SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-14 nr. 614

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Keli transgresijos žingsniai
8

Muzika 
• Europos Sąjungos plėtrą įamžina menininkai2
 Helmutas Šabasevičius
Vertinga choreografijos istorijos pamoka
• Vita Mozūraitė
Šiuolaikinio šokio festivalis
1
• Džiazas yra ir gerai parašyta knyga8
• Baroko muzika "Sugrįžimuose"1
• Tūba paukščių čiulbesy4
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Ko laukia XIX a. Italija?
3
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Helsinkis
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• "Afekto vaizdai": mylėk, pasitikėk ir palik
• Utopijų forumas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Irma Šimanskytė
Oberhauzeno jubiliejinis
1
• Živilė Pipinytė
Pasmerktoji Troja
1
• Atrastos knygos3
• Režisieriaus Jono Marcinkevičiaus atminimo vakaras1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas skelbia
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Vertinga choreografijos istorijos pamoka

Amerikiečių kūrėjų šokio spektakliai LNOBT

Helmutas Šabasevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Slėpiniai": Eglė Špokaitė ir Nerijus Juška

Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skyrusi siužetiniams baletams bei Rytų Europos choreografams, Lietuvos nacionalinio baleto trupė nudžiugino visiškai kitos stilistikos ir kilmės premjera – gegužės 7 ir 8 d. pristatytu amerikiečių choreografijos vakaru, kuriame buvo galima susipažinti su neginčijama XX a. šokio meno istorija tapusiais kūriniais. George’as Balanchine’as, Antony Tudoras, Geraldas Arpinas – pavardės, žinomos ne tik profesionalams, bet ir bent kiek labiau šokiu besidomintiems mėgėjams; be jų neįmanoma įsivaizduoti visos amerikietiškos choreografijos.

Nors ir parodytas paskutinėje vakaro dalyje, labiausiai intrigavo George’o Balanchine’o "Sūnus palaidūnas" ("The Prodigal Son"). Spektaklis, 1929 m. pastatytas į Paryžių prieš kelerius metus atvykusio Georgijaus Balančivadzės, baigė garsiųjų Sergejaus Diagilevo "Rusų sezonų" istoriją. Ankstyvoji choreografo kūryba netikėtai turi ir sąsajų su Lietuva – po metų, 1930-aisiais, vieno veiksmo spektaklį "Aubade" pagal Franciso Poulenco muziką ir antikinį mitą apie Dianą ir Akteoną G. Balanchine’as sukūrė Veros Nemčinovos trupei, o ši šokėja spektaklį atsivežė į Kauną ir pastatė su Valstybės teatro baleto artistais 1932-aisiais – taigi per "Sūnų palaidūną" galima gana artimai susipažinti su Valstybės teatre šokto spektaklio stilistika.

Rūpestingai choreografo statytojo Paulo Booso atkurtas "Sūnus palaidūnas" leidžia pajusti tą prieš 75 metus tvyrojusią modernizmo atmosferą, kurią drauge kūrė ir choreografas, ir kompozitorius Sergejus Prokofjevas, ir dailininkas George’as Rouault. Nesudėtingas, lengvai skaitomas ir populiarus evangelinis siužetas choreografo perteiktas remiantis utriruotais pantomimiškais gestais bei stilizuota choreografija, kurioje klasikinis šokis – judesiai, pozos, duetinės kombinacijos – išgyveno pastebimą atsinaujinimą. Šalia efektingų šuolių – groteskiški judesiai, akrobatikos elementai, skulptūriškos, ryškių siluetų pozos bei sudėtingos duetinio šokio kompozicijos. Dramaturginė ir plastinė intriga mezgama dviem planais – tarp Sūnaus ir sugėrovų sukuriama kontrastinga, faktūriška individo ir grupės įtampa, o Sūnaus ir Gundytojos scenos pasižymi kibiomis, įsimenančiomis, erotiškumu pulsuojančiomis pozomis ir kombinacijomis. Sugėrovų grupavimai į akis krenta išraiškingomis – tai lakoniškomis, tai sudėtingomis detalėmis – monumentali, beveik plokščia devynių po tris viens virš kito išsirikiavusių šokėjų siena, pasirodžius Sūnui, pasvyra kairėn, o netrukus sustoja į įspūdingą aplink savo ašį besisukančią piramidę. Prasidėjęs kaip stilizuotas groteskas, spektaklis baigiasi melodramiška gaida, tačiau plastinis ir vaidybinis lakoniškumas padeda išvengti sentimentalumo ir apsaugo evangelinį pamokymą nuo moralizuojančio iliustratyvumo.

Ryškų spektaklio vaizdą padeda sukurti ir scenografija – dvi įdomios uždangos bei kostiumai. Vaizdinis pradas – svarbi XX a. pirmosios pusės siužetinių baletų estetikos dalis. "Sūnui palaidūnui" skirtas G. Rouault kompozicijas "Naktis uoste" (I paveikslas) ir "Puota palapinėje" (II paveikslas) dekoracijomis pavertė kunigaikštis Aleksandras Šervašidzė, buvęs Marijos teatro Sankt Peterburge dekoratorius, kurio darbu ypač žavėjosi S. Diagilevas. Vartant senųjų spektaklių nuotraukas bei G. Rouault eskizus, galima pasidžiaugti, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro dekoratoriai išsaugojo plačius, emociškai bei faktūriškai turtingus dailininko potėpius bei kontrastingą, kiek vitražišką ryžtingomis juodomis linijomis skaidomą koloritą; kostiumai taip pat atkurti kruopščiai prisilaikant senojo sumanymo – tiek konstrukciniu, tiek spalviniu požiūriais.

G. Balanchine’o spektaklio premjeroje šokusį Serge’ą Lifarį ir Felią Dubrovską lietuviškajame "Sūnaus palaidūno" variante šoko Nerijus Juška (peržiūroje) ir Takasis Aokis (abiejuose premjeriniuose spektakliuose). Abu sūnūs pasirodė savaip įdomūs, techniškai pajėgūs – N. Juška šiek tiek lyriškesnis, T. Aokis – kategoriškesnis, ekspresyvesnis, bet abu sugebantys įtaigiai perteikti Sūnaus palaidūno atgailą. Gundytojos vaidmenį parengė Rasa Taučiūtė (atliko jį peržiūros metu) – ryški, monumentali ir aistringa, pasižyminti pulsuojančia, gundančia įtaiga; Olga Konošenko šoko abejose premjerose – ji imponuoja šaltumu, racionaliai perteikia griežtas choreografinio piešinio pozas, papildo jas piktdžiugiškomis veido išraiškomis. Gyvai, energingai tarnų vaidmenis atlieka Valerijus Fadejevas ir Andrius Žužžalkinas, plastiškos, švelnios seserys – Agnė Ramoškaitė ir Olesia Pavliukevič; būdinga XX a. pradžios siužetinių baleto spektaklių pantomiminių personažų įvaizdžio detalė – perukas – slepia taupiais, raiškiais gestais kuriamą monumentalaus Tėvo (Aurelijaus Daraškevičiaus arba Aleksandro Molodovo) tapatybę.

Kai kurios G. Balanchine’o "Sūnuje palaidūne" matytos formaliosios klasikinio šokio plastinės parafrazės savitą "neo" išraišką įgavo vėlesniuose 5-jame dešimtmetyje jo sukurtuose baletuose, o dar po kelių dešimtmečių – Antony Tudoro ir Geraldo Arpino kūryboje (beje, visų choreografų biografijos pateiktos išsamioje, puikiai parengtoje ir sumaketuotoje vakaro programėlėje). G. Arpino kūryba pristatoma dviem kompozicijomis – "Atspindžiais" ("Reflections") pagal Piotro Čaikovskio Variacijas rokoko tema violončelei ir orkestrui bei "Slėpiniais" ("Secret Places") pagal W.A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir styginių orkestrui. Abu kūriniai – nuostabūs besiužetės choreografijos pavyzdžiai.

iliustracija
Takasis Aokis (Sūnus palaidūnas) ir Olga Konošenko (Gundytoja)
M. Raškovskio nuotraukos

"Slėpinius", sukurtus 1968 m., pastatė Markas Goldweberis, o šoko Eglė Špokaitė ir Nerijus Juška. Prieš pusantrų metų beveik atsitiktinai gimęs jų duetas šiandien – vienas įdomiausių, šokėjai tinka vienas kitam savo išilgintomis linijomis bei jautriu šokio būdu. Visu savo talento grožiu – fiziniais daviniais, nepakartojamomis linijomis, šokio kantilena – "Slėpiniuose" atsiskleidžia E. Špokaitė, mokanti ir abstrakcijai įžiebti turiningą, dramatišką gyvybės kibirkštį; N. Juška tolydžio stiprėja kaip partneris – ne tik šokio, bet ir emocinės kūrybos požiūriu. Dviejų viens kito ieškančių žmonių jausmai užgimsta tyloje, skleidžiasi reto grožio siluetais drauge su meistriškai Petro Geniušo liečiamų klavišų trelėmis – ir vėl ištirpsta tyloje, kurią užgožia nekantrios publikos aplodismentai.

Kur kas dinamiškesni ir įvairesni "Atspindžiai", kuriuos į Lietuvos sceną perkėlė choreografė statytoja Charthel Arthur Estner – čia dalyvauja trys šokėjų poros ir keturios solistės. Kaip ir "Slėpiniuose", taip ir čia gausu išradingų kombinacijų bei sudėtinga, bet nemanieringa plastika praturtintų trumpų, dinamiškų solo variacijų. Muzikaliai, emocingai III variaciją atliko Miki Hamanaka ir Takasis Aokis, gyvas, žaismingas buvo Olgos Konošenko ir Eligijaus Butkaus epizodas. Ilgiausia ir dramaturgiškai sudėtingiausia – VI variacija, ją šoko Julija Repet ir Aurimas Paulauskas. Abu artistai padarė nemažą pažangą, malonu stebėti jų šokį – sklandų, jausmingą, pinamą iš prislopintų, tačiau išraiškingumo nepraradusių pozų. Plastiškai ir emociškai skirtingas solo variacijas šoko Kristina Kanišauskaitė, Inga Cibulskytė, gyvais, greitais, sudėtingų derinių sukiniais nustebino Rūta Kudžmaitė, išsiskyrė gražūs, grafiški, santūriai plastiški Deimantės Kupstaitės siluetai. Ypatingos nuotaikos "Atspindžiams" suteikė Ramutės Kalnėnaitės (peržiūra ir antroji premjera) bei Vitos Šiugždinienės (pirmoji premjera) violončelės partijos.

Chronologiniu požiūriu vėliausiai – 1975 m. – sukurta kompozicija "Krintantys lapai" ("The Leaves are Fading") pagal Antonino Dvoržako muziką buvo parodyta pirmojoje dalyje. Šį Antony Tudoro kūrinį Lietuvoje matėme 1989 m. – jis buvo įtrauktas į Monte Karlo baleto trupės pasirodymų programą (kaip, beje, ir G. Balanchine’o "Sūnus palaidūnas", tik šis spektaklis, berods, dėl laiku neatvežtų dekoracijų, tuomet nebuvo parodytas). Po beveik trisdešimties metų harmoninga, estetiška šokio kalba atrodo ne tik nepasenusi – ji atitinka tuos idealistinius grožio ir darnos lūkesčius, kurie šiuolaikinėje kultūroje vis labiau užgožiami teisingų ir rūsčių gyvenimiškų kontrastų. Savo idėjomis spektaklis, kurį pastatė Davidas Richardsonas, kiek primena Michailo Fokino "Rožės viziją" ("La Spectre de la Rose") ar Rolando Petit "Sergančią rožę" ("La Rose Malade") – įkvėptai ir su skaidriu liūdesiu mąstoma apie grožį, kuris netrunka išblukti ir sunykti. Spektaklį įrėmina trumpi svajojančios merginos epizodai, o abstrakčios choreografinės formos iš susiliejančių grupinių epizodų bei duetų iškyla kaip elegiškų, nostalgiškų jos svajonių miražai, plaukiantys pagal Ming Cho Lee ir Patricios Zipprodt eskizus Henriko Cipario sukurto scenovaizdžio fone. Šokio scenos komponuojamos įdomiais šoniniais šuorais, šokėjų grupes ištirpinant vieną kitoje, sujungiant jas gestais ar plastiniais motyvais, įsukant į koncentriškus sūkurius ir vėl išskiriant, išskaidant, formuojant itin sklandų, muzikalų, polifonišką reginį.

Nedidelių solo epizodų bei scenų tėkmėje išnyra Neli Beliakaitės ir Aurimo Paulausko duetas. Daugiau kaip penkerius metus praleidusi įvairiose JAV baleto trupėse, N. Beliakaitė grįžo į Lietuvą ir neabejotinai praturtins būsimojo baleto sezono meninį peizažą. Turėjusi galimybę susipažinti su neoklasikinės amerikiečių choreografijos stilistika, šokėja džiugina sklandžiu, aiškiu, muzikaliu šokiu, papildo jį poetiškais ir saikingais sentimentais. Aurimas Paulauskas – pirmasis N. Beliakaitės partneris, jos Zygfrydas ir Albertas – padeda sukurti estetiškai įtaigų gana sudėtingų duetinių pasažų derinį. O ir visas šokėjų ansamblis parinktas tinkamai – komplimentų nusipelno ne tik didesniųjų epizodų atlikėjai Miki Hamanaka, Kristina Kanišauskaitė, Olga Konošenko, Žavinta Čičelytė, Rūta Kudžmaitė, Raimundas Maskaliūnas, Nerijus Juška, Eligijus Butkus, bet ir jaunieji šokėjai Ana Baranova, Inga Cibulskytė, Agnė Ramoškaitė, Martynas Rimeikis bei Aurimas Sibirskas.

Gyvas, neformalus šokėjų emocinis ryšys, individualumo ir ansambliškumo darna – bruožai, kuriuos teks išsaugoti ir dar sustiprinti, norint neprarasti šventiško premjerinių spektaklių įkvėpimo, kurį labai palaikė ir nuotaikingų, išraiškingų dirigento Liutauro Balčiūno mostų įkvėptas orkestras.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
5:59:21 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba