SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-24 nr. 732

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Griuvėsių kultūra
36

Muzika 
• Laimutė Ligeikaitė
Nepaklusniųjų atradimai
 Helmutas Šabasevičius
Rudens debiutai
1
• Gitaros ir kamerinio orkestro derinys
• Japonijos fondo dovana melomanams
• Dirigento Vytauto Lukočiaus sėkmė konkurse Suomijoje10
• Paminėtas Čikagos operos jubiliejus
• Miesto apdovanojimai kultūros veikėjams
• KONCERTAI

Dailė 
• Giedrius Gulbinas
Pragmatizmo link
17
• Emilija Budrecka
Nuogas menas
• Dalia Šivickaitė
Palaidūno karjera
5
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Kai susitinka Jis ir Ji
• Aktoriui Laimonui Noreikai – 80
• Operos savaitė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Universalios problemos ir unikalūs likimai
• Živilė Pipinytė
Kai klišė kalbasi su kliše
• Kitaminčių rezervatas
• Lietuviško kino pripažinimas Amsterdame
• Mediateka pristato Jono Meko kolekciją
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Europietiška dimensija

Miesto veidas 
• Nijolė Nevčesauskienė
Medinis Vilnius vaikų akimis
2

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Café Royale
11

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Rudens debiutai

Nauji niuansai Lietuvos baleto kasdienybėje

Helmutas Šabasevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Martynas Rimeikis – Espada

Metus ketindama užbaigti Piotro Čaikovskio „Miegančiosios gražuolės“ premjera, Lietuvos nacionalinė baleto trupė rudenį savo gerbėjus nudžiugino net keliais ryškiais debiutais spektakliuose, kurie jau seniai yra repertuaro dalis.

Spalio 13 d. Ludwigo Minkaus balete „Don Kichotas“ Espados vaidmenį pirmą kartą atliko Martynas Rimeikis, kol kas baleto spektaklių pirmosiose gretose matytas retokai, nors sukūręs kelis pagrindinius vaidmenis kitų Lietuvos šokio teatrų – ACH, „Vilniaus baleto“ – spektakliuose.

Antrą kartą šį vaidmenį M. Rimeikis atliko lapkričio 11 d. – šis spektaklis buvo įsimintinas ir tuo, kad Bazilį šoko Sankt Peterburgo Marijos teatro solistas Andrejus Batalovas, jį Vilniaus publika pamėgo pernai, švenčiant Lietuvos baleto 80 metų jubiliejų, kai jis šoko taip pat „Don Kichote“ bei šventiniame koncerte. Beje, šį spektaklį, rodomą jau daugiau nei dešimt metų, neseniai šiek tiek atnaujino pats choreografas Vladimiras Vasiljevas.

Žiūrovai labai šiltai sutiko visus svečio epizodus – puiki klasikinio šokio technika, nepriekaištingai valdomas kūnas, aukšti, lengvi, platūs šuoliai, tikslūs, elegantiški sukiniai, atliekami be jokių pastangų. A. Batalovas išraiškingai atliko I veiksmo šokį su Kitrės draugėmis, II veiksmo Grand Pas variacijas.

Šokėjas pasirodė ir kaip geras Miki Hamanakos partneris, efektingai iškeldamas ją ant vienos rankos ar vikriai sugaudamas baleriną, skriete skriejančią į jo glėbį. M. Hamanaka šiandien pasiekusi techniškosios šios partijos precizijos ribą – pozų ryškumas, sukinių tvirtumas, šuolių lengvumas žėrėjo dvigubai ryškiau.

Šalia šokio techniškumu ar net akrobatiškumu stebinusios pirmosios spektaklio poros nenublanko, o artistiniu požiūriu galbūt netgi labiau imponavo daug choreografinio teksto turintis Mersedes ir Espados duetas. Ne kartą teko matyti Eglės Špokaitės šokamą Mersedes – stinga žodžių apibūdinti šį ryškų, užburiantį šokėjos vaidmenį, kuris įžiebia žiūrovus įkaitinančią aistrą bei sukuria gyvą, pulsuojantį solistės ir jos partnerio ryšį. Martynas Rimeikis turi gana daug išorinių ir vidinių išteklių tinkamai sukurti šį spalvingą, keletu solo epizodų savo charakterį atskleidžiantį personažą. Tinkamai išryškinta šokėjo išvaizda, efektingos artistinės detalės – plastiški rankų mostai, iškalbinga riešų ir pirštų muzika, atviras, kiek provokuojantis žvilgsnis sukuria individualų, ryškų toreadoro, publikos numylėtinio paveikslą, kurio choreografiniai Espados epizodai ateityje, be abejonės, įgaus dar daugiau išbaigtumo.

Spalio 27 d. atsinaujino vienas seniausių iki šiol daugelyje pasaulio baleto trupių repertuaruose išlikęs romantinio baleto šedevras – „Žizel“, jį Vilniuje dar 1985 m. pastatė Olegas ir Jelena Vinogradovai. Pastaraisiais metais bene vienintelė pagrindinį šio baleto vaidmenį šoko Eglė Špokaitė; dabar greta jos bus įrašyta ir Miki Hamanaka.

iliustracija
Inga Cibulskytė – Džuljeta

Šokio techniškumu garsėjanti balerina daugumą savo choreografinės išraiškos priemonių arsenalo panaudojo siekdama prasmingai atskleisti romantiškosios meilės aukos ir pasiaukojimo prasmę. Pavydėtina puantų technika, ryškūs pozų kontūrai ir aplombai sukūrė patrauklų, įsimenantį išorinį vaidmens piešinį, kurio mizanscenų įtaiga jau dabar daro gerą įspūdį, nors kai kurios, ypač I veiksmo pradžios, detalės galėtų būti dar labiau apmąstytos atsižvelgiant į romantinio šokio spektaklio vaidybos logiką bei stilių, tačiau choreografiniai epizodai žavėjo tikslumu ir energija.

Jausmingai, melodramatiškai solistė suvaidino išprotėjimo sceną, aštrokais, trūkčiojančiais judesiais akcentuodama pasąmonėje iškylančius prisiminimus, kurių jaudinanti melodija buvo užbaigta nušvitusios sąmonės blyksnio, genančio mirštančią merginą į motinos ir tuoj pat – į Alberto glėbį.

Originali, labai įtaigi paskutinioji Žizel mizanscena – Alberto kilstelta aukštyn, ji suspurdėjo, ištiesė ranką, tarytum atsisveikindama su kūną paliekančia siela, nurimo ir stingdama nuslydo žemyn. Antrajame veiksme M. Hamanaka Žizel įvaizdį kūrė pasitelkdama išmoningai parinktą itin lengvą kostiumo medžiagą, reaguojančią į menkiausią judesį ir kuriančią nerimstančios, vaiduokliškai plevenančios vėlės įspūdį. Jį balerinai sukurti padėjo ir Albertas (A. Paulauskas), jo rankose M. Hamanaka skraidyte skraidė, tai pakibdama virš žemės, tai lengvai plevendama ir pagal melodiją sklęsdama žemyn, tai aistringai blaškydamasi muzikos sūkuriuose.

Šiame „Žizel“ spektaklyje debiutavo dar viena šokėjų pora – pirmojo veiksmo pas de deux pirmą kartą šoko Nailia Adigamova ir Romas Ceizaris. Pernai baigę M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, jie po truputį įsitvirtina dabartiniame baleto trupės repertuare.

R. Ceizaris jau senokai kreipia dėmesį šoklumu, aukštais, plačiais žingsniais – šios savybės pademonstruotos ir šio epizodo variacijose, – tačiau šokėjui derėtų dar tobulinti atskirų judesių formas.

N. Adigamova patraukia grakščiomis kojų ir pėdų linijomis, tačiau šoka susikausčiusi, įsitempusi, nors kai kurios pirmosios variacijos detalės buvo stilingos ir teikia vilčių, kad šokėja ilgainiui „išaugs“ šias mokyklines ligas.

Lapkričio 3 d. net keliais naujais vaidmenimis pasipildė Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ atlikėjų gretos. 1993 m. V. Vasiljevo pastatytame balete Džuljetos vaidmenį pirmą kartą atiko Inga Cibulskytė, Sinjorą Kapuleti pirmąsyk šoko Živilė Baikštytė, Benvolijų – Igoris Zaripovas.

iliustracija
Miki Hamanaka – Žizel
M. Raškovskio nuotraukos

I. Cibulskytė, 2001 m. baigusi Vilniaus baleto mokyklą, iki šiol kūrė nedidelius vaidmenis, todėl Džuljetos vaidmuo nustebino šokėjos sugebėjimu tapti pagrindiniu spektaklio personažu ir be didesnių sunkumų įsitraukti į jau senokai egzistuojančią baletinę tragediją.

Maloniai nuteikė šokėjos išvaizda, šukuosena, grimas, kostiumas, visa tai papildė gerai išmoktas choreografinis vaidmens tekstas, laisva, neįtempta laikysena, lengvai besiliejanti nesukaustytų šokio ir vaidybos judesių tėkmė. Lengvi šokėjos šuoliai, grakščios, plastiškos, muzikalios rankos, gana tvirti sukiniai, organiški judesių deriniai leido balerinai sukurti tyros jaunystės, žengiančios pirmuosius kiek atsargius žingsnius į dar nepatirtos meilės glėbį, paveikslą, kuriam nebūdingos buitiškos detalės ar sutirštinti jausmai, kuris patrauklus būtent savo drovumu, tam tikru atsargumu, ilgainiui užleidžiančiu vietą ryškesniems, ryžtingesniems jausmams.

Emociškai vientisos, muzikalios, kupinos švelnių, gražių, toli gražu ne kūniškų jausmų buvo Džuljetos scenos su Romeo (Nerijus Juška), atskleisti jausminiu požiūriu turtingi, prieštaringi jos ir tėvų santykiai, kuriuose vaikišką paklusnumą ir prieraišumą keičia savito paaugliško protesto, ryškinamo išdidumo ir apatijos deriniu, proveržis.

Ne taip seniai kūrusi ryškų Džuljetos paveikslą Ž. Baikštytė – jau Džujetos motina. Pirmajame „Romeo ir Džuljetos“ veiksme akinusi aristokratiškumu, prasmingomis, veide ir gestuose atsispindinčiomis vaidybos detalėmis – štai pirmojo pokylio suknelę dukrai ji atneša kaip staigmeną, pridengusi savo apsiausto kloste, ją pasitelkusi ir vėliau kuria efektingas savo vaidmens detales, – Ž. Baikštytė triumfavo antrojo veiksmo pabaigoje, raudos scenoje.

Po Tebaldo mirties įpuolusi į sceną paklaikusiomis akimis, Ž. Baikštytės kuriama motina sugėrė visą žiūrovų dėmesį, spektaklio atmosferą iki kraštų pripildė tragiškos nuotaikos, kurią skleidė itin muzikalūs, ekspresyvūs, keršto pritvinkę gestai, judesiai ir veide atsispindinti kraštutinę ribą pasiekusi kančia.

I. Zaripovas Benvolijaus vaidmenį sukūrė lengvai – jam be vargo pasidavė choreografinis šio personažo piešinys, o sceninė patirtis leido gyvai bendrauti su kitais spektaklio veikėjais.

Baleto debiutai atgaivino seniai rodomus spektaklius, suteikė jiems naujų niuansų, pagyvino Lietuvos baleto meno kasdienybę – kad žiūrovai taip pat išsiilgę naujų vaidmenų, liudijo ir itin šilta jų reakcija bei gausios gėlių puokštės, po spektaklių įteiktos naujų vaidmenų kūrėjams.

 

Skaitytojų vertinimai


11618. s :-) 2007-11-20 23:19
s

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
5:59:31 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba