SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-14 nr. 614

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Keli transgresijos žingsniai
8

Muzika 
• Europos Sąjungos plėtrą įamžina menininkai2
• Helmutas Šabasevičius
Vertinga choreografijos istorijos pamoka
• Vita Mozūraitė
Šiuolaikinio šokio festivalis
1
 Džiazas yra ir gerai parašyta knyga8
• Baroko muzika "Sugrįžimuose"1
• Tūba paukščių čiulbesy4
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Ko laukia XIX a. Italija?
3
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Helsinkis
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• "Afekto vaizdai": mylėk, pasitikėk ir palik
• Utopijų forumas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Irma Šimanskytė
Oberhauzeno jubiliejinis
1
• Živilė Pipinytė
Pasmerktoji Troja
1
• Atrastos knygos3
• Režisieriaus Jono Marcinkevičiaus atminimo vakaras1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas skelbia
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Džiazas yra ir gerai parašyta knyga

Pokalbis su Lietuvos džiazo patriarchu Vladimiru Tarasovu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vladimiras Tarasovas
D. Matvejevo nuotr.

Vladimiras Tarasovas – kompozitorius, perkusijos meistras, legendinio Viačeslavo Ganelino trio, pelniusio pasaulinę šlovę, narys, apdovanotas už rusų džiazo mokyklos kūrimą Lietuvoje. Šiemet "Birštono jazz" festivalyje muzikantas už savo projektą "Drumming" pelnė Didįjį prizą.

Jūs nuolat gaunate užsakymų, grojate užsienio šalyse, kuriate muziką filmams, spektakliams, dalyvaujate įvairiuose projektuose… Turbūt esate labai užsiėmęs žmogus?

Aš visiškai neužsiėmęs, aš ne darboholikas, turiu laiko nueiti į kavinę ir išgerti kavos. Žinoma, mano dienotvarkė pilna, jei kas sako – Vladimirai, eisim ten ar ten, būna, kad ir neturiu laiko, bet kalbant apie darbą aš tikrai neužsiėmęs. Laiko sau randu.

Grojote nebyliojo kino festivalyje "Tylos garsai". Daug garsių kompozitorių, štai, kad ir Balys Dvarionas ar net George’as Gershwinas, pradėjo savo karjerą įgarsindami nebylųjį kiną. Dabar atvirkščiai – garsūs kompozitoriai, džiazo muzikantai grįžta prie nebyliojo kino. Ar daug senajame kine džiazo?

Nesvarbu, ar tai kinas, ar knyga, ar klasikinė muzika – visur yra savotiškas džiazas. Įgarsinti nebylųjį kiną yra tikrai įdomu, aš ne pirmą kartą tai darau. Man įdomu, kaip mąstė režisieriai, kai kūrė tuos filmus. Murnau "Nosferatu", kurį mes su Alioscha Zimmermannu įgarsinom – tai klasika, vienas pirmųjų siaubo filmų. Gyvai groti per seansus – labai sunkus darbas, sunkiau negu groti koncerte, nes reikia su tuo filmu susitapatinti, susilyginti. Tu neturi jam akompanuoti, nes jis tave "užmuš" po poros sekundžių, ir niekam nebus įdomu, ką tu ten groji – visi žiūrės filmą. Galbūt atrodo – ką ten, atsisėsk priešais ekraną, žiūrėk ir grok. Nieko panašaus, tu visuomet vėluosi. Reikia jausti į priekį, reikia žinoti tą medžiagą iki galo. Žinoma, "Nosferatu" aš puikiai žinau, įgrojau jį ne vieną kartą. Ir šį kartą, manau, buvo neblogai. Aišku, man sunku spręsti apie savo darbą, tam yra kritikai. Su Alioscha radom bendrą kalbą, nes ir jam daug kartų teko įgroti šį filmą, jis turi visą partitūrą nuo pradžios iki galo. Aš, kaip perkusininkas, turiu galimybę sekti kino dvasią – perkusija galima išreikšti įvairiausius garsus.

Taigi, Jūs esate džiazo muzikantas. O kas Jums yra džiazas?

Puccini "Bohema" yra džiazas. Julio Cortazaras – džiazas. Geros knygos yra džiazas. Džiazas – tai tam tikri dalykai, kurie gyvena žmogaus viduje, kai jis gali valdyti ne tik natas ar instrumentą, bet ir dvasią.

Sutinkate, kad nuo džiazo iki klasikos – vienas žingsnis…

…ir atvirkščiai. Mano orkestruose pusė muzikantų būdavo iš klasikos mokyklos, pusė iš džiazo. Ir jie puikiai sutarė. Džiazo muzikantai turi tam tikros vidinės energijos (turiu omeny, geri… džiazo muzikantų gi dabar milijonas, o iš to milijono tik vienas procentas tikrų, kiti tik vadina save taip, bet groja paprastą funky, popsą, o tai su džiazu nieko bendro neturi), ir ta energija padeda kontroliuoti visą situaciją grojant, čia viskas užprogramuota, kaip ir klasikinėje muzikoje.

Taigi ne kiekvienas gali būti džiazo muzikantu?

Aišku, ne. Kaip kad ne kiekvienas gali būti rašytoju, kaip ne kiekvienas gali būti žurnalistu – priklauso nuo to, kuo žmogus jaučiasi esąs.

Jūs esate ir džiazo muzikantas, ir kompozitorius, ir režisierius… O kas iš tikrųjų jaučiatės esąs?

Manau, kad turiu būti menininkas, ir einu tuo keliu. Viskas, ką dariau, yra susiję su garsu: ir mano vizualiniai projektai, instaliacijų parodos, jos taip ir vadinasi – "Garso žaidimai". Muzikoje, kurią rašau, yra daug perkusinių elementų.

Ar Jūsų kūrybai, kūrybiniam požiūriui turi įtakos technologijos naujovės?

Turi, žinoma, kad turi. Man labai imponuoja šiuolaikinių technologijų progresas. Aišku, nemanau, kad elektronika galima kurti meną, nes kompiuteris lieka kompiuteriu, tai mašina, kuri eina ten, kur pasuksi – tiek į kairę, tiek į dešinę. Kompiuteris – nekūrybiškas instrumentas. Menui reikalingi dvasiniai ištekliai, reikalingas žmogus. Nesu prieš technologijos naujoves, bet jos lieka tik išraiškos priemonėmis. Priemonės, kurias prieš kelerius metus naudojau tik savo studijoje, dabar yra prieinamos be jokių problemų, ir aš jas su malonumu naudoju savo kūryboje, štai kad ir mano vizualinės instaliacijos – "Vandens muzika". Likau tikrai patenkintas.

Sovietmečiu džiazas nebuvo labai mėgstamas valdžios, neva tai – proamerikietiška muzika. Bet 9-ajame dešimtmety Lietuva jau buvo Tarybų Sąjungos džiazo centras. Tuo metu Jūs jau buvote Lietuvoje…

Komunistai kategoriškai mums uždraudė groti džiazą, buvo neįmanoma. Todėl ir susidūriau su problemomis, kai įstojau į Leningrado konservatoriją – už džiazą mane išgrūdo lauk. Negi man ten marksizmo-leninizmo mokytis? Aš – būgnininkas, noriu muzikuoti… Buvo ir įvairiausių "antidžiazinių" plakatų, vienas skelbė: "Šiandien tu groji džiazą, o ryt – tėvynę parduosi". Tuomet mes, džiazo muzikantai, juokaudami sakėm: "Ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj".

Mūsų trio taip pat buvo uždrausta išvažiuoti iš Tarybų Sąjungos, nors mūsų muziką tuomet jau grojo "Amerikos balsas", BBC. 1972-aisiais Joachimas Berentas mus pakvietė į festivalį "Jazz Tage", kuriame turėjo groti ir Miles’as Davisas. Oficialiai Tarybų Sąjunga atsakė, kad joks "G-T-Č" trio apskritai neegzistuoja. Tik tada, kai Londone 1976-aisiais buvo išleista pirmoji mūsų plokštelė ir kai niekas nebegalėjo sakyti, kad mes neegzistuojam, tada viskas apsivertė – mus pradėjo pardavinėti kaip "matrioškas". O grojom mes tikrai gerai.

Dabar jau legendinis "G-T-Č" trio susibūrė irgi gan neįprastai: Jūs, atvykęs iš Archangelsko, susitikote su Viačeslavu Ganelinu ir pradėjote muzikuoti dviese, o koncerto metu Sverdlovske susitikote su vietiniu saksofonistu Vladimiru Čekasinu. Kodėl atvykote į Vilnių?

Aš Archangelske buvau džiazo klubo pirmininkas ("pirmininkas" man labai juokingai skamba, kaip "kolūkio pirmininkas"). 1964-aisiais grojau "Kofe Zolotitsa" kavinėje, turėjom puikų ansamblį su Volodia Rezitskiu, jis buvo genialus muzikantas ir geras mano draugas. Ir į Vilnių buvau pakviestas kaip džiazo muzikantas. Tuo metu Jonas Cijūnėlis buvo big bendo vadovas. Big bendo Lietuvos filharmonijoje tada buvo tikrai geras – ten grojo visi geriausi Tarybų Sąjungos džiazo muzikantai. Berods, susirgo jų būgnininkas ir mane pakvietė pagroti. Jonas Cijūnėlis paklausė, ar yra kas nors, galintis groti būgnais, jie sako, yra va ten vienas džiazo muzikantas, pakvieskit jį. Aš atvažiavau ir po pusės valandos repeticijos jau grojau koncerte filharmonijoje. Filharmonijos direktoriui nepatiko, kad tas big bendas nelietuviškas, internacionalinis (ten grojo latvių, žydų, rusų) ar bent jau krypo į tą pusę. Mes buvom uždrausti. Tuomet su Cijūnėliu nuėjom į Lietuvos radijo ir televizijos orkestrą ir pakreipėm jį džiazo link. Vėliau ilgokai grojau simfoniniam orkestre pas maestro Juozą Domarką. Taip ir pasilikau Vilniuje.

Lietuvių džiazas buvo vertinamas ir po Tarybų Sąjungos žlugimo. Štai 2002-aisiais Frankfurto knygų mugėje Jūsų "G-T-Č" trio buvo vienas iš Lietuvos kultūros pristatymo akcentrų. Kaip manote, kodėl Lietuvos džiazas yra tokio aukšto lygio?

Gera mokykla. Galbūt gerai padarė kompozitorius Mykolas Vaitkevičius, kurio idėja buvo organizuoti džiazo mokyklą Lietuvoje. Jis pakvietė visą mūsų trio atidaryti džiazo skyrių Dvariono meno mokykloje. Ir mes, aš, Ganelinas ir Čekasinas, atėjom ir ėmėmės darbo. Mūsų mokiniai – dvi Lietuvos džiazo muzikantų kartos.

Prieš kelerius metus pirmą kartą Lietuvoje gavau apdovanojimą už rusų džiazo mokyklos kūrimą. Buvau tikrai sujaudintas. Žinoma, man labai malonu, esu vienas iš pagrindinių šios mokyklos organizatorių. Štai kad ir mano projektas "Drumming", kurį pristačiau Birštone – prieš šešerius ar septynerius metus tikrai būčiau suabejojęs, ar jo imtis. Dabar grojau su labai aukštos klasės profesionalais – Arvydu Jofe, Gediminu Laurinavičiumi, Arkadijumi Gotesmanu.

Projekte "Drumming", už kurį Birštone gavote Didįjį prizą, debiutavo ir jūsų keturiolikmetis sūnus Piotras. Manote, jis seks tėvo pėdomis?

Mano namuose demokratija. Vaiką reikia mylėti, jei norės groti – tegu groja. Man labai patiko, kaip jis sugrojo Birštone. Bet jokios mano prievartos nebus.

Taigi, džiazas Lietuvoje yra aukšto lygio, vertinamas pasaulyje, o popmuzika, atrodo, yra visiška priešingybė. Kaip Jūs vertinate popmuziką, popkultūrą apskritai?

O kas yra popmuzika? Kažkada buvo atvykęs Alice Cooperis – buvo fantastiškas šou. Priklauso ne nuo to, kokia muzika, bet kaip ji atliekama. Kas čia per popsas Lietuvoje, jei niekas nemoka nei groti, nei dainuoti? Tai anekdotas. Aš nesu prieš popmuziką, man paprasčiausiai nepatinka toks atlikimo lygis. Tarkime, ir "Tower of Power" ar "The Yellow Jackets", ar dar kas nors šiuolaikinio – jie visi aukštos klasės profesionalai. Nėra geros muzikos ar blogos, yra tik atlikimo kokybė, meistrai jie ar ne. Profesionaliausi popmuzikantai yra Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose, nes jie turi gilias popkultūros tradicijas. O pas mus nėra jokios popkultūros, čia tik vaikų žaidimai. Manau, jog bus kada nors, atsiras pamažu. O dabar toks jausmas, kad jiems energijos trūksta. Džiazas savo laiku buvo savotiškas prieštaravimas, reakcija į tai, kas vyksta pasaulyje, tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Amerikoje. Su popkultūra irgi tas pats – prisiminkit Jimį Hendrixą, visą tą laikotarpį. Tada popkultūra buvo aukšto lygio, ekstra klasės. O dabar visi imituoja. Dabar popmuzikantai sako improvizacijos, bet jie nemoka, improvizuoti, jie groja variacijas. O tarp variacijos ir improvizavijos yra didelis skirtumas. Čia kaip dailėje – yra paveikslas – yra ir imitacija. Na, o jei kas nors sako, kad jie groja džiazą, o aš tuo metu galiu sėdėti, valgyti ir kalbėti – viskas, ta muzika manęs "neveža". Tai – ne džiazas. Muzika turi turėti "šarmo".

Kalbėjosi Viktoras Jakovlevas

 

Skaitytojų vertinimai


3449. elninjas :-( 2004-05-19 19:13
as tai manau,kad sitas jakovlevas nieko nesupranta apie dziaza. matosi,kad visiskas diletantas. klausimai leksti ir prastai sukonstruoti. prastas interviu,kaip su tokiu zmogumi,kaip tarasovas

3451. druckis :-( 2004-05-19 22:18
gal Jakovlevui Tarasovas ir patriarchas, man atrodo, kad Vysniauskas. na ka Tarasovas - kaip ir Ganelinas, kaip ir kiti praskrendantys is kitu krastu: jiems visiskai vienodai kur bizniuka sukti...

3453. varnas :-) 2004-05-20 17:17
dar parasykit kad tas jakovlevas ir su KGB bendradarbiavo...o del patriarchato tai kam cia kaip atrodo, jai sako tarasovas kad dvi jazzmenu kartos jo ir dar tu dvieju, tai matyt taip yra, tikuu kad zurnalistai tikrina faktus, kad ir tas pats jakovlevas, kuri cia dabar draskot, vargsa.. o interviu geras

3454. ddt tokiems tipo druckiams2004-05-21 00:50
ai, vaikuciai, jei neismanot ir net nezinot, kas tas Tarasovas, gal ir meliskit komentuoti.

3462. ....Apie tiesa...2004-05-21 19:10
Vertinkim realiai, pasaliniai dalykai neturi itakoti tikros nuomones...Kas yra kas...Nesvarbu koks...ar kitoks...Skaitosi meninis lygis o ne aplinkybes

3467. maxas2004-05-22 07:37
"apdovanojimą už rusų džiazo mokyklos kūrimą"????- kas cia ?egzistuoja rusu dziazas ,lietuviu ,ukrainieciu ?o as visada galvojau kad jis atsakingas uz lietuviu džiazo mokyklos kūrimą...ir dar "Kompiuteris – nekūrybiškas instrumentas"..??instrumentas negali buti kurybiskas arba ne .zmogus yra kurybiskas arba ne ,o instrumentas visada ir lieka instrumentas kuri zmogus pasirenka savo kurybai isreiksti.cia mane tarasovos nustebino.......

3916. DAIVIKI2004-10-26 15:45
MANYCIAU,KAD VISAI NIEKO TAS ZMOGELIS.IR NE MUMS SPRESTI KA JIS MOKA O KO NE...

7326. Rasa :-) 2006-05-03 14:06
KRC GERAI PARAŠYTA!!!!!!!!!!!!:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
5:59:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba