SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-03 nr. 583

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Armina Jonušaitė
Skolintos formos

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Tarp reklamos ir realybės
• Kryptis - komunikabili muzika2
• Muzikos mokyklų auklėtiniai koncertuos filharmonijoje3
• Kviečia "Alma mater musicalis"
• Prasidėjo sezonas M.K. Čiurlionio galerijoje
• Mecosopranų gretose1
• Amerikiečių dovana Lietuvos muzikos akademijos bibliotekai
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Žvilgsnis pro senojo miesto langus
1
• in memoriam
Algimantas Švažas
1
• Agnė Narušytė
Vytauto Balčyčio temos ir potemės
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Knygų spintoje
• Julius Keleras
Poezija
2
• VAKARAI1

Teatras 
• Audronis Liuga
Drakono skrydis
• Rasa Vasinauskaitė
Meilė - tai didelė trauma
1
• NDT kviečia į "Madam Bovari"15
• Klaipėdos dramos teatro sezono pradžia
• Menų spaustuvė pradeda scenos menų debiutų programą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Šviesos genijus
• Tautinis kičas žūva6
 Kino terapija1
• Grubumas per prievartą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kino terapija

nauji filmai

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Vilburas nori nusižudyti"

Kai filmo pavadinime yra žodis "nusižudyti", savisaugos instinktai sulaiko jautresnės psichikos žiūrovus - kas savo noru eis žiūrėti nevykėlio savižudžio? Neapsigaukit - išsigandę "psichologinių sunkumų" galite pražiopsoti vieną iš dramatiškai stipriausių filmų apie meilę. Nes galbūt nebūties geismas tėra neįsisąmonintas artumo ilgesys.

Ketvirtasis danų režisierės Lone Scherfig filmas "Vilburas nori nusižudyti" ("Wilbur wants to kill himself", Danija, D. Britanija, 2003) įrodo, kad daugybėje kino festivalių apdovanotas ankstesnis jos filmas "Italų pradžiamokslis" nebuvo atsitiktinė sėkmė. "Vilbure" dar labiau išryškėja režisierės sugebėjimas lakoniškai ir įtaigiai perteikti personažų vidinę būseną, kuri nejučia tampa filosofiniu meilės ir mirties apmąstymu. Ir nors Scherfig šiame filme nebesilaiko griežtų "dogmos įžadų", filmas nepraranda gyvo kasdienybės pulsavimo. Tiesiog pasitelkus šiuolaikinės filmavimo technikos galimybes atsiveria daugiau erdvės spalvai ir šviesai.

Pagrindiniai filmo veikėjai - du broliai. Jaunesnysis Vilburas, atrodo, yra tik atsitiktinis praeivis, skubantis kuo greičiau palikti šią "ašarų pakalnę". Vyresnysis Harboras - priešingai, apdovanotas nesenkančiu optimizmu. Nors jo gyvenimas niekuo neypatingas, tačiau neįkyrus Harboro gerumas vienatvės kamuojamiems aplinkiniams suteikia ramybę. Tvarkydamas po tėvo mirties jam likusią senų knygų parduotuvę jis visą laisvalaikį skiria broliui, tarsi norėdamas jam ir kitiems įrodyti, kad ir juodžiausių negandų spaudžiamas gyvenimas turi prasmę.

Filme vaidinantys aktoriai - kaip reta darnus ansamblis. Nors charakteriai nestokoja ryškių, net ekstremalių bruožų, jie neatrodo nei užjuodinti, nei nuglaistyti. Nuolatinis savižudžių terapijos būrelio lankytojas Vilburas net apdovanotas nepaprastu magnetizmu, vedančiu iš proto aplinkines moteris. Tiesa, jis to nė nepastebi. Tačiau puikų humoro jausmą turinti seselė Moira jo galias atskleidžia net su kaupu. Filmo herojai beveik nekalba apie jausmus, tačiau yra be galo atidūs menkiausiems kito širdies virpesiams. Nors abu broliai pamilsta tą pačią moterį, situacija nedramatizuojama, nesistengiama žūtbūt "išsiaiškinti". Jie ir toliau rūpinasi vienas kitu, atlaidžiai pakenčia silpnumo proveržius ir visiškai nemoralizuoja. Čia svarbiausia ne pasirinkimas, o tikri jausmai.

Lone Scherfig sugeba įtemptas scenas parodyti subtiliai, tarsi be emocijų, tačiau neprislėgdama žiūrovo. Kritikai net priekaištavo, kodėl ji nesukūrė "tikros tragedijos". "Aš to nesiekiau - man patinka, kai žmonės juokiasi". Tragiškas scenas pagyvina komiški blyksniai, tačiau pasakojimas nepraranda tikrumo ir gelmės. Nors filme mažai veiksmo, bet vidinis ritmas intensyvus - žiūrėjimas tikrai neprailgsta. Kartu čia išsaugotas tas apvalantis tikrumo jausmas, kuris retai besutinkamas šiuolaikinėje paviršiaus kultūroje. Ir nors režisierė ironiškai vaizduoja grupinės psichoterapijos užsiėmimus (tai tikrai vienos iš juokingiausių filmo scenų), "Vilburas nori nusižudyti" turi galingą psichoterapinį poveikį - išbandžiau pats. Po filmo pasijutau jei ne naujai gimęs, tai bent jau dvigubai apdovanotas - estetiniu malonumu ir netikėtom spalvom nušvitusia kasdienybe. Ar ne todėl ir einame į kiną?

Simonas Ližė

 

Skaitytojų vertinimai


5481. reakcija2005-09-16 13:24
ba... o kad vienas is broliu vis tik filmo pabaigoje nusizudo ir ta mirtis parodoma, kaip naturali, grazi gyvenimo pabaiga, suteikusi ramybe likusiems... niekam nekyla moraliniu dilemu? klausimu?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:00:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba