kartais žaismingus, o kartais sukrečiančius įvaizdžius. Antai karo pradžia. Viena iš dviejų draugių, jau suaugusi mergina, atvyksta į karinį dalinį pas savo išrinktąjį. Ji stovi prieš nušviestą skydą ir prancūziškai kažką dainuoja apie viltį. Tuo pat metu scenoje matome draugės atsisveikinimo-meilės šokį su savo mylimuoju, nuo kurio ji čia pat gimdo kūdikį savo naujam vyrui, tėvo batų dirbtuvėje. Jiedu vos spėja išnešti vaiką, kai sceną užplūsta uniformuoti kareiviai, kurie pačiūžų ašmenimis traiško po žvyrą išmėtytus batus… Per vieną dieną prabėga pusė gyvenimo. Kartais gretinamos iš pirmo žvilgsnio neturinčios nieko bendra situacijos, kurių prasmė atsiskleidžia rutuliojantis veiksmui. Karo sūkury netikėtai išnyra japonės geišos ir amerikiečių kareivio meilės nakties fragmentas. Jos vaisių pamatysime antrojoje spektaklio dalyje, kai mūsų dienomis Kvebeko oro uoste dirbanti jauna japonė dailininkė susitiks su pagrindinės spektaklio herojės sūnumi. Čia pat ji atstums elegantiškai jai besiperšantį nė žodžio nesuprantantį tautietį lakūną. O jų nesusikalbėjimas taps liūdnai juokingu šiuolaikinės civilizacijos komentaru.

iliustracija
Scenos iš "Drakono trilogijos"

Apskritai "Drakono trilogijoje" yra keletas pasakojimo lygmenų, iš kurių bendriausias vaizduoja amžiną Rytų ir Vakarų, kaip dviejų skirtingų pasaulių bei kultūrų, trauką ir nesugebėjimą suartėti, suprasti vienai kitos. Tai nėra nauja, pastaruoju metu ypač dažna tema. Lepage’o spektaklyje ji pavaizduota nepaprastai žmogiškai ir daugiaprasmiškai. Spektaklyje persipina prancūzų, anglų, kinų, japonų kalbos, kurios ne tik iliustruoja kultūrinį ir geografinį pasakojimo spektrą, bet ir perteikia paprasčiausias žmonių bendravimo bei nesusikalbėjimo situacijas, iš kurių natūraliai išauga apibendrinimai.

"Drakono trilogijoje" taip pat išryškėjo anuomet teatre naujas epinio pasakojimo būdas - gyvenimiškos situacijos koncentruojamos taip, kad tampa epinės istorinės. Jų montažas perteikia veržlią laiko tėkmę, o skirtingų erdvių gretinimas sukuria įtaigią istorinę panoramą. Čia apeliuojama ne tik į žiūrovo vaizduotę, bet ir į jo pojūčius - praėjusio laiko kvapas kone materializuojamas derinant apšvietimą ir aktorių vaidybą. Pulsuojantis muzikinis gausmas, iš kurio išauga dainos ar senos melodijos leitmotyvas, šiai materijai suteikia jaudinančią skirtingų laikų autentiką.

Laiko tėkmėje personažai išnyra ir išnyksta, kad vėl pasirodytų jau suaugę arba pasenę. Lemtingos jų gyvenimo akimirkos vaizduojamos su kažkokia mąslia distancija, lyg sakant, kad ir tai praeis… Po žibintu prie blyškiai apšviesto stalo vyksta viena dramatiškiausių spektaklio scenų - šeima priversta atsisveikinti su savo vienintele psichiškai neįgalia dukterimi, kuriai reikalinga medikų priežiūra. Tai vienos iš pagrindinių herojų, kurią tėvas pralošė, vaikas, vienintelis jos pirmosios meilės palikimas. Vyras apie tai nežino ir priešinasi prieglaudos valdytojos įtikinėjimams atiduoti dukterį, yra pasirengęs ja rūpintis bet kuria kaina. Vėžiu sergančios žmonos paslaptis taip ir lieka neatskleista, o jos pasirašytas sutikimas atiduoti dukterį yra kaip savo pačios mirties nuosprendis, kurį ji pati ir įvykdys… Po daugelio metų jau pasenusi jos vaikystės draugė, atvykusi iš Kinijos į Kvebeką, nusives sergančią merginą prie motinos kapo ir padovanos jai grojantį kinišką žibintą, kuriuo abi draugės žaidė vaikystėje. Ir jis taps vieninteliu ligonės žaislu, kurio melodija bus tiesiog graži, atklydusi iš jai nežinomos motinos praeities…

Kadaise elegantiškas jaunas anglas paskutinėje spektaklio dalyje pasirodo kaip senas, prie invalido vežimėlio prirakintas režisierius, kuris atvyksta į Monrealio kino festivalį pristatyti savo dokumentinio filmo. Visas filmas - jo monologas apie "išnykusią Kiniją". Lyrines autorefleksijas Lepage’as derina su sveika autoironija: jauniems festivalio dalyviams "senuko" filmas atrodo kaip archeologinė iškasena, nors visi vienu balsu žeria komplimentus.

Iš prieškario kinų kvartalo realybės į postmodernių instaliacijų ir audiovizualinės produkcijos laikus Lepage’as perkelia tarsi vienu piršto spragtelėjimu: reklamos skydas pradeda rodyti lėktuvų tvarkaraštį, paskui virsta kino ekranu, o medinė būdelė tampa oro uosto parduotuve, pro kurią pravažiuoja motociklas, ant žvyro nusidriekia šiuolaikinę meno galeriją vaizduojanti daugybės lempučių instaliacija… Mažoje scenos aikštelėje tuo pat metu sutelpa oro uostas, miesto gatvė, festivalio kuluarai, meno galerija. Paironizavęs šiuolaikinio meno tema (seno režisieriaus paklaustas, ką nori pavaizduoti, jaunasis autorius sutrikęs atsako: "Aš tyrinėju medžiagą…"), Lepage’as parodo, kaip meninė abstrakcija nesunkiai gali virsti konkrečiu ir šiltu įvaizdžiu. Jis tiesiog užkelia įsimylėjusį lakūną ant būdelės, ant kurios šis vaizduoja lėktuvą, skrendantį virš naktinio miesto - žemėje degančių lempučių…

Visas pasakojimo gijas Lepage’as surenka spektaklio pabaigoje į vieną bepradedančią megztis jaunuolių meilės istoriją, per kurią atsiranda viltis, kad skirtingi likimai ir kultūros gali susijungti be tragiškos istorinės atminties bei praeities naštos. Jau pasenusios pagrindinės herojės sūnus susitinka japonės geišos dukterį. Naujasis laikas ištrina praeitį kaip tas pėdas žvyre. Bet išlieka atminties nostalgija, kurią kiekviena karta patiria iš naujo. Tuščia scenos aikštelė staiga pavirsta Žemės rutuliu, kai virš jos pakyla didelis spalvingas kiniškas drakonas, panašus į gigantišką vaikišką žaislą. Naujas istorijos ratas kartu yra ir pradžios paieška, kurią finale įkūnija tas pats senas kinas, po žvyru ieškantis Kinijos, su žibintu rankoje ...

Roberto Lepage’o "Drakono trilogija" šiuolaikiniame teatre - kaip tas skriejantis drakonas, primenantis apie kažką jau nebeegzistuojančio, ką naujasis teatras prarado. Ir kartu jo įspūdingas skrydis sužadina to kažko ilgesį, o tai teikia vilties.

Zagrebas - Vilnius

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:00:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba