SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-23 nr. 744

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nes iš tolo vis šypteli mūza3

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Tęsiasi pianistų vakarai
1
• Beata Leščinska
Akimirka amžinybėje
• Kamilė Rupeikaitė
Žodžių pynė Profesoriui
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Amžinas pavasaris
2
• KONCERTAI

Dailė 
 Vytautas Michelkevičius
Žvilgsnis į „Transmediale“
• Vidas Poškus
Meandrai erdvėje
• PARODOS1

Literatūra 
• Paskutinė Jurgos kelionė18
• Liūtas Mockūnas (1934–2007)
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Tarp teatro ir reginio
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Filmai pragmatikams ir ne tik
• Liūdni ir drąsūs kino riteriai
• Erelių iš gretimo medžio gyvenimas
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Nenugalimas miestas1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Rūgštus veidas
16

Anonsai 
• Šilutės rajono savivaldybės administracija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Žvilgsnis į „Transmediale“

Meno ir skaitmeninės kultūros festivalis Berlyne

Vytautas Michelkevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stelarco prezentacija

Europos festivalių, nagrinėjančių sąveiką tarp meno, medijų, mokslo ir naujausių technologijų, žemėlapyje turbūt ryškiausią tašką būtų galima padėti ant „Ars Electronica“ festivalio, kuris kasmet vyksta Lince, Austrijoje. Šio renginio paantraštė skelbia, kad tai – meno, technologijų ir visuomenės festivalis. Greičiausiai antras pagal dydį ir svarbą būtų Berlyno „Transmediale“, kuris save tituluoja meno ir skaitmeninės kultūros festivaliu.

Istorija: nuo videomeno iki skaitmeninės kultūros

Jau 20-ąjį kartą šiemet vykęs festivalis prasidėjo sausio 29 d. ir tęsėsi iki vasario 5 dienos. Tiesa, pirmaisiais metais (1988) festivalis vadinosi „Videofest“ ir apsibrėžė kaip videokultūros (oponavusios ir kritikavusios kiną) renginys. Festivalis 1998-aisiais įgijo dabartinį pavadinimą „Transmediale“, tačiau jo paantraštė nuolat kito siekiant išlikti aktualiam ir kritiškam naujausioms meno santykių su technologijomis ir mokslu tendencijoms. Aštuonerius metus save titulavęs tarptautiniu medijų meno festivaliu, galiausiai 2006-aisiais jis pasivadino „meno ir skaitmeninės kultūros“ festivaliu.

Kas atsitiko su medijų menu?

Visuose renginiuose labiausiai ryškėjo savirefleksijos ir tapatybės klausimas, o viena įdomiausių konferencijos dalių parsirodė diskusija „Pra(žuvęs) medijų menas“ („Media art undone“). Į ją susirinko temai pritariantys ir ne visai dalyviai, turintys įspūdingą patirtį šioje ir gretimose srityse.

Vokietis kultūros ir muzikos teoretikas Diedrichas Diederichsenas stengėsi paaiškinti prarają, skiriančią medijų meną ir galerinį meną. Šias dvi opozicijas jis žaismingai apibūdino tiesiog kaip du skirtingus laisvės ir gyvenimo būdus, jei menininkas, būdamas medijų menininku, užsinori būti nepriklausomas nuo pinigų, tai įsisuka į galerijų pasaulį, ir priešingai, jei kitas menininkas nori būti nepriklausomas nuo galerinių intrigų, pradeda eksperimentuoti su medijomis ir tampa laisvai kuriančiu menininku.

Tuo tarpu kuratorė ir teoretikė Inke Arns siūlė įtraukti medijų meną į šiuolaikinio meno sąvoką, nes pirmasis kasmet tampa vis brandesnis ir mažiau orientuotas į technologines inovacijas. Ji kaip pagrindinę problemą iškėlė prielaidą, kad medijų menas negali išsiveržti iš save apibrėžiančio geto ir gal dėl to yra ne ypač laukiamas šiuolaikinio meno erdvėse. Pasak jos, medijų menas yra perteklinė sąvoka, nes dauguma šiuolaikinio meno kuriama medijomis. Vis dėlto Inke Arns pabrėžia, kad medijų menas išskirtinai analizuoja dabartinę situaciją ir visuomenę – to ne visuomet siekia šiuolaikinis menas. Ji įveda „dabartiškumo“ sąvoką, norėdama, matyt, paaiškinti medijų meno siekimą būti visuomet aktualiu ir progresyviu, o tai dažnai pasireiškia naujausių technologijų pasitelkimu. Kuratorius ir eseistas Timothy Druckrey iš JAV pridūrė, kad vartodami būdvardį „naujas“, kai kalba apie naujųjų medijų meną, teoretikai ir menininkai pastaruosius penkiolika metų žlugdė visą sferą. Todėl dabar vartydami XX a. meno istorijos studijas, parašytas tokių teoretikų kaip Rosalind Krauss, mes randame daug baltų dėmių – t.y. nė vieno žodžio apie medijų meno istoriją ir raidą. Žinoma, meno istorijos rašymas, ypač labai nesenos istorijos, yra subjektyvus žanras, taigi visuomet įmanomi visiškai skirtingi istorijos atvaizdavimo modeliai.

Diskusiją estetine gaida užbaigė tinklo meno pionierė Olia Lialina iš Rusijos (tiesa, dabar jau beveik dešimtmetį dėstanti Vokietijos meno akademijose). Visiems pesimistiškai kalbant apie sąvokos „medijų menas“ nykimą ir eroziją, ji egzaltuotai skelbia, kad „naujosios medijos turi istoriją, tačiau joms trūksta išdidumo“. Taigi reikia vis labiau brėžti skirties liniją nuo šiuolaikinio meno. Antroje pranešimo dalyje, skambančioje pusiau manifestiškai, ji pateikia gaires, kaip dabar turėtų būti eksponuojamas tinklo menas: plokšti ir miniatiūriniai kompiuteriai, jokių gamintojų logotipų ar prekinių ženklų ir svarbiausia – jokių kabelių. Tiesiog plokšti monitoriai ant sienų, atrodantys kaip tapybos drobės.

Festivalis iš vidaus

Nors festivalio struktūra ir buvo įspūdinga bei nukreipta į skirtingas auditorijas, pats tvarkaraštis nepasižymėjo dideliu intensyvumu ir praktiškai į visus renginius buvo galima suspėti. Festivalį sudarė paroda, konferencija, salono programos, videomeno peržiūros, klausymosi punktai, performansai ir koncertai festivalio klube. Šiais metais dalyvavo vienintelis lietuvis Gintas K., jo garso meną buvo galima išgirsti viename iš klausymosi punktų, prisėdus ant jaukių kubų.

Važiuodamas į festivalį tikėjausi išvysti įspūdingą parodą, tačiau šiemet ji buvo pilkoka ir labai maža. Pasak žmonių, buvusių pernykščiame festivalyje, 2006 m. paroda buvo tris kartus didesnė. Tai akivaizdu ir iš dalyvaujančių menininkų skaičiaus. Pernai parodoje dalyvavo 28 menininkai (tarp jų – Jurgis Mačiūnas, Nam June Paikas, „The Yes Men“ ir kt.), o šiemet – tik 11. Bendras parodos vaizdas neatrodė vientisas, nes šiais metais nebuvo jokios darbus vienijančios temos, išskyrus viso festivalio temą „unfinish!“. Iš visos parodos išsiskyrė vokiečio Aramo Barthollo kūrinys „Atsitiktinis ekranas“ („Random Screen“). Tai 5 x 5 langelių (pikselių) ekranas, veikiantis be jokios elektros, pasitelkiant paprasčiausias žvakes bei mechaninius ir termodinaminius principus: nuo žvakių šilumos sukasi prapjautos alaus skardinės ir tokiu būdu užgęsta arba užsidega kiekvienas langelis. Žinoma, ekranas „rodo“ atsitiktinius abstrakčius vaizdus, tačiau pats darbas įdomus kaip skaitmeninės kultūros perdirbinys analoginiais principais.

Kanadiečio Davido Rokeby interaktyvi videoinstaliacija suteikia parodos erdvei intensyviai lankomos galerijos įspūdį. Ši instaliacija kaip turinį projekcijoms naudoja kameromis nufilmuotas lankytojų figūras. Ekranuose gali pamatyti ne tik save, bet ir paskutinių 200 lankytojų figūras, kurie sudėti į vieną kadrą sudaro vizualiai gan patrauklią lankytojų minią. Antrame ekrane pagal atsitiktinį algoritmą tavo figūrai gali būti priskirtas būdvardis (pvz. „nepatikimas“, „susidomėjęs“, „alkanas“), kuris priverčia lankytojus spėlioti, kokiu būdu jiems prilipinama tokia etiketė. Gyvas realybės retransliavimas su persidengiančia archyvuota medžiaga kuria chaotišką žiūrovų skulptūrą.

Nors konferencijoje dalyvavo daug žvaigždžių – bene daugiausiai žmonių susirinko paklausyti medijų teoretiko ir filosofo Friedricho Kittlerio paskaitos apie algoritmų baigtinumą, nors ne vienas klausytojas ir užmigo, – tačiau labiausiai visiems įstrigo australų menininko Stelarco paskaita „Augmentuotas kūnas“. Stelarcas pasakojo apie jo kūrybą vienijančią kūno tyrinėjimų liniją. Aštuntajame–devintajame dešimtmetyje jis tyrinėjo savo kūną mechaninėmis priemonėmis – atlikdavo performansus, kur jo kūną keldavo į orą kranas, o vieninteliai laikikliai buvo perverti per odą kabliai. Tobulėjant technologijomis jis tęsė panašius performansus jau turėdamas rankoje valdymo pultą, kuris suteikdavo jam galimybę kabant ant kablių pačiam savarankiškai judėti erdvėje. Naujausias jo kūno „patobulinimas“ yra augmentacijos procedūra – tai realaus ir virtualaus sujungimas į vieną esatį. Šiuo metu jis, pasitelkęs operacijas ir technologijas, augina ausį ant savo kairiosios rankos. Trečioji ausis ne tik atrodo kaip tikra: ji galės girdėti ir perduoti garsą, nes joje yra įtaisytas mikrofonas. Taip Stelarcas, perkonstruodamas savo kūną ir pats tapdamas labiau objektu, nei subjektu, kvestionuoja subjektyvumo ribas.

Peržvelgus videoprogramą nuvylė jos kuratorių neapsisprendimas, kokią kryptį pasirinkti, nes buvo gauta per 800 darbų. Iš jų suformuotos skirtingos programos – nuo dokumentinių filmų ir videomeno iki garso meno vizualizacijų. Nuosekliausiai sudaryta atrodė pastaroji programa, tačiau kai buvo atrinkta 10 geriausių viso festivalio darbų, vėl išlindo žiuri neapsisprendimas, nes greta atsidūrė visiškai skirtingų kontekstų, nevienodo atlikimo lygio videodarbai. Greičiausiai bėda ta, kad buvo per daug darbų ir tik viena geriausiųjų nominacija.

Salone vyko įvairiausios prezentacijos ir diskusijos aktualiais meno ir skaitmeninės kultūros klausimais. Vienoje diskusijoje apie taktines medijas buvo pristatinėjami rusų ir baltarusių projektai, kuriuose jie pigiomis kameromis filmuodavo protestus arba pasinaudodami jau nufilmuotais kadrais kurdavo filmus, kritikuojančius vyraujančią ideologiją. Vis dėlto nuo diskusijos vadovės pristatytos taktinių medijų sampratos šie projektai ženkliai skyrėsi, labiau primindami pankų laisvalaikį nei politinį užtaisą turinčius taktinius filmus.

Nemažai renginių vyko ir kitose vietose: videomeno peržiūros – „Babilono“ kino teatre, performansai – „c-base“ erdvėje, medijų guru Marshallo McLuhano salono, kuriame sukauptas didelis video- ir audioarchyvas, atidarymas – Kanados ambasadoje. Festivalio metu buvo atviros medijų laboratorijos „Tesla“ menininkų studijos, kuriose buvo galima susipažinti su pačiais menininkais ir jų projektais.

Nepabaigti!

Pats festivalis, matyt, siekiant nenukrypti nuo pagrindinės temos, atrodo iš tikrųjų nebaigtas. Festivalio pagrindine tema pasirinktą šūkį „unfinish!“ į lietuvių kalbą būtų galima versti daugiaprasmiškai – „nebaigti“, „nebaik“.

Taigi per savaitę trukusį festivalį buvo sunkoka įžvelgti jo veidą. Nors ir kalbantis apie naująsias technologijas bei jų santykį su kultūra, festivalis pasirodė dar turintis polinkį į (šių technologijų atžvilgiu) jau iš mados išėjusį eksperimentinį, gal net kiek romantišką videomeną, kuris visiškai nesiderino su į galutinę nugalėtojų programą atrinktomis abstrakčiomis garso meno vizualizacijomis. Turbūt kaltas čia ir festivalio meninio direktoriaus nuovargis – Andreasas Broeckmannas vadovavo festivaliui jau septintą kartą.

Naujas direktorius – viliojanti tema

Naujai išrinktas „Transmediale“ meno direktorius Stephenas Kovatsas, gimęs Kanadoje, tačiau turintis ir vengriško kraujo, pažadėjo, kad kituose festivaliuose skirs daugiau dėmesio Centrinei ir Rytų Europai. Stephenas Kovatsas yra architektas ir medijų tyrėjas, ilgą laiką dirbęs V2 (nestabilių medijų institutas Roterdame, Nyderlanduose) kuratoriumi. Jis paskelbė 2008-ųjų temą „Conspire!“ (liet. „konspiruoti, susimokyti, veikti kartu“), ji po metų leis vėl naujai pažvelgti į meno ir skaitmeninės kultūros erdves.

Kitą festivalio apžvalgą galite rasti žurnale www.balsas.cc.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:00:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba