SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-03 nr. 583

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Armina Jonušaitė
Skolintos formos

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Tarp reklamos ir realybės
• Kryptis - komunikabili muzika2
• Muzikos mokyklų auklėtiniai koncertuos filharmonijoje3
• Kviečia "Alma mater musicalis"
• Prasidėjo sezonas M.K. Čiurlionio galerijoje
• Mecosopranų gretose1
• Amerikiečių dovana Lietuvos muzikos akademijos bibliotekai
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Žvilgsnis pro senojo miesto langus
1
• in memoriam
Algimantas Švažas
1
• Agnė Narušytė
Vytauto Balčyčio temos ir potemės
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Knygų spintoje
• Julius Keleras
Poezija
2
• VAKARAI1

Teatras 
• Audronis Liuga
Drakono skrydis
• Rasa Vasinauskaitė
Meilė - tai didelė trauma
1
• NDT kviečia į "Madam Bovari"15
• Klaipėdos dramos teatro sezono pradžia
• Menų spaustuvė pradeda scenos menų debiutų programą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Šviesos genijus
• Tautinis kičas žūva6
• Kino terapija1
• Grubumas per prievartą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Šviesos genijus

Apie Sveną Nykvistą

[skaityti komentarus]

iliustracija

Naujai įsikūrusi Lietuvos kino operatorių asociacija šį savaitgalį prisistatys visuomenei "Lietuvos" kino teatro "Salėje 88". Ta proga bus parodytas Carlo-Gustafo Nykvisto filmas "Drauge su šviesa" ("Ljuset haller mig sallskap", Švedija, 2000). Šio dokumentinio filmo herojus - vienas didžiausių visų laikų operatorių Svenas Nykvistas. Filme apie jį kalba daugybė įžymybių - režisierių ir aktorių, su kuriais dirbo operatorius. Tarp jų - Ingmaras Bergmanas, Woody Allenas, Liv Ullmann, Erlandas Josephsonas, Gena Rowlands, Pernilla August, Romanas Polanskis. Savo mintimis apie kolegą dalijasi ir operatoriai: Vittorio Storaro, Lazlo Kovacas, Vilmosas Zsigmondas. Filmą kūrė S. Nykvisto sūnus, tačiau jame nenutylima apie Nykvistų šeimos dramas bei operatorių ištikusią sunkią ir retą ligą, dėl kurios jis buvo priverstas pasitraukti iš kino. Filmas - tai ir operatorinio meno pradžiamokslis, nes kalbant apie S. Nykvistą, jo kolegas kartu nagrinėjamos ir sudedamosios šio meno dalys.

Kai 1941 m. balandžio 16 d. vienas aštuoniolikmetis jaunuolis, kuris buvo priimtas į "Sandrew" studiją bandomajam laikotarpiui operatoriaus asistentu, pirmąkart pasirodė filmavimo aikštelėje - viloje netoli Stokholmo, jį pasitiko keiksmų griūtis. Mat jaunuolis nepastebėjo prie įėjimo kabojusios raudonos lemputės ir įėjo filmuojant meilės sceną. Nelaimėlis naujokas buvo liguistai nedrąsus ir turintis kompleksų, tad netrukus jis paliko filmavimo aikštelę, nusprendęs atsisakyti darbo kine. Laimei, jį vėl pakvietė į aikštelę. Taip prasidėjo S. Nykvisto, kuris laikomas didžiu operatoriaus meno meistru, kino karjera.

Nuo tada praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Per tą laiką Nykvistas - operatorius sukūrė apie 120 filmų įvairiose šalyse, bendradarbiavo su geriausiais šių dienų kino režisieriais ir gavo pačius prestižiškiausius apdovanojimus. Lemtingą reikšmę jo kūrybos raidai turėjo susitikimas su I. Bergmanu, su kuriuo 1960-1984 m. jie sukūrė dvidešimt vieną filmą.

Prieš pradėdamas reguliariai bendradarbiauti su I. Bergmanu, S. Nykvistas įgijo visapusiškos kino vaizdo kūrimo patirties dirbdamas su įvairiais švedų režisieriais ir operatoriais. Šis S. Nykvisto kūrybos periodas, dar prieš jo talentui atsiskleidžiant I. Bergmano šedevruose, yra mažiausiai žinomas, nors reikšmę sunku pervertinti. Tačiau pažvelgus dar labiau į praeitį, kyla mintis, kad ilgas ir harmoningas bendradarbiavimas su I. Bergmanu remiasi ne tik profesiniais tikslais.

S. Nykvistą (g. 1922) ir I. Bergmaną (g. 1918) sieja ne tik kartos, bet ir aplinkos bei psichologijos bendrumas. S. Nykvistas taip pat gimė protestantų kunigo šeimoje. Vaikystėje buvo priverstas gal net skausmingiau slopinti jausmus nei I. Bergmanas. S. Nykvisto tėvai buvo misionieriai Afrikoje, Konge, o jų vaikai buvo auklėjami Švedijos vaikų namuose. Šeima susitikdavo kas ketverius metus. Be susitikimų, vienintelis ryšys su tėvais buvo jų laiškai ir tėvo darytos fotografijos.

Tačiau puritoniškiems tėvams susidomėjimas kinu reiškė nuodėmę. Nors pats tėvas pastūmėjo sūnų į vaizdus, mokydamas ryškinti fotografijas. Prieš tėvų valią S. Nykvistas įstojo į Stokholmo fotografijos mokyklą (kino mokyklos Švedijoje dar nebuvo), iš ten slapta nuo tėvų pateko į "Sandrews" kino studiją. 1943 m. jis, kaip asistentas ir tuometinis švedų kino žvaigždės Vivekos Lindfors grupės narys, metams išvažiavo į Romos kino studiją "Cinecitta".

Grįžęs į Švediją 1944 m., netikėtai debiutuoja kaip operatorius, pakeitęs susirgusį Olle Nordemarą filme "Frostmo kalvų vaikai". Tais pačiais metais pirmąkart ekrane pasirodo ir I.Bergmano pavardė - jis yra Alfo Sjobergo filmo "Skandalas" scenarijaus autorius.

S. Nykvistas, kuris vėliau išgarsėjo kaip kamerinės atmosferos, kuriamos labai menku apšvietimu, meistras, dažnai prisimena pirmuosius savarankiškus kadrus. Peržiūrint nufilmuotą medžiagą ekrane karaliavo tamsa, galima buvo įžvelgti tik neryškiai boluojančius lango kontūrus. Debiutas galėjo baigtis katastrofa, jei visos kaltės nebūtų prisiėmęs režisierius Rolfas Husbengas.

5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais S. Nykvistas nufilmavo per 40 filmų. Taip jis galėjo tobulinti savo sugebėjimus ir gilintis į operatoriaus meno paslaptis.

Nuo 1953 m. S. Nykvisto pavardė pradeda nuolat rodytis švedų kino spaudos puslapiuose. Turint galvoje tai, kad kritikai savo vertinimuose apeidavo vizualinę kino pusę, tai jau buvo įvykis. Tais pačiais metais į S. Nykvisto sugebėjimus atkreipė dėmesį ir I.Bergmanas, pasiūlydamas jam baigti Hildingo Bladho pradėtą "Juokdarių vakarą". Tada S. Nykvistas išgirdo: "Regis, dirbsime kartu iki gyvenimo pabaigos". Tačiau jų susitikimas tąkart liko epizodu.

1959 m. užsimezgusi I. Bergmano ir S. Nykvisto partnerystė pradėjo visiškai naują jų abiejų kūrybos etapą. I.Bergmanas pradėjo kurti kamerines dramas, besirutuliojančias dažniausiai Fårö saloje, o S. Nykvistas, jo žodžiais tariant, tapo "dviejų veidų ir stiklinės arbatos" specialistu.

Pirmasis jų kartu pasirašytas filmas "Šaltinis" (1960) dar rėmėsi tradiciniais, gana stereotipiniais kino grožio kanonais. Nedrąsus žingsnis nauja kryptimi buvo filmas "Kaip veidrodyje" (1961). Ketvirtadalis filmo veiksmo turėjo vykti skandinaviškos aušros arba prieblandos valandomis, t. y. trumpą vadinamosios magiškosios valandos akimirką, kai šešėliai ilgi, o debesuotame danguje pasklidusi šviesa yra išsklaidyta, kupina subtilių, vertingų atspalvių. Kad tarsi tapytojai impresionistai pagautų tą subtilų šviesos žaismą, filmavimo grupė kelias valandas kruopščiai rengdavosi filmavimui, kuris galėjo vykti tik dešimt minučių.

Tačiau nauja stilistikos paieškų stadija prasidėjo filmu "Komunija" (1963). I. Bergmanas iškėlė S. Nykvistui labai sunkų uždavinį. Operatorius turėjo sukurti vaizdu tokią atmosferą, kuri, viena vertus, atspindėtų tikėjimo krizę išgyvenančio pastoriaus psichikos būseną, antra vertus, apšvietimas turėjo būti labai realistiškas. Naujojo stiliaus, kuris vėliau buvo pavadintas logiškuoju apšvietimu, esmė buvo kuo natūraliau atrodanti šviesa.

Įduodamas S. Nykvistui "Tylėjimo" (1963) scenarijų, I. Bergmanas pasakė: "Filmas turi būti kaip sapnas". Šiuo periodu labiausiai juos siejo ypatingas I. Bergmano šviesos poreikis ir S. Nykvisto virtuoziškumas bei jautrumas. Stigo Bjorkmano filme apie "Prisilietimo" filmavimą I.Bergmanas sako: "Visa mano vizualinė patirtis siejasi su šviesa. Mano ryšys su Svenu visiškai remiasi mūsų šviesos pojūčiu (…). Svenas yra šviesos genijus".

Toks apšvietimas buvo ne vienintelė I. Bergmano ir S. Nykvisto tandemo ieškojimų kryptis. "Užburtosios fleitos" (1974) ekranizacija yra tipinis pavyzdys kaip nuo ankstesniojo pereinama prie šviesa trykštančio "fantasy" stiliaus.

Abu delsė pasinaudoti spalva. I. Bergmanui, kuris žavėjosi nebyliuoju kinu ir vokiečių ekspresionizmu, spalva buvo visiškai svetima. Jo ir S. Nykvisto atsakas į spalvų invaziją buvo nespalvoto kadro išaukštinimo menas, kuriam labai tiko Fårö salos peizažai - niuansų ir šviesos kupina scenerija. Asketiškas, miglotas pajūrio peizažas ryte, pilką "vilko valandą" yra būdingas tų filmų veiksmo fonas. Jis įtaigiai atspindi I. Bergmano tuo laikotarpiu tyrinėtas pasąmonės gelmes. Šio stiliaus kulminacija, tiksliai paklūstanti psichologinei introspekcijai, yra "Persona" (1966).

Nelabai pavykę abiejų menininkų spalvos bandymai po kelių filmų baigėsi triumfu: už filmą "Šnabždesiai ir riksmai" S. Nykvistas gavo "Oskarą". Filmo pagrindas buvo I. Bergmano vieno "kadro"sapnas - trys baltai apsirengusios moterys auštant sėdi raudoname kambaryje. S. Nykvistas iš to sukūrė neįtikimai subtilią ekrano viziją ties nematoma realybės ir sapno riba. Tai buvo intensyvios emocinės atmosferos vizija, spalva ir apšvietimas pravertė atskleidžiant personažų psichologiją.

Apšvietimo ir spalvos virtuozas S. Nykvistas labai atsargiai ir taupiai naudojasi kameros judesiais. Jo vizualinis stilius yra idealiai peršviečiamas, jis reikalingas tam, kad kuo tiksliau ekrane būtų parodytas psichologinis įvykis. Kamera jo rankose yra tik žiūrovo akies tęsinys erdvėje ir laike. Kamera beveik nepastebima.

Abiejų didžiųjų kino demiurgų bendradarbiavimą apvainikavo kino magijos šedevras "Fanė ir Aleksandras".

S. Nykvistui jau buvo prasidėjęs kitas etapas. Nors jis jau 7-ajame dešimtmetyje daug filmavo Vokietijoje, po "Šnabždesių ir riksmų" sėkmės su juo bendradarbiauti norėjo garsiausi Europos ir Amerikos režisieriai, kuriems artima psichologinio kino poetika. Neatsitiktinai S.Nykvistas nufilmavo kelis Woody Alleno filmus, artimas jam buvo Louis Malle’is, tikrą nuotykį patyrė filmuodamas Andrejaus Tarkovskio "Aukojimą".

Ypatingą vietą S. Nykvisto kūryboje užima jo paties režisuoti filmai. 1948-aisiais pirmąkart Afrikoje jis sukūrė trumpo metražo filmą "Fetišo pėdsakais", pasakojantį apie vienos negrų genties gyvenimą. Po 1950 m. kelionės į Afriką atsirado du filmai. Vieno jų - "Po Pietų kryžiumi" scenarijus rėmėsi Gustafo Nykvisto dienoraščiais ir pasakojimais. 1991 m. S. Nykvistas sukūrė filmą "Buivolas" (Oxen). Nors jau buvo penkių filmų autorius, tarptautinė kritika sveikino režisierių debiutantą.

Sūnaus filmo kadruose matome S. Nykvistą, važiuojantį dviračiu ar besiilsintį idiliškos gamtos fone. Kinas atrodo labai toli nuo ramaus ir susikaupusio pagyvenusio žmogaus, kuris skaito jaunystėje didžiausią įspūdį jam padariusią knygą - Hermanno Hesse’s "Sidhartą". Tačiau užmerkus akis visai nesunku prisiminti ypač trapią S. Nykvisto filmų šviesą, kuri, regis, persmelkia kiaurai. Ji tokia laikina, bet liks visąlaik su mumis.

Pagal C. G. Nykvisto filmą ir T. Szczepańskio straipsnį parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:00:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba