SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-03 nr. 583

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Armina Jonušaitė
Skolintos formos

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Tarp reklamos ir realybės
• Kryptis - komunikabili muzika2
• Muzikos mokyklų auklėtiniai koncertuos filharmonijoje3
• Kviečia "Alma mater musicalis"
• Prasidėjo sezonas M.K. Čiurlionio galerijoje
• Mecosopranų gretose1
• Amerikiečių dovana Lietuvos muzikos akademijos bibliotekai
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Žvilgsnis pro senojo miesto langus
1
• in memoriam
Algimantas Švažas
1
 Agnė Narušytė
Vytauto Balčyčio temos ir potemės
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Knygų spintoje
• Julius Keleras
Poezija
2
• VAKARAI1

Teatras 
• Audronis Liuga
Drakono skrydis
• Rasa Vasinauskaitė
Meilė - tai didelė trauma
1
• NDT kviečia į "Madam Bovari"15
• Klaipėdos dramos teatro sezono pradžia
• Menų spaustuvė pradeda scenos menų debiutų programą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Šviesos genijus
• Tautinis kičas žūva6
• Kino terapija1
• Grubumas per prievartą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Vytauto Balčyčio temos ir potemės

Vytauto Balčyčio fotografijų paroda "Lietuvos miestai, miesteliai ir peizažai" "Prospekto" galerijoje

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

Vytauto Balčyčio kūryba, regis, beveik nekinta - tas pats nedidelis formatas, sendinantis, užkrečiantis nostalgija rudas tonas, atspaudas iki pat kadro krašto, kur vaizdą staiga "nupjauna" neeksponuotos fotojuostos juoduma ir, be abejo, kruopštus, miniatiūriškas "padarymas", lyg autorius būtų tapęs plonyčiu teptuku. Tai "techninis" tęstinumas. Tą patį galima pasakyti ir apie turinio raišką - griežta, geometriška kompozicija, aiškiai išskirtas svarbiausias objektas, apsiniaukusios dienos šviesa (kaip ji tinka V. Balčyčio fotografuojamiems "miegamiesiems" Vilniaus rajonams!), žiūra dažniausiai akių lygyje ir, galima sakyti, horizontali, ne tįstanti į tolį, bet pasiliekanti čia, pirmajame plane. Ir dar - minimalizmas, arba raiškos taupumas, ir objektų, ir detalių, ir faktūrų, ir tonų, ir visų kitų fotografijos elementų. Tas pats išlieka ir V. Balčyčio fotografijos objektas - jis urbanistinis ir "banalus", t.y. nuvalkiotas ir matomas kasdien, bet iš tikrųjų nematomas, nieko nesakantis ir nereiškiantis.

Bet yra tas "beveik". Nors objekto tipas tas pats, V.Balčytis atranda vis naujų banalybės įsikūnijimų, jų kaita žymi epochų (iš sovietinės į... nežinau kokią - gal tiesiog "dabartinę"?) ir socialinės erdvės kaitą. Anksčiau tai buvo standartinės svarstyklės, suolai, pakelės, telefonas-automatas, pastatas išdužusiais langais ir stulpai su užrašu "sčastje". Dabar - reklamos stendai, tiltai, geležinkelis, kažkoks namelis, apkaltas skarda, statybinis blokas, skelbimai ant tvoros ar sovietinėje skelbimų lentoje, vėl stulpai, vėl pastatai išdužusiais, užmūrytais langais, bet jau be užrašo "sčastje". Tačiau esant šiam užrašo ir objekto santykiui sužaižaravusi ironija nepasitraukia, nes sovietinės ideologijos funkcijas sklandžiai perima reklama. Ir V. Balčytis tai atskleidžia ypač subtiliai. Parodoje galima pastebėti vieną itin dažnai pasikartojantį objektą (neabejoju, kad kuratorius Jonas Valatkevičius šį ritmą sukūrė sąmoningai) - reklaminį skydą. Ir visi jie tušti, t.y. be reklamos. Visus juos V. Balčytis fotografuoja vieninteliu būdu - skydas centre ir užima, nors ir šiek tiek varijuojantį, bet didelį nuotraukos plotą. Lieka tik pakraščiai, kurie dažniausiai tušti arba "tušti" (juos užpildantys daugiabučiai namai, stulpai, dykvietės, pilkas dangus tiesiog alsuoja egzistencine tuštuma). Taigi galima sakyti, kad reklaminis skydas uždengia erdvę, pasaulį, gyvenimą, savo tuštuma (juk jame niekas nereklamuojama) jis blokuoja vaizdą ir sėja "tuštumą".

Būtent tai paprastai ir daro reklama. Ir galima įsivaizduoti, kad reklaminis skydas yra tarsi televizoriaus ekrano, to stačiakampio, į kurį kreipiamas mūsų dėmesys, atitikmuo. Tik čia ekranas išjungtas, jis "rodo" tuščią stačiakampį, kuris lieka, išnykus vaizdui. Nežinau, ar autorius norėjo tai parodyti , ar ne, bet vienoje fotografijoje, kuri pavadinta "Pilaitė", statybinis blokas laukuose irgi (šįkart įjungtas) televizorius - jo kiaurymėje įrėmintas tas pats nykiai plokščias peizažas staiga tampa koncentruotesnis ir labiau traukia akį nei kita peizažo dalis. Erdvėje iškirptas stačiakampis tiesiog automatiškai prikausto žvilgsnį. Bet grįžkime prie reklamos skydų.

V. Balčytis viską daro labai subtiliai. Užuot tuštumą palikęs tuštuma, jis leidžia įsižiūrėti tų atvirų tuščių plotų faktūras, jų gardeles (kaip taikliai jas atkartoja daugiabučio langai!), patamsėjimus ir pašviesėjimus, paliesti paviršiaus nelygumus, o kai kuriose fotografijose šiuos ekranus aplanko blyksnis, tas pats, kuris suardydavo anais laikais nufotografuotų banalių daiktų ir aplinkos rimtį, paversdavo juos estetikos objektais. Tik anksčiau blyksniai buvo efemeriški ir sunkiau pastebimi, o dabar atrodo, kad švyti patys objektai (nors taip nėra). Blyksnis - tai tas pats guizzo, kurio pasirodymą Italo Calvino romane "Palomaras" analizavęs Algirdas Julius Greimas rašė, kad tai sukuria "netolydumą regimos erdvės tolydume". Ne tik todėl, kad blyksnis dematerializuoja objektą, pavyzdžiui, reklaminį skydą, bet ir dėl to, kad būdamas kasdienis reiškinys veikia kaip šviesos emanacija. Šviesa, kaip rašė J. Greimas, yra laikoma "giliausiu estetinės percepcijos lygmeniu". Nuobodulio persmelktą Šeškinę nutvieskęs blyksnis suardo kasdienybę (ir nuobodulį) sukeldamas nuostabą. Ta nuostaba taip lengvai neišblėsta, nes fotografijoje šviesa tarsi įsiveržia į pačią tikrovę su daugybe per amžius atsiradusių reikšmių - nuo, pavyzdžiui, pažinimo šviesos, iki prašviesėjimo ar net šviesos, kaip Dievo sukurto pirmojo skirtumo. Šiaip ar taip, visos jos reikšmės yra susijusios su dvasios apraiškomis, tad V. Balčyčio atrasta šviesa kasdienybėje tampa lyg dvasine patirtimi.

Bet prisiminkime, kur vyksta ta šviesos-dvasios emanacija - reklaminiuose skyduose, blokuojančiuose vaizdą, ar didingai iškilusiuose danguje (!) virš pilkų namų panoramos. Kitaip tariant, šviesa (ir ji, atsispindinti, spinduliuojama iš kito šaltinio, čia nėra svarbiausia) sklinda iš tuštumos, kuri užima (uždengia) buvusią sakralumo vietą. Taip sukuriamas dar vienas prasmės sluoksnis, besipriešinantis visam tam, kas buvo išgyventa ir čia surašyta. Ta reklaminio skydo ir jo simbolizuojamo pasaulio tuštuma tampa pergalinga (tai kuria ir žiūros kampas - iš apačios), sustiprinta šviesos (televizoriaus galią ji irgi sustiprina), taip tarsi suteikiant sakralumo statusą. Viename kadre, kuris pavadintas "Šeškinė", tuštuma ne švyti, o beveik agresyviai "rėkia" (juokaujama, kad "reklama" nuo žodžio "rėkti") užgoždama visą apačioje susigūžusį rajoną. Tad šviesa ir taurina banalų objektą, perkelia jį į kitą dimensiją, ir suformuoja ironišką šių dienų komentarą.

Tačiau, žinoma, reklama tėra tik V. Balčyčio fotografijų, net tų, kur užfiksuoti reklaminiai skydai, potemė. Iš tikrųjų tie skydai kartu su kitais J. Valatkevičiaus atrinktais objektais telpa į vieną kategoriją - apgriuvusius statinius, į niekur vedančius laiptus, nykias, neaiškios paskirties konstrukcijas, taip pat ir pačius reklaminius skydus galima pavadinti antriniais civilizacijos produktais. Vieni, pavyzdžiui, tie laiptai, tampa antriniai, nes jais nebesinaudojama. Kiti jau būna statomi kaip antriniai ir iš pradžių gali netgi atrodyti neblogi, "moderniški" - kaip tie skydai. Juk skydas turi ką nors laikyti ir demonstruoti, tik tada jis iš tikrųjų tampa nematomas, kaip ir buvo numatyta. Bet kai to kažko nėra, jis tampa nenumatytai matomas, begėdiškai nuogas, agresyviai demonstruojantis save lyg kokia civilizacijos pasąmonė. Tai stebėti visada darosi bent šiek tiek nejauku, nes esi priverstas suprasti objektyvų tos "negražiosios" pusės, tos funkcionalaus daikto tuštumos būtį.

Ši objektų kategorija tiesiog savaime paskatina ir temą, vieną svarbiausių temų - laiką. Jis V. Balčyčio fotografijose pateikiamas keliais būdais. Pirmasis susijęs su fotografavimo laiko ilginimu. Kaip ir reklamos skydai, parodoje ritmiškai pasikartoja vienas nuotraukų tipas - vaizdas, pro langą pamatytas iš važiuojančios transporto priemonės. Žinoma, kad taip fotografuojant kontūrai, ypač pirmojo plano, "išskysta", o mes išgirstame, tiesiog pajuntame pravažiavimą, tą laiko, dabarties ištįsimą, judėjimą iš vieno taško į kitą, kurį vienoje fotografijoje dar labiau pagreitina ir suintensyvina tiltų konstrukcijų stačiakampiai (tai "persukami" fotojuostos kadrai) susikirsdami su tolyn bėgančiais geležinkelio bėgiais. Tokį judėjimą paprastai dirbtinai, iškirpta akimirka sustabdo fotografija. Čia V. Balčytis iškerpa kuo didesnę akimirką, kad tas judėjimas dar nebūtų nutrūkęs.

Pats savaime šis būdas nėra naujas, bet jis atkreipia dėmesį į fotografavimo laiką, kuris svarbus ir ten, kur akimirkos tįsumas nėra akivaizdžiai parodomas. Tada, kai V. Balčytis fotografuoja kokį nors pastovų objektą, tarsi "iškerpa" kuo didesnę savo paties susikoncentravimo akimirką. Kaip jis tai pasiekia, sunku pasakyti, gal čia turi įtakos tas kruopštus, miniatiūriškas atspaudo "iškrapštymas" (tai suryja daug laiko), gal bet kokio judesio, bet kokios judėti galinčios figūros išskirimas... Tačiau ir patys objektai pasirinkti, kad paskatintų apmąstyti laiko slinktį (tai trečias laiko artikuliavimo būdas). Pasenę, "ano laiko" statiniai rodo materialius laiko pėdsakus - pavyzdžiui, senos provincijos parduotuvėlės su užrašu "PARDUOTUVĖ", kurio jau beveik neberasi sostinėje, užrakintos ir beveik jau susiliejusios su gamta. Bet kai ant tų pasenusių konstrukcijų V. Balčytis palieka dabarties pėdsakų, laikas lyg deformuojamas. Štai kad ir nauji skelbimai - jie klijuojami sovietinio romantizmo dvasia išraitytoje skelbimų lentoje, net skelbiami dalykai - "Žentai. Širdžiai norisi dainuot" dvelkia pasenusia, salstelėjusia sąmone. Ketvirtas būdas - tai dabarties efemeriškumo įrodymų fiksavimas. Dabarties reiškiniai, pavyzdžiui, Naujoji sąjunga (jos reklamos plakatas), kartais yra dar labiau sudūlėję nei seni (medinė tvora, ant kurios ir kabo plakato draiskanos). Dabartis neužsibūna, ji sparčiai virsta praeitimi, dabarties laikas tarsi pagreitėjęs. Taigi V. Balčyčio fotografijose susiduria du laiko greičiai - lėtai nykstanti praeitis ir sparčiai nykstanti dabartis, praeitis (gal praeities sąmonė, įsikūnijusi įvairiuose objektuose) pamažu išstumia dabartį.

Štai tokių minčių gali kilti apsilankiusiam V. Balčyčio parodoje. "Gali", nes fotografijos nieko neaiškina, nieko nerodo tiesmukai, netgi atrodo, kad nieko nesako - viskas yra paslėpta ramiu fotografavimu. Bet žiūrovui kažkodėl kyla pagunda įžengti į tą tylą ir užpildyti ją savo skaitymu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:00:36 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba