SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-14 nr. 614

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Keli transgresijos žingsniai
8

Muzika 
• Europos Sąjungos plėtrą įamžina menininkai2
• Helmutas Šabasevičius
Vertinga choreografijos istorijos pamoka
• Vita Mozūraitė
Šiuolaikinio šokio festivalis
1
• Džiazas yra ir gerai parašyta knyga8
• Baroko muzika "Sugrįžimuose"1
• Tūba paukščių čiulbesy4
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Ko laukia XIX a. Italija?
3
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Helsinkis
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• "Afekto vaizdai": mylėk, pasitikėk ir palik
• Utopijų forumas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Irma Šimanskytė
Oberhauzeno jubiliejinis
1
 Živilė Pipinytė
Pasmerktoji Troja
1
• Atrastos knygos3
• Režisieriaus Jono Marcinkevičiaus atminimo vakaras1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas skelbia
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Pasmerktoji Troja

nauji filmai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Troja"

Iš žlugusios Trojos save kildina ne viena tauta. Net lietuviai. Kad ji turėjo žlugti, prasidėjus Wolfgango Peterseno filmui "Troja" ("Troy", JAV, 2004) aišku net tiems, kurie neskaitė Homero "Iliados", "Odisėjos" ir Vergilijaus "Eneidos". Visi šie epai ir tapo scenarijaus, kurį parašė vienas gabiausių Holivudo scenaristų Davidas Benioffas ("25-a valanda") pagrindu. Tačiau į gerai žinomą siužetą jis pažvelgė iš XXI a. Niujorko gyventojo, išgyvenusio rugsėjo 11-ąją, pozicijų. Gražuolės Elenos pagrobimas graikams yra tik pretekstas pulti miestą, garsėjantį savo turtais, grožiu ir kultūra. Už jo slypi graikų noras valdyti pasaulį. Žiūrėdama šią savaip puošnią, bet su istorinio koloso žanro dėsniais tarsi ir nediskutuojančią karinę dramą, prisiminiau visai kitokios kraujo grupės filmą – Denys Arcand’o "Barbarų įsiveržimus". Jo mirštantis herojus naująją kartą ir jos vertybes prilygina barbarų apsupčiai. Tačiau istorijai rutuliojantis darosi aišku, kad barbarai niekur ir nebuvo pasitraukę. Jie visada šalia. Be jų apskritai niekas nevyktų. Peterseno filme barbarais tampa graikai, iš kurių Europa kildina savo kultūrą. Tuo paradoksu man jis ir artimas ironiškai Arcand’o dramai.

Be abejo, filme galima įžvelgti ir kitą potekstę. Troja – tai tas pasaulis, kurio ribos simboliškai žymi civilizacijų ribas. Tačiau "pritempinėti" filme vaizduojamų įvykių prie to, kas dabar vyksta Irake, Izraelyje, Afganistane, vis dėlto neverta. "Troja" sukurta pagal istorinio koloso žanro dėsnius, pagal juos filmą ir reikėtų vertinti.

XX a. pradžioje Italijoje atsiradusio žanro tikslas buvo stebinti žiūrovus įspūdingais vaizdais, tūkstančiais statistų ir mitologiniais personažais. Šis istorinio (tiksliau būtų – pseudoistorinio) kino žanras šiek tiek mutavo, kai persikėlė į Holivudą. Tačiau masinio žiūrovo sąmonėje jis pirmiausia siejasi ne su neseniai ir Vilniuje parodyta italų "Kabirija", o su amerikietiškais reginiais, kad ir Stanley Kubricko "Spartaku" ar daug vėlesniu Ridley Scotto "Gladiatoriumi". Vokietis Wolfgangas Petersenas ir nesirengia ginčytis su tradicija, juolab kad žanrinis kinas (nesvarbu, karinis, kovinis ar pan.) visada buvo stiprioji jo savybė. Tad ir "Trojoje" jis pirmiausia kuria grandiozinį reginį, "paskanintą" Holivudo žvaigždėmis. Ryškiausia jų, be abejo, yra Bradas Pittas, pasak filmo reklamuotojų, pasirodantis nuogut nuogutėlis. Galėčiau dėl to pasiginčyti, bet ne tai svarbiausia. Man regis, tokio žanro filmo sėkmė visada priklauso nuo to, kaip pavyksta suderinti reginį ir žvaigždę.

Reginys tikrai įspūdingas. Režisieriui pavyksta sukurti didingus, kartais laukine archaika dvelkiančius vaizdus, nelabai piktnaudžiaujant kompiuterinės animacijos galimybėmis. Tai ir graikų laivais nusėta jūra, kai nenumaldomai artėjama prie Trojos, ir pagrindinių herojų dvikovos, ir naktis po mūšio, kai graikai degina savo mirusiuosius, ir Trojos žlugimo vaizdai. Kitaip nei daugelyje panašaus pobūdžio juostų, tiesiog trykštančių spalvų margumynu ir taip paliekančių totalaus kičo įspūdį, "Trojos" kūrėjai sėkmingai išnaudoja skirtingų spalvų gamas, apibūdindami ir išskirdami skirtingas kovojančias stovyklas. Rodant graikus dominuoja ruda žemės spalva, grubios audinių faktūros. Trojos gyventojai šalia jų – daug puošnesni, rafinuotesni. Jų drabužiai ir papuošalai – brangesni ir ryškesni. Jų namai – tarsi žalumos oazės smėlio dykumoje.

Pagrindinis filmo herojus Achilas atsiduria tarpinėje erdvėje tarp tų dviejų skirtingų kultūrų. Filmo autoriai trumpam jį parodo namuose, kartu su Patroklu žaidžiantį kovas, kurios, deja, atrodo tarsi atklydusios iš rytietiškų kung fu filmų. Kita vertus, Achilas ir yra pats dviprasmiškiausias filmo personažas. Jis – garsiausias savo laikų kovotojas, tačiau šlykštisi kova. Brado Pitto Achilo reakcijos, žvilgsniai dažnai kupini beprasmybės, labiau būdingos garsiausiam 6-ojo dešimtmečio "maištininkui be priežasties" Jamesui Deanui. Achilas tarsi ir suvokia savo padėties ir kovos beprasmiškumą, jis supranta, kad reikalingas graikams tik tam, kad šie pasiektų savo tikslus, kurie padės toli gražu ne tautai, o konkretiems valdovams. Todėl jis atvirai šlykštisi Agamemnonu ir Menelajumi, nes šie paprasčiausiai juo naudojasi. Odisėjui tenka ilgai įkalbinėti Achilą, kad šis vyktų į Troją. Bene svarbiausia filmo scena tampa susitikimas su motina (garsi britų aktorė Julie Christie, kadaise vaidinusi "Daktaro Živago" Larisą). Ji paaiškina sūnui pasirinkimo prasmę. Jei jis liks namuose, susilauks vaikų, nugyvens ilgą gyvenimą, bet neišliks istorijoje. Jei vyks į Troją ir nugalės, bus nemirtingas. Ne fiziškai, bet visiems laikams išliks žmonijos atmintyje. Achilas pasirenka antrąjį variantą ir kartu – mirtį.

Pasirinkimo klausimas iškyla ir kitiems filmo personažams. Erico Banos Hektoras pasirenka pareigą ir mirtį, nors yra labai prisirišęs prie savo šeimos. Peterio O’Toole’o Priamas suvokia neišvengiamą savo sukurtos karalystės žlugimą. Dekadentiškos "Trojos" nuotaikos atskleidžia dar vieną istorinio reginio bruožą: jo kūrėjai rodo senus laikus, bet filmų personažai elgiasi kaip šiuolaikiniai žmonės. Terapines kino galias šis žanras demonstruoja itin akivaizdžiai – kiekvienas žiūrovas nors trumpam gali susitapatinti su mitų herojais.

Bradas Pittas, be abejo, yra "Trojos" solistas. Tačiau aktoriaus meistriškumu jam nenusileidžia nei Ericas Bana, nei Agamemnoną suvaidinęs Brianas Coxas, nei Seanas Beanas, kuris filme įkūnija Odisėją, nei pastaruoju metu baisūnų vaidmenimis išgarsėjęs Brendanas Gleesonas (Menelajus). Deja, visų įvykių pretekstas – gražioji Elena, tokia, kokią ją matome filme, mažų mažiausiai verčia gūžčioti pečiais. Vokiečių modelis Diane Krüger nemoka vaidinti, o jos grožis toks banalus, kad žiūrėdama į Eleną mačiau brangių parduotuvių pardavėjas ir lietuvių grožio konkursų dalyves. Suprantu, kad filmo kūrėjai norėjo sušiuolaikinti ir šį mitologinį personažą, bet gal derėjo pasirinkti kitą būdą. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie Orlando Bloomo Parį, bet juk jo gerbėjoms Paris visiškai nesvarbus. Jos eina žiūrėti savo numylėtinio iš "Žiedų valdovo". Komercinis kinas, beje, juk ir yra ta vieta, kur susitinka visi "herojai" – mitologiniai, spalvotų žurnalų, televizijos reklamos ir "realybės šou".

Tad savaip "Troja" – universalus filmas. Jis toks, koks ir turėjo būti. Kūrėjai liko ištikimi ir žanrui, ir žiūrovų poreikiams, o kartu ir pabandė priartinti prie jų svarbias problemas. Daug tai ar mažai, gal visai ir ne kritikų reikalas.

 

Skaitytojų vertinimai


3511. kite n8ke2004-05-30 16:43
Zivile pamate filma ir is pradziu ji giria, o po to per daug ji peikia. toks poziuris atrodo kiek perdetas, todel susikaupia nenaturalumo vaizdas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
5:59:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba