SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-14 nr. 614

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Keli transgresijos žingsniai
8

Muzika 
• Europos Sąjungos plėtrą įamžina menininkai2
• Helmutas Šabasevičius
Vertinga choreografijos istorijos pamoka
• Vita Mozūraitė
Šiuolaikinio šokio festivalis
1
• Džiazas yra ir gerai parašyta knyga8
• Baroko muzika "Sugrįžimuose"1
• Tūba paukščių čiulbesy4
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Ko laukia XIX a. Italija?
3
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Helsinkis
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• "Afekto vaizdai": mylėk, pasitikėk ir palik
• Utopijų forumas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Irma Šimanskytė
Oberhauzeno jubiliejinis
1
• Živilė Pipinytė
Pasmerktoji Troja
1
• Atrastos knygos3
• Režisieriaus Jono Marcinkevičiaus atminimo vakaras1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas skelbia
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Oberhauzeno jubiliejinis

50-ajam tarptautiniam trumpametražių filmų festivaliui pasibaigus

Irma Šimanskytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Balandžio 29 – gegužės 4 d. Vokietijoje, Oberhauzene, vyko jubiliejinis 50-asis tarptautinis trumpametražių filmų festivalis. Jam šiais metais skirta ypač daug dėmesio. Festivalio atidarymo iškilmėse dalyvavo Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis, Vokietijos kino žvaigždės Wimas Wendersas, Sönke Wortmannas, Romualdas Karmakaras ir kt. Nuo pat įkūrimo festivalis pelnė nekonvencionalaus meno rodytojo reputaciją, ją stengiamasi išlaikyti iki šių dienų. Anot festivalio direktoriaus Larso Henriko Gasso, festivalis niekada nesistengė niekam įtikti ar patikti. Jis keitėsi nuo pat įkūrimo. Keitėsi ne tik festivalio vadovai, bet ir jo pavadinimas.

Festivalį 1954-aisiais įkūrė Hilmaras Hoffmanas. Vadovavo jam iki 1970-ųjų. Iš pradžių festivalis vadinosi Vakarų Vokietijos kultūros filmų festivaliu, 1959-aisiais pavadinimas buvo pakeistas į Vakarų Vokietijos trumpametražių filmų festivalį, o 1991-aisiais jis tapo Tarptautiniu Oberhauzeno trumpametražių filmų festivaliu. Po Hilmaro Hoffmano festivaliui vadovavo Willis Wehlingas, vėliau – Wolfgangas Rufas, 1978 m. įkūręs naują sekciją – vaikų bei jaunimo filmų konkursą. 1985 m. festivalio direktore tapo Karola Gramann. Ji suteikė festivaliui naują kryptį, įsteigė atskirą videosekciją, daug dėmesio skyrė vokiečių kinui, įkūrė "Informacijos dienas", išsamiai pristatančias Vokietijos trumpo metražo kiną, į tarptautinį konkursą įtraukė ir vokiškus filmus. 1990 m. ją pakeitė Angela Haardt. Ji įtraukė į festivalio programą temines kuratorių sudarinėjamas programas. 2002-aisiais tokia programa buvo skirta katastrofos temai. Pernai kuratorių sudaryta programa vadinosi "Reizacija" ir buvo skirta lokalizacijos ir globalizacijos santykiams aptarti. Šiomis programomis festivalis stengiasi reaguoti į įvairius pasaulyje vykstančius pokyčius.

Nuo 1998-ųjų festivaliui vadovauja Larsas Henrikas Gassas. 1999-aisiais jis įkūrė dar vieną – muzikinių vokiškų vaizdo klipų – konkursą. Taip Oberhauzeno festivalis pirmasis pasaulyje oficialiai pripažino šią naują meno raiškos formą. Festivalis lieka atviras visoms naujovėms, čia negalioja jokie žanro, formato ar išraiškos formos apribojimai. Jo rengėjai neapsiriboja vien filmų rodymu, stengiamasi pasitelkti kuo daugiau išraiškos priemonių. Todėl čia rodomi įvairiomis visuomenės, politikos ar filosofinėmis temomis sukurti filmai, videodarbai, atliekami performansai, vyksta instaliacijos, skaitomi pranešimai ir t.t.

Oberhauzeno festivaliui tenka reikšminga vieta kino istorijoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje festivalis garsėja kaip vieta, kurioje rodomi filmai iš vadinamųjų "Rytų bloko" šalių. Kelis dešimtmečius festivalis net vadinamas "langu į Rytus", kol Rytų ir Vakarų susipriešinimas ima slopti. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Oberhauzeno festivalyje pradedami rodyti būsimųjų meistrų Franēois Truffaut, Normano McLareno, Alaino Resnais, Berto Haanstra, Lindsay Andersono trumpo metražo filmai. Festivalis sparčiai plečiasi. Jau ketvirtajame festivalyje – 1958-aisiais – jo programą sudarė filmai iš 29 šalių. Septintojo dešimtmečio pradžioje festivalis išgyveno pakilimą. 1962-aisiais jauni Vokietijos kino kūrėjai Alexanderis Kluge, Peteris Schamoni, Edgaras Reitzas ir kt. paskelbia Oberhauzeno manifestą, pranešusį apie Vokietijos kino atgimimą. Septintajame dešimtmetyje Oberhauzene atrandami Istvįnas Szabó, Romanas Polanskis, Martinas Scorsese, Agnčs Varda, Werneris Herzogas, Stanas Brakhage’as, Chrisas Markeras. Aštuntajame dešimtmetyje sustiprėjus feministiniam judėjimui, Oberhauzeno festivalyje pirmuosius savo filmus rodo jaunos režisierės Chantal Akerman ir Helma Sanders-Brahms. Devintajame dešimtmetyje, kai Rytų ir Vakarų konfliktas, paveikęs pirmuosius festivalio dešimtmečius, tampa nebesvarbus, šiek tiek keičiasi ir festivalio pobūdis. Pradedama ieškoti naujų išraiškos formų, bandoma naujai apibrėžti trumpo metražo filmo sąvoką.

Šiųmetinio festivalio konkursinės programos nesiskyrė nuo pernykščio. Šiemet festivalis gavo rekordinį filmų skaičių: į tarptautinį konkursą iš 3 967 filmų buvo atrinkta 68 (prieš metus į konkursinę programą pretendavo 3 661 filmas). Deja, į tarptautinį konkursą nepateko nė vienas lietuviškas filmas. Atitinkamai į vokiškų filmų konkursą iš 1 109 buvo atrinkta 27, o vaikų bei jaunimo filmų konkurse dėl apdovanojimų varžėsi 45 filmai, atrinkti iš 600. Buvo parodyta ir specialioji programa, skirta Oberhauzeno festivalio istorijai. Ji vadinosi "Kita istorija. 50 metų Oberhauzeno trumpo metražo filmams" ("Eine andere Geschichte. 50 Jahre Kurzfilme in Oberhausen"). Ją sudarė buvusi Oberhauzeno festivalio direktorė Angela Haardt. Šiųmetiniame Oberhauzeno festivalyje buvo ne tik grįžtama į praeitį, bet ir bandoma pažvelgti į trumpo metražo filmo ateitį, apmąstyti jo vietą skaitmeninių technologijų pasaulyje. Filmų programa, kurią sudarė trys kuratoriai (Gertjanas Zuilhofas iš Roterdamo, Astria Suparak iš Niujorko ir Janas Schuijrenas iš Amsterdamo), vadinosi "Ateinantys 50 metų?" ("Die nächsten 50 Jahre?"). Taip pat parodytos menininkės ir kino kūrėjos iš Didžiosios Britanijos Jayne Parker ir japonų eksperimentinio kino kūrėjo Yamados Isao filmų retrospektyvos.

Žvelgiant į konkursinę filmų programą, pasitvirtina prieš metus daryta išvada, kad festivalis orientuojasi į meninę eksperimentinę trumpo metražo kino kryptį. Kitaip nei praėjusiais metais, kai vertinant filmus daugiausiai dėmesio teko formai, šiais metais vienu geriausių buvo pripažintas tradicinės formos, bet aštrios socialinės tematikos filmas – režisierės iš Didžiosios Britanijos Andrea Arnold pagal visas realistines britų socialinio kino tradicijas sukurta vaidybinė trumpo metražo juosta "WASP" (2003). Filmas pasakoja apie keturis vaikus auginančią vienišą motiną, kuri palieka vaikus vienus gatvėje visai nakčiai, nes trokšta bare pabendrauti su jai patinkančiu vaikinu. Šis filmas pelnė ekumeninės žiuri pagyrimą, pagrindinį festivalio prizą (3 500 eurų) bei Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Statybos, kultūros ir sporto ministerijos įsteigtą prizą, jubiliejinio festivalio proga padidintą keturis kartus (10 000 eurų). Didysis Oberhauzeno miesto prizas šiais metais ex aequo buvo skirtas dviem filmams. Juo apdovanotas puikus režisieriaus iš Kolumbijos Martķno Mejķa filmas "Od – kelias" ("Od – El camino", 2003). Čia atskleidžiami tėvo ir sergančio sūnaus santykiai, tyrinėjamas kenčiančio tėvo minčių pasaulis. Kita juosta – eksperimentinis menininkės iš Prancūzijos Iris Sara Schiller videofilmas "Mano mamos plaukų kasa" ("La Tresse de ma mčre", 2003), kuriame atskleidžiamas motinos ir dukters ryšys. Ekumeninės žiuri prizą pelnė vienas iš nedaugelio festivalio dokumentinių filmų – režisierės iš Nyderlandų Marjoleine Boonstra trijų dalių dokumentinis filmas "Britanya" (2003). Filme pabėgėliai iš Irako pasakoja, kodėl jie buvo priversti palikti savo šalį ir ko tikisi iš Europos. Festivalis kasmet teikia 500 eurų prizą labiausiai patikusiam filmui. Šiemet jis ex aequo buvo skirtas dviem videofilmams – režisieriaus iš Kenijos Williamo Owusu videofilmui "Epilogas" ("The Epilogue", 2003), kuriame pasakojama trumpa istorija apie tai, kodėl vienas laikraštyje dirbantis autorius liovėsi rašyti, ir anarchistiniam amerikiečio Chriso Maherio videofilmui "Atostogos Havanoje (Esu blogas)" ("Habana Holiday (Yo soy malo)", 2003). Šiame penkių minučių filme matome jaunuolio penį. Paraleliai rodomas tekstas, kuriame teigiama, kad galima daryti ir filmuoti, ką nori. Šį filmą galima būtų palyginti su 1968-aisiais Oberhauzene didžiulį skandalą sukėlusiu Hellmutho Costardo filmu "Ypač vertinga" ("Besonders wertwoll"), kurio festivalio vadovybė buvo priversta atsisakyti. Šiame filme "kalbantis penis" kritikavo 1967 m. naujai priimtą kino finansavimo įstatymą.

iliustracija
"Wasp"

Vokiečių filmų konkurse geriausiu pripažintas Corinnos Schnitt filmas "Gyventi nuostabų gyvenimą" ("Living a Beautiful Life", 2003). Jame autorei ironiškai pavyksta atskleisti jaunos, gerai atrodančios bei pasiturinčiai prašmatnioje Los Andželo viloje gyvenančios poros "gyvenimo filosofiją". Iš vokiškos filmų programos norėčiau išskirti sąmojingą Kattrinos Siegrist ir Tinos Hennefarth dokumentinį videofilmą "Rojaus paveikslėliai 1–15" ("Picture Paradise 1–15", 2004). Jame autorės kalbina skirtingus įvairiausiose vietose kabančių paveikslų savininkus. Iš jų lūpų išgirstame pačius netikėčiausius komentarus.

Filmų retrospektyva, skirta festivalio istorijai, buvo sudaryta chronologiškai – nuo pirmųjų festivalyje prizus pelniusių paprastomis techninėmis priemonėmis sukurtų filmų iki aukštą techninį lygį demonstruojančių muzikinių vaizdo klipų. Pirmąjį apdovanojimą festivalio istorijoje pelnė kanadiečio Romano Kroitoro 1954 m. filmas "Paulas Tomkowiczius – tramvajų linijų prižiūrėtojas" ("Paul Tomkowicz: Street Railway Switchman"), pasakojantis apie eilinę emigranto darbininko darbo dieną, jo kasdienius rūpesčius bei tėvynės ir giminaičių, kurių jis niekada nebepamatys, nes jie liko už geležinės uždangos, ilgesį. Šis filmas buvo sukurtas televizijai, vėliau išpopuliarėjusiam laidų ciklui "Kanados veidai" ("Faces of Canada").

Atskirą šios retrospektyvos filmų programą galėtų sudaryti pagal 1958-aisiais įsitvirtinusį ir kelis dešimtmečius gyvavusį festivalio moto "Kelias pas kaimynus" ("Weg zum Nachbarn") skirtingais dešimtmečiais sukurti filmai, kuriuose puikiai atsispindi politinė, ekonominė to laikotarpio situacija. 1958 m. festivalis šiuo moto oficialiai deklaravo savo požiūrį į kaimynes šalis. Tai ir vieno iš nuolatinių Oberhauzeno festivalio svečių – animacinių filmų kūrėjo iš Jugoslavijos Dušano Vukotičiaus linksmas 2 minučių animacinis filmas "Kelias pas kaimynus ’64" ("Weg zum Nachbarn ’64") apie du peliukus, kurie susitinka ant tilto, jungiančio Oberhauzeno miestą ir festivalį, Zbigniewo Rybczyńskio filmas "Kelias pas kaimynus 1977", rodantis, kaip pagrindinis herojus, užsnūdęs prie prie rodyklės su užrašu "Kaimynai", apsisuka aplink ją 180 laipsnių kampu, ar iraniečio Norreddino Zarrinkelko filmas "Kelias pas kaimynus 1978", kuriame atsispindi priešiškos nuotaikos. Šiame filme žmogus, sveikindamas savo kaimyną, nutraukia jam plaštaką. Politines laiko nuotaikas taikliai atspindintis Nedeljko Dragičiaus iš Jugoslavijos animacinis filmas "Kelias pas kaimynus 1981". Filmuko herojus, pasipuošęs smokingu ir skrybėle, eina į garažą pasiimti automobilio, tačiau išvažiuoja iš jo su tanku.

Retrospektyvinė programa apėmė kelis dešimtmečius, kiekvienas jų žymėjo ne tik techninę, bet ir trumpo metražo filmo koncepcijos raidą. Retrospektyvoje buvo parodyta per 100 trumpo metražo filmų, vienaip ar kitaip svarbių ne tik Oberhauzeno festivalio ar atskirų nacionalinių kinematografijų, bet ir visai kino istorijai.

Retrospektyvoje buvo parodytas, galima sakyti, trumpo metražo filmų aukso fondas, sudarytas iš įvairių šalių juostų, tačiau daugiausia dėmesio buvo skirta buvusių socialistinio bloko šalių kinematografijai. Tai daugiausia 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje sukurti Jano Švankmajerio, Grzegorzo Królikiewicziaus, Zbigniewo Rybczyńskio, Krzysztofo Kieślowskio, Wojciecho Wiszniewskio, Vlatko Giličiaus, Krsto Škanatos, Mikos Miloševićiaus, Jovano Jovanovičiaus, Krsto Papičiaus, Želimiro Žilniko, Karpo Godinos, Jurijaus Noršteino ir kitų garsenybių filmai.

 

Skaitytojų vertinimai


3709. DONATA :-( 2004-07-28 22:57
HEI O KUR PANEVEZYS DINGO KA????

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
5:59:16 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba