SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-24 nr. 732

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Griuvėsių kultūra
36

Muzika 
• Laimutė Ligeikaitė
Nepaklusniųjų atradimai
• Helmutas Šabasevičius
Rudens debiutai
1
• Gitaros ir kamerinio orkestro derinys
• Japonijos fondo dovana melomanams
• Dirigento Vytauto Lukočiaus sėkmė konkurse Suomijoje10
• Paminėtas Čikagos operos jubiliejus
• Miesto apdovanojimai kultūros veikėjams
• KONCERTAI

Dailė 
• Giedrius Gulbinas
Pragmatizmo link
17
• Emilija Budrecka
Nuogas menas
• Dalia Šivickaitė
Palaidūno karjera
5
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Kai susitinka Jis ir Ji
• Aktoriui Laimonui Noreikai – 80
• Operos savaitė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Universalios problemos ir unikalūs likimai
• Živilė Pipinytė
Kai klišė kalbasi su kliše
 Kitaminčių rezervatas
• Lietuviško kino pripažinimas Amsterdame
• Mediateka pristato Jono Meko kolekciją
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Europietiška dimensija

Miesto veidas 
• Nijolė Nevčesauskienė
Medinis Vilnius vaikų akimis
2

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Café Royale
11

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kitaminčių rezervatas

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Voras“

Davidas Cronenbergas sako, kad jo filmas „Voras“ (LNK, 30 d. 22.40) – tai „rūsti psichodrama, kurios ašis yra paslaptis, slypinti žmogaus prote. Joje yra šiek tiek Samuelio Becketto ir šiek tiek Sigmundo Freudo.“ Man pasirodė, kad iš tikrųjų Cronenbergas privertė atsidurti niūriame Kafkos pasaulyje. „Vore“ Cronenbergas paprastai ir aiškiai pagrindžia tezę, kad tikrovės suvokimas gali keistis priklausomai nuo žmogaus psichikos, parodyti, kaip nuo vaikystės traumų bėgama į vidinį pasaulį. Be abejo, ši tema kine nėra nauja, tačiau Cronenbergas ir šiuo požiūriu sukūrė neįprastą filmą. Ralphas Fiennesas (Voras), Gabrielis Byrne’as (tėvas) ir net kelis vaidmenis filme sukūrusi Miranda Richardson, rafinuota scenografija ir grimas, apskritai, visi filmo elementai taip panardina į Voro pasaulį, kad susitapatinęs su filmo herojumi žiūrovas tarsi pradeda matyti pasaulį jo akimis – persiima šizofreniška Voro pasaulio vizija ir patiki psichiškai nesveiko žmogaus vaizduote ir logika.

Per anksti iš psichiatrinės gydyklos išleistas ponas Klegas nesugeba funkcionuoti normaliame pasaulyje. Jis liaujasi gėręs vaistus, o jo sąmonėje nuolat atgyja praeities vaizdai – Voras tarsi vėl sugrįžta į savo vaikystę, tampa užguitu berniuku, besižavinčiu vorų mezgamais tinklais. Berniuko tėvas kartu su meiluže užmuša žmoną – Voro motiną. Tačiau ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai – vaiko fantazija, galima tik spėlioti, nes pasaulis filme yra pateikiamas toks, kokį jį mato herojus.

Kai rašytojas ir scenaristas Patrickas McGrathas 1988 m. pradėjo rašyti romaną „Voras“, tai turėjo būti juodoji komedija apie santechniką, kuris nužudo žmoną, kad galėtų gyventi su prostitute: „Nusprendžiau, kad santechniko istoriją po daugelio metų papasakos jo sūnus, kuris vaikystėje buvo įvykių liudininkas. Pasirinkęs šį požiūrį, jau nebegalėjau išvengti klausimo: „O jeigu Voro prisiminimai neteisingi? Jei jo vaikystės prisiminimai yra iškreipti ir deformuoti? Jei jis nesugeba suvokti vaikystės tiesos? Iš čia kilo šizofrenijos deformuoto proto sumanymas. Taip linksmas pasakojimas apie santechniką virto šizofreniko proto analize. Taip gimė Voras.“

Esu matęs ir dar vieną filmą („Asylium“), sukurtą pagal McGratho romaną, kurio herojai – psichikos pusiausvyrą praradę žmonės. Tai – ne atsitiktinumas, mat vaikystę rašytojas praleido didžiulėje psichiatrinėje ligoninėje nusikaltėliams, kurioje dirbo jo tėvas gydytojas. Vaikišką būsimo rašytojo vežimėlį stumdė ne vienas psichopatas žudikas. Vėliau McGrathas ir pats dirbo psichiatrijos centre Kanadoje.

Cronenbergui pasirodė įdomu ir tai, kad vaikas yra įsitikinęs, jog tėvas nužudė motiną, o šios vietą užėmė kita moteris, kuri atrodo taip pat, kaip motina, bet nėra ji: „Tai genialus ir netikėtas sumanymas. Jis susijęs su vis dar aktualia Freudo teze, pabrėžiančia ambivalentišką vaiko požiūrį į tėvų seksualumą. Vaikas negali atskirti seksualinio elgesio nuo prievartos. Mažasis Voras reaguoja į tuos ambivalentiškus jausmus keistai, bet kartu ir su nerimą žadinančia logika.“

Ne tik Lietuvoje dabar itin madingas panašias temas gvildenantis P. Korėjos režisierius Kim Ki-dukas. Aš priklausau prie manančių, kad šio režisieriaus šlovė pernelyg išpūsta, kad jis sumaniai naudojasi vakariečių susižavėjimu Rytais ir siūlo tai, ką Vakarų kultūros žmonės norėtų pamatyti, nors, žinoma, neneigiu puikaus Kim Ki-duko kino plastikos jausmo. BTV (26 d. 21.55) parodys jo 2002 m. filmą „Pakrantės sargyba“. Veiksmas nukelia į zoną, skiriančią dvi Korėjas. Filmo herojus yra kareivis, kuris siekia nušauti kuo daugiau Šiaurės šnipų, nors kaimiečiai ir teigia, kad šių nebeliko. Kartą herojus pajūryje pamato besimylinčius kaimo merginą ir jos draugą. Kareivis nušauna jaunuolį... Kas bus toliau, Kim Ki-dukas rodys, žinoma, negailėdamas prievartos vaizdų.

Prieš porą dešimtmečių labai madingas buvo ir režisierius Rolanas Joffé. Jo pirmieji filmai „Mirties laukai“ ir „Misija“ skatino kalbėti apie naują postmodernistinio kino kalbą ir pelnė daug vertingų apdovanojimų, bet vėliau režisierius buvo prisimenamas vis rečiau. TV3 (24 d. 23.50) parodys 1998 m. sukurtą Joffé’s filmą „Sudiev, mano meile“, kuriame susipynė meilė, pavydas, pinigai ir įtarimai. Joffé visada puikiai renkasi aktorius, tad ir šįkart ansamblis tikrai įdomus – vaidina Patricia Arguette, Dermotas Mulroney, Donas Johnsonas, Mary-Louise Parker, Ellen DeGeneres.

Iš senų gerų filmų siūlau nepražiopsoti šlovingo Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio dueto filmo – romantinės dramos „Žinau, kur einu“ (LTV2, 26 d. 17.55). 1945 m. sukurto filmo herojė yra jauna iš vidurinės klasės kilusi anglė Džoana (Wendy Hiller), kuri nutaria pati tvarkyti savo gyvenimą ir ištekėti už nemylimo pusamžio aristokrato fabrikanto. Pakeliui pas būsimą vyrą ji apsistoja spalvingame škotų miestelyje ir įsimyli jūrų karininką, tačiau nusprendžia nereaguoti į širdies balsą… Filmas žavi detalėmis, perteikiančiomis ne tik britų buitį, bet ir jų mentalitetą.

LTV čekų kino cikle ateinantį trečiadienį (29 d. 23.10) bus parodytas vienas garsiausių uždraustų čekų filmų – 1969 m. Jiri Menzelio (scenarijų režisierius rašė kartu su Bohumilu Hrabalu) sukurta tragikomedija „Vieversiai ant siūlų“. Filmo premjera įvyko 1990 m. Berlyno kino festivalyje, kur „Vieversiai ant siūlų“ pagaliau sulaukė apdovanojimų. Veiksmas nukelia į stalinizmo laikus Čekoslovakijoje. Nedisciplinuoti elementai, buržuazinės atgyvenos ir kitokie nereikalingi komunistiniam režimui žmonės tada buvo siunčiami persiauklėti į darbo stovyklas. Menzelio rodomoje stovykloje atsidūrė intelektualai ir privataus verslo atstovai. Jų pagrindinė grėsmė santvarkai reiškiasi kraštutiniu individualizmu ir savo nuomonės bet kokia tema turėjimu. Todėl iš jų reikia padaryti paklusnius piliečius. Stovyklos vyrai rūšiuoja metalo laužą. Jiems padeda ir grupė moterų, kaltinamų noru nelegaliai kirsti sieną. Todėl natūralu, kad ir stovykloje ima megztis meilės istorijos, kurios gali baigtis tragiškai.

Menzelis nesistengė dokumentiškai tiksliai atkurti epochos, tai greičiau lyriška ir linksma filosofinė parabolė apie dar vieną bandymą išplauti smegenis. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, komunistai buvo labai naivūs. Daug geriau plauti smegenis sugeba vartojimo ir liberalios rinkos ideologai. Jie žino, kad norint sukurti pilką visiškai valdomą masę, reikia didelių parduotuvių su pigiomis kiniškomis prekėmis, krepšinio ir kitokių žaidimų, bulvarinės žiniasklaidos, kuri nuo ryto iki vakaro rašys ir rodys krokodilų ašaromis ašarojančius, savimi besigrožinčius arba neva tiesos ieškančius cicinus, mildažytes, kudabienes, grinkevičiūtes, valinskus. Viskas pasiseks gerai, juk liberalus persiauklėjimas parsideda nuo televizijos, realybės ir šokių šou bei kitokių kolektyvinių naujo gyvenimo malonumų. Vis dar šių sirenų žavesiui nepasidavusiems „Vieversiai ant siūlų“ primena apie anoniminio heroizmo prasmę.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
5:59:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba