SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-23 nr. 744

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nes iš tolo vis šypteli mūza3

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Tęsiasi pianistų vakarai
1
• Beata Leščinska
Akimirka amžinybėje
• Kamilė Rupeikaitė
Žodžių pynė Profesoriui
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Amžinas pavasaris
2
• KONCERTAI

Dailė 
• Vytautas Michelkevičius
Žvilgsnis į „Transmediale“
• Vidas Poškus
Meandrai erdvėje
• PARODOS1

Literatūra 
• Paskutinė Jurgos kelionė18
• Liūtas Mockūnas (1934–2007)
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Tarp teatro ir reginio
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Filmai pragmatikams ir ne tik
• Liūdni ir drąsūs kino riteriai
• Erelių iš gretimo medžio gyvenimas
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
 Nenugalimas miestas1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Rūgštus veidas
16

Anonsai 
• Šilutės rajono savivaldybės administracija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Vilnius - Europos kultūros sostinė

Nenugalimas miestas

Portas 2001

[skaityti komentarus]

iliustracija

Portas – antras pagal dydį Portugalijos miestas ir taip pat antroji Portugalijos Europos kultūros sostinė (pirmoji buvo Lisabona – 1994 m.). Iš visko sprendžiant, Portui buvo gana sunku atlaikyti visus metus trunkantį festivalį. Bet apie viską iš pradžių.

Posakiai ir pavadinimai

Romėnų laikais miestas lotyniškai vadintas Portus Cale – Gajos uostas. Šalis, kurioje buvo tas uostas, pavadinta Codado Portucalense – Gajos uosto grafyste. Taigi nuo Porto kilo ir Portugalijos pavadinimas. Būtent iš čia portugalai nuo XV a. keliavo tyrinėti ir užkariauti pasaulio. Porto gyventojai jūreiviams tiekdavo geriausią mėsą, o sau pasilikdavo tik žarnokus (tripas). Taip atsirado vienas garsiausių Porto patiekalų – Porto žarnokai (tripas à la Porto), o miesto gyventojai vadinti tripeiros.

Anot jį mačiusių, Portas yra drėgnas ir niūrus, dažnai skendi miglose. Jo senamiestis pastatytas iš granito, tad Portas vadinamas „granito miestu“. Čia senovė kontrastuoja su modernybe, suktas, siauras, tai kylančias, tai besileidžiančias gatveles keičia plačios naujojo miesto alėjos. Nepretenzingas miestas yra Portugalijos šiaurės sostinė, o jo vietą šalies ekonomikoje nusako šis posakis: „Lisabona puikuojasi, Braga žaidžia, Koimbra studijuoja, o Portas dirba“.

Tačiau ekonomika darbingame Porte šlubuoja – neseniai Minho universiteto ekonomistai, tyrę 18 Portugalijos miestų konkurencingumą, Portą įvertino blogiausiai. Yra ir kitų ženklų, pavyzdžiui, Porto vidurinioji klasė gyvena ne pačiame mieste, bet keturiuose aplinkiniuose miestuose, Portą palikdama vargšams (situacija panaši kaip Roterdame, kuris tais metais dalijosi Europos kultūros sostinės titulu). Turtingųjų apleistas miestas toks ir atrodo – apleistas. Nors 1996 m. į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas jo senamiestis puikuojasi romaninėmis, gotikinėmis ir barokinėmis auksu tviskančiomis bažnyčiomis, jo seniausius pastatus valdžia palieka likimo valiai, daugelis jau beveik griūva (ši situacija šiek tiek primena Vilnių).

Bet niūrus įvaizdis klaidina – vietiniai žmonės yra draugiški ir visada pasiruošę paplepėti su svetimšaliu, vaikštant gatvėmis iš tavernų atsklinda dvasingos, už širdies griebiančios portugališkos liaudies muzikos „fado“ melodijos, akompanuojančios didžiules baltas paklodes kiemuose plaikstančiam vėjui.

Dėl šios turistinės idilės kaltas ne tik Porto senamiestis, bet ir portveinas – saldus ir tirštas spirituotas vynas. Douro upės slėnyje gaminamas vynas jau XIII a. buvo vežamas į Europą per Portą, o XVIII a. Portugalija ir Anglija pasirašė prekybos sutartį, pagal kurią į Portugaliją be muito mokesčių importuota anglų vilna, o į Angliją – portveinas. Tačiau netrukus anglai perėmė portveino gamybą ir prekybą. Norėdami išsaugoti vertingiausią produktą savo rankose, portugalai įkūrė vyno gamybos monopoliją ir pažymėjo teritoriją, kurioje jis gaminamas. Tai buvo pirmasis bandymas Europoje garantuoti vyno kokybę. Bet šis sprendimas patenkino ne visus – prieš jį kaip tik per užgavėnes sukilo smulkieji vynuogių augintojai, sudegindami firmos pastatus. Tas sukilimas pavadintas Revolta dos Borrachos – girtuoklių sukilimu – ir tapo Porto gyventojų laisvos dvasios simboliu.

Porto gyventojai drąsiai priešinosi ne tik savai valdžiai, bet ir visokiems atėjūnams. Sakoma, kad Porto niekada niekas neįveikė – nei romėnai, nei maurai, nei Napoleonas, todėl miestas dar vadinamas A Cidade Invicta – Nenugalimuoju miestu. Bet jo pilnas pavadinimas skamba taip: Antiga, Mui Nobre, Sempre Leal e Invicta Cidade do Porto – Senas, labai kilnus, visada ištikimas ir nenugalimas Porto miestas.

Lyg to būtų negana, Portas dar vadinamas ir „Tiltų miestu“. Pirmasis nuolatinis pontoninis Barcas tiltas buvo pastatytas 1806 m., bet po trejų metų sugriuvo. Tiesą sakant, jis buvo specialiai sugadintas tikintis, kad iš pietų atkeliaujanti Napoleono armija įgrius į upę, bet armija pasirodė iš šiaurės. To nežinoję miestiečiai puolė bėgti tiltu per upę ir šis lūžo nusinešdamas 4000 žmonių gyvybes. 1843 m. vietoje pontoninio pastatytas kabantis tiltas, bet dabar iš jo likę tik atraminiai stulpai, o toje vietoje stovi Liudviko I ir Marijos Pia tiltai. XX a. pastatyta dar keletas tiltų: Arrįbida, kurio cementinė arka buvo didžiausia pasaulyje atidarymo metu, Šv. Joćo ir Freixo, o 2003 m. baigtas naujausias tiltas – Ponte do Infante. Dviaukštis geležinis Liudviko I tiltas (jį sukonstravo belgų inžinierius Téophile’is Seyrigas) ir geležinkelio tiltas Maria Pia (inž. Gustave’as Eiffelis ir Seyrigas) dominuoja miesto peizaže.

Bet ar „Kultūros miestas“?

Kaip ir daugelis „7md“ puslapiuose aptartų antrųjų ir tarsi pagal taisyklę industrinių miestų-uostų, Portas gavo Europos kultūros sostinės titulą. Kaip ir anie miestai, jis tikėjosi per tuos metus paskleisti apie save žinią Europoje, pagerinti savo įvaizdį ir praturtinti kultūros programą. Kaip ir visur, profesionaliosios kultūros projektus lydėjo didžiulės investicijos į infrastruktūrą, taip pat – socialiniai projektai. Bet susidaro įspūdis, kad kažkas Portui pakišo koją – Roterdamas tapo sėkmingos kultūros sostinės pavyzdžiu, o Portas – nesėkmingos.

Galbūt tai susiję su tuo, kad kultūra Portui niekada nebuvo itin svarbi. Tiesa, kultūros paminklų ir turistų lankomų pastatų Porte netrūksta: čia yra XVIII a. italų architekto Nicolau Nasoni pastatyta barokinė bažnyčia su vadinamuoju Klierikų bokštu, viena gražiausių Europoje geležinkelio stotis, papuošta rankomis ištapytomis plytelėmis, garsus šiuolaikinio meno muziejus Serralves, Soares dos Reis nacionalinis muziejus, kuriame kaupiamas XVI–XX a. portugalų meno judėjimų palikimas, viena elegantiškiausių koncertų salių Europoje Coliseu do Porto. Mieste kasmet vyksta tarptautinis kino festivalis „Fantasporto“.

Būtų galima išvardyti ir daugiau kultūrinių įžymybių, bet kad taptum „kultūros miestu“ reikia ne tik vieno kito įdomaus pastato, bet ir dar kažko – gal bendros nuostatos ar atmosferos. Tuo tarpu Portugalijoje kultūrai sąlygos ilgokai buvo sunkios – ji pradėjo atgyti tik 9-ajame dešimtmetyje. Iki 1974 m. totalitarinis režimas izoliavo Portugaliją nuo pasaulio, o jam žlugus paaiškėjo, kad šalis skursta. Todėl nenuostabu, kad Portugalijoje kultūra ilgai nebuvo vertinama ir iki šiol neturi tokio prestižo kaip kitose šalyse. Šalis neturi ilgalaikės kultūros politikos, o žiniasklaida nemano, kad kultūra verta naujienų puslapio ar žinių laiko. Kultūros finansavimas čia labai centralizuotas ir daug institucijų smarkiai priklauso nuo Kultūros ministerijos (ir vėl šmėkščioja Vilniaus situacija), kultūros metai taip pat daugiausiai finansuoti valstybės.

Kultūros sostinės tikslus suformulavo ir viską organizavo specialiai įkurta Taryba, kuriai iš pradžių vadovavo bankininkas Arturas Santosas Silva. Tačiau 1999 m. susiginčijęs su Kultūros ministerija jis atsistatydino, mat jo prioritetas buvo investicijos į infrastruktūrą ir miesto regeneracijos projektas, o kultūros ministrui atrodė, kad metų prioritetai turi būti kiti. Taigi vos metams likus iki didžiojo festivalio, bankininką pakeitė astrofizikos profesorė Teresa Lago, o su ja atėjo ir visai nauja komanda, kas labai apsunkino darbą. Be to, Taryboje per daug dominavo politikų interesai ir per mažai atstovauta kultūros interesams. Taip pat, atrodo, Tarybai sunkiai sekėsi bendrauti su rėmėjais. Pavyzdžiui, pastariesiems buvo išdalyti bilietai į renginius, bet dažnai niekas jais nepasinaudodavo, todėl salės būdavo apmaudžiai pustuštės.

Vis dėlto skaičiai kaip ir visur – įspūdingi. Įgyvendinta 350 projektų, kuriuos sudarė 1959 renginiai, o juos aplankė 1 246 545 žmonės. Iš viso Portas išleido 58,5 mln., o kartu su infrastruktūros projektais – 227 mln. eurų. Kultūros sostinės idėjoms skleisti buvo pradėta kampanija „Gimė naujas miestas“ – išspausdinta 63 000 plakatų, 100 000 brošiūrų, 400 000 lankstukų ir sukurta 700 000 televizijos laidų. Į Porto kultūros sostinės tinklalapį pasižiūrėta 11 379 603 kartų, o informacijos centre „Espace 2001“ pabuvojo 31 000 lankytojų.

Dar keletas tiltų

Porto kultūros programai, kaip ir visur, reikėjo skambaus pavadinimo. Čia jį pasufleravo pats miestas – „Ateities tiltai“. Tiltai šiuo atveju išreiškia siekį pradėti naujas ilgalaikes iniciatyvas ir sukurti išliekančias struktūras, jungtį tarp „peizažo ir miesto“, „atminties ir ateities“ bei „manęs ir kito“.

Porto programa daugiausia rėmėsi „einamaisiais“ kultūros renginiais, bet jie buvo išplėtoti ir „sutarptautinti“. Taigi trys britų operos kompanijos Porte įgyvendino įvairius edukacinius projektus ir spektaklius, surengtas šiuolaikinio šokio festivalis – į Portą pakviesta įvairių tarptautinių trupių, FITEI tarptautinis teatro festivalis, kuriame dalyvavo 15 teatrų iš 7 šalių, „Fantasporto“ kino festivalį papildė visus metus trukęs festivalis „Vaizdų odisėja“, kurio metu buvo ne tik rodomi filmai, bet ir rengiamos kūrybinės dirbtuvės bei diskusijos, projektas „Jazz 2001“ pristatė naujausias Europos džiazo tendencijas, taip pat įvyko konferencija su Dalai Lama, kurioje dalyvavo 6000 žmonių, ir tradicinės portugalų muzikos „fado“ festivalis. Tačiau programa susilaukė kritikos – esą iš jos naudos turėjo jau įsitvirtinusios institucijos, o nepriklausomos organizacijos ir menininkai liko už borto.

Kitaip nei jau aptartuose miestuose, Porte nebuvo nei tokių parodų, nei garsenybių, kurios būtų sutraukusios minias. „Hitais“ čia tapo tik renginiai viešosiose erdvėse – atidarymo ir uždarymo šventės (144 000 žmonių) ir „Elektroparadas“, kurį įkvėpė Berlyno „Meilės paradas“ – jo metu dirbo 45 diskžokėjai iš septynių šalių ir „miksavo“ penkias skirtingas elektroninės muzikos rūšis (dalyvavo 35 000 žmonių).

Tapdamas kultūros sostine Portas tikėjosi įtvirtinti savo pozicijas Europoje, nes visuomet buvo jos periferijoje. Tad tiltas buvo tiesiamas ir į kitas šalis, pavyzdžiui, Portugalijos fotografijos centras įtraukė Nyderlandus į pusę savo programos. Ir apskritai, Porto atstovų teigimu, miestas labai norėjo bendradarbiauti su Roterdamu, tų pačių metų kultūros sostine, bet pastarajam tai buvo neįdomu.

Purvynai mieste

Vis dėlto reikšmingiausi Porto, kaip kultūros sostinės, ekonominiai rezultatai susiję su didžiulėmis investicijomis į infrastruktūrą – tam skirti 37 proc. viso biudžeto, o kartu su miesto plėtros projektais tai sudarė 60 proc. biudžeto. Už tuos pinigus užsimota pastatyti Casa da Musica, naują, garsaus architekto Remo Koolhaaso suprojektuotą 24 000 m2 erdvę muzikai. Bet šis kultūros metų simbolis baigtas tik 2005, jis tris kartus viršijo biudžetą ir buvo nuolat pliektas žiniasklaidos. Taip pat restauruotas Soares dos Reis nacionalinis muziejus, Nacionalinis Carloso Alberto teatras, Almeida Garrett da Vitoria biblioteka, atnaujintas Coliseu teatras, Šv. Bento da Vitoria vienuolynas, kuriame dirba Porto nacionalinis orkestras, o senasis miesto kalėjimas paverstas Portugalijos fotografijos centru. Ir visai netyčia, žmonėms iš visos Europos suvažiavus dirbti šiose statybose, Portas tapo daugiakultūriniu miestu.

Tačiau jau iš karto daugelis suprato, kad ši programa buvo per daug ambicinga, turint omenyje ribotą laiką ir biudžetą. Ilgainiui kai kurių projektų iš tikrųjų atsisakyta. Be to, šešis mėnesius užsitęsęs lietus irgi nepagelbėjo, todėl daugelis atsimena 2001 m. Portą kaip ištisinį remontą ir purvyną. Daugybė neužbaigtų projektų (tarp jų ir – Casa da Musica) trukdė patekti į kultūros renginius. Kažkas pakomentavo, kad Portas, regis, tikėjosi kultūros sostine tapsiąs 2002 m.

Ketvirtasis Porto tikslas buvo „Ekonomikos ir gyvenamojo ploto plėtra“, bet vėliau iš jo liko tik „ekonomikos raida“, vėlgi dėl laiko ir lėšų trūkumo. Daugelis gailėjosi, kad kultūros metais nepavyko atgaivinti apleistųjų rajonų ir nutiesti tilto tarp turtingųjų ir vargšų.

Pasibaigus metams, sugriuvo ir dar vienas „tiltas“ – daugumą renginių organizavo žinomos kultūrinės institucijos, kurioms 2001 m. padidėjęs finansavimas suteikė progą įtraukti į savo programas daugiau tarptautinių projektų. Tačiau 2002 m. nelikus finansavimo, institucijoms teko grįžti į situaciją, buvusią iki kultūros metų. Štai, pavyzdžiui, Serralves muziejų 2000 m. aplankė 229 315 žmonių, o 2001 m. suaktyvinus veiklą – 303 477, bet 2003 m. lankytojų sumažėjo iki 260 000. Mat 2001 m. pabaigoje Porto savivaldybėje netikėtai pasikeitė politinių jėgų pusiausvyra, ir naujieji vadovai nebuvo labai suinteresuoti tęsti kultūros programą, net sumažino kultūros biudžetus. Taip pat pasielgė ir valstybė, tad 2001 m. iniciatyvos neturėjo šansų išlikti.

Taigi duobėti Porto kultūros sostinės metai verčia susimąstyti apie ambicijų ir galimybių pusiausvyrą, apie produktyvias ir neproduktyvias strategijas, bet ypač – apie kultūros priklausomybės nuo vienintelio rėmėjo – politinės valdžios – kainą.

Parengė Agnė Narušytė

 

Skaitytojų vertinimai


9625. vilnietis2007-02-27 20:12
kertu lazybu kad vilniuje nutiks butent panasiai,nepades nei energingos moterys,tik vietoj purvo telksos tvarka ir teisingumas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:00:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba