SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-29 nr. 724

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Apie kitas erdves
5

Savaitė 
• Šostakovičiaus operos premjera
• Vilniaus „Lėlė“: Viliaus Orvido pėdomis
• Spivakovas vėl koncertuos Lietuvoje1
• Muzikų rėmimo fondas tęsia koncertų ciklus
• Saulius Sondeckis pagerbtas Sankt Peterburge

Muzika 
• Genė Šaltenienė
Žvelgiant į muzikinę vasarą
• Dovana teatro archyvui
• Čiurlionio muzikos fortepijonui rečitalis
• KONCERTAI

Dailė 
 Julija Fomina
Kebli situacija, arba Ką pasakytų Alfonsas Andriuškevičius
29
• Rita Mikučionytė
Prisiminimai ir ženklai
• Paulina Pukytė
Savi ar nesavi?
19
• Ramutė Rachlevičiūtė
Akvilė
6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Jaunimo teatras pradeda sezoną spektakliu „Ana tropikuose“1
• Naujasis Kauno dramos teatro sezonas
• Lenkija įvertino režisieriaus Rimo Tumino nuopelnus
• „Romeo ir Džuljeta“ rodyta Kroatijoje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Naujojo Rusijos kino dienos
• Neskęskite banalybėse
• Sensacinga Reikjaviko festivalio pradžia
• Tarptautinių festivalių apdovanojimai lietuvių kūrėjams
• Audriaus Stonio dokumentinio filmo premjera
• „Draugai iš šiaurės“ kviečia moksleivius į kino dirbtuves
• Pranešimas apie trumpo metražo filmų konkursą „Visi žmonės lygūs“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Tarp politikos ir kultūros1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Kebli situacija, arba Ką pasakytų Alfonsas Andriuškevičius

Tarptautinis performansų festivalis „Dimensija 1“ Šiuolaikinio meno centre

Julija Fomina

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aurelijos Maknytės performansas
A. Maknio nuotr.

Ką tik perverčiau naują (ir kada jis viską spėja?) nuosekliausio lietuvių dailės metraštininko Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvių dailė 1996–2005“ ir tebesimėgaudama aiškia jo tekstų struktūra bei skaidriai pateiktomis mintimis nusprendžiau jam būdinga rašymo maniera išdėstyti savo nuomonę apie ką tik praėjusį ir didžiulį rezonansą visuomenėje sukėlusį meno renginį. Šio eksperimento rezultatą pateikiu žemiau.

1. Paskutinis performansų meno festivalis Lietuvoje „Dimensija 0“ įvyko beveik prieš dešimt metų. Tai – gana ilgas laiko tarpas, kad ši pas mus atsiradusi nauja dailės rūšis įsišaknytų ir taptų vietinių dailininkų kūrybos tradicija. Deja, kaip parodė praėjęs festivalis „Dimensija 1“, performansai šiuolaikinėje Lietuvos dailėje vis dar yra marginaliniai reiškiniai, tebeieškantys sau tinkamos terpės margame nūdienos dailės gyvenime. Tiesa, reikėtų pripažinti, kad ir pati performanso sąvoka Lietuvoje nuo to laiko pradėta vartoti dažniau ir ne vien dailės publikos, o jos turinys dėl to pasidarė dar labiau miglotas. Ar šiuolaikinis performansas artimesnis dailei, ar teatrui? Ar vienkartiniai, čia ir dabar sugalvoti vieši menininkų veiksmai (prisiminkime menininkės Eglės Rakauskaitės baravyko įteikimą Vilniaus miesto merui per paskutinį parodos atidarymą Šiuolaikinio meno centre) irgi yra performansai? Kokia yra jų išliekamoji (meninė) vertė? Kokią vietą jie užima mūsų dailėje? Atsakymus į šiuos klausimus pasufleravo praėjęs renginys.

2. Jau prieš penkerius metus dailės kritikas Helmutas Šabasevičius, kalbėdamas apie šiuolaikinės Lietuvos dailės teatrališkąjį matmenį, atkreipė dėmesį į tai, kad lietuvių dailininkų kūryboje pastarąjį dešimtmetį ėmė dominuoti ne plastiniai, bet veiksmo aspektai, o ir patys dailininkai ėmė dažniau migruoti tarp dailės kūrinių eksponavimui skirtų erdvių ir teatro. Matyt, šie tiesioginės teatro ir dailės idėjų apykaitos laikai praėjo. Tiksliau – teatrinės raiškos priemonės tapo kai kurių dailininkų (postmodernistinės krypties) kūrybos savastimi, praturtindamos jų kūrinius turinio ir formos atžvilgiu (galime prisiminti kad ir Gintaro Makarevičiaus, Eglės Rakauskaitės videofilmus arba Martos Vosyliūtės kūrybą). Ar tokia situacija palanki performanso meno plėtrai? Panašu, kad ne. Tenka konstatuoti, kad performansas mūsų šiuolaikinėje dailėje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Bet dėl to nereikėtų kaltinti nei dailininkų, nei specifinės mūsų dailės aplinkos. Panaši situacija, kaip parodė festivalio svečiai, susiklostė ir kaimyninėje Estijoje. Prieš kelerius metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengtas vienas didesnių performanso menui skirtų renginių. Joje viena žymiausių estų performansų atlikėjų grupė „Non Grata“ visą vakarą galerijos patalpose demonstravo savo nuogus kūnus, rėkė, spjaudėsi, vėmė ir kitomis radikaliomis priemonėmis deklaravo savo požiūrį į kūrybą. „Dimensija 1“ metu parodyti estų menininkų performansai savo išraiškos priemonėmis mažai kuo tesiskyrė nuo jau matytų ir sukėlė mintį apie performanso, kaip išskirtinai su paties menininko kūnu susijusios dailės rūšies, krizę. Šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai su savo kūnais elgiasi kur kas atsargiau ir linkę savęs fiziškai nekankinti. Maža to – jiems net nelabai rūpi tiesioginis kontaktas su publika. Dainius Liškevičius ir Linas Jablonskis savo hardcore elektrinių gitarų partiją (su pjūklu) atliko Šiuolaikinio meno centro tualete, tiesiogiai transliuodami veiksmą į fojė stovintį televizorių. Tiesa, norėtųsi pasidžiaugti nepabijojusia viešos erdvės dailininke Aurelija Maknyte, kuri šiame festivalyje debiutavo kaip performansų atlikėja. Kas žino, gal ji papildys Lietuvos performanso dailininkų gretas (ir įneš naujų vėjų)?

3. Dabar – šiek tiek apie pačios performansų sąvokos pasikeitimą. Kur kas geriau nei praėjęs festivalis jį iliustruoja Šiuolaikinio meno centre dabar vykstančioje parodoje „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“ eksponuojamas „ŠMC TV“ etiudas „Nepaprasti kauniečių nuotykiai Vilniuje“, kuriame buvę garsios performansų atlikėjų grupės „Post Ars“ nariai Robertas Antinis ir Česlovas Lukenskas stabdo praeivius Vilniaus gatvėse ir kitaip viešai išdykauja, bei minėtas Eglės Rakauskaitės veiksmas parodos atidarymo metu. Abu šie veiksmai parodė, kad šiai dailės rūšiai nebūtinos galerijos erdvės ir tiksli režisūra. Vienkartinis viešas ir sąmoningai improvizuotas veiksmas gali būti taip pat laikomas performansu. Jo išliekamąją vertę tokiu atveju sudaro ne tiek kruopšti įvykio dokumentacija, vėliau eksponuojama kaip meno kūrinys, kiek paties kūrėjo pozicijos manifestacija meno (ir ne tik) pasaulyje, kurią per šį veiksmą įsisąmonina ir dailininkas, ir veiksme dalyvavusi publika.

4. Ir dar keletas pastabų apie organizacinį šio reikalo (festivalio) aspektą ir sociokultūrinį kontekstą, kuriame jis įvyko. Festivalio idėja (koncepcija, dalyvių atranka, programos sudarymu) rūpinosi Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, o Šiuolaikinio meno centras jam suteikė erdves, pasirūpino technine pagalba ir renginį anonsavo. Būtent tokia centro pozicija sudrumstė gan inertišką (šiuolaikinės dailės suvokimo požiūriu) Lietuvos bendruomenę. Visą praėjusį dešimtmetį daugiausia dėmesio sutelkdavęs ties naujausių meno reiškinių pristatymu, šįkart ŠMC atsidūrė keblioje padėtyje. Viena vertus, per šį laiką susiformavusi šiuolaikinio meno dirva lyg ir tapo derlinga, šalia šios institucijos ėmė rastis kitų darinių, kad ir minėta tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Su jomis bendradarbiaujama, keletas šios sąjungos projektų sėkmingai įgyvendinti (arba rodyti) ŠMC patalpose. Žiūrovai per šį laiką irgi pasidarė pakantesni įvairiems dailės eksperimentams. Tačiau jų (realių, o ypač – išpopuliarėjusio šiais laikais interneto vartotojų) reakcija į festivalio metu taip ir neįvykusį (dėl jų pačių kaltės) Evaldo Janso performansą, kurio metu jis turėjo atlikti viešą ėriuko egzekuciją, parodė, kad ilgai brandinta Lietuvos šiuolaikinės dailės vartotojų terpė vis dėlto nepasiryžusi priimti radikalesnių projektų, ne tik kvestionuojančių meno prigimtį, bet ir žadinančių jų, kaip mokesčių mokėtojų valstybei, proteguojančiai tokį meną, vaizduotę. Jansui dėl savo projekto nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės. Kažin ar ją maudžia renginio organizatoriams?

5. O pabaigai pateiksiu keletą įstabiausių šio renginio anoniminių komentarų, kurie parodo, kad Lietuvos žiūrovai vis dėlto po truputį perima naujosios dailės žodyną ir yra ne mažiau susirūpinę moraline savo pačių, kaip šiuolaikinės visuomenės atstovų, morale. „Aš vakar klausinėjau, klausinėjau, niekas nežino, ar yra konceptas už ėriuko aukojimo, ar nėr? Dar laukiu nuo vakar 1001 komentaro. Audra stiklinėj...“. „Kas penktas komentaras – nužudyt menininką!!! Pasižiūrėkit į veidrodį – kokie jūs žiaurūs. Jansas sustojo, ar sustotumėt jūs?“

6. O ką pasakytumėte Jūs, Alfonsai?

 

Skaitytojų vertinimai


8637. toks pastebejimas2006-10-02 08:23
pastoviai siame txt akcentuojamas performansas kaip dailes sriciai priklausantis reiskinys kelia abejoniu .1952 Cage atliktas 4:33 ko ne performansas . ir veliau fluxus hapeningai , performansai, akcijos , tai ir yra pradzia. ir lietuvoje kompozitoriai apie/iki 1990 dare happeningus. o kada dailininkai isijunge nezinau.

8638. toto2006-10-02 08:33
"šūdo Malimo Centras" - daunų prieglobstis.

8639. okey2006-10-02 09:04
zagsekit toliau ..........o vietoj eriuko alfonsui reikejo gerkle pries 30 metu pjauti........maziau siuksliu i SMC pakliutu......

8643. jjef koons2006-10-02 11:34
a kodel pornografijos industrijos itaka visuomenei ir kulturai lietuvos menininkai nesidomi?ka neaktualu? matyt sarmata....

8644. to pastebejimas2006-10-02 12:12
Sis tekstas nera apie performanso prigimti apskritai. Jame kalbama apie performanso meno buvusia ir dabartine situacija butent dailes srityje ir butent Lietuvoje. Beje,vieninteliame iki siol isleistame lietuviu kalba dailes zodyne performansas apibreziamas kaip postmodernistinio meno rusis, kurio pagrindine israiskos priemone - paties menininko kunas.

8645. pastebejimas2006-10-02 12:41
as ir norejau pasakyti kad gal body art tiktu labiau siai situacijai apibudinti . o ka lietuviu dailes zodynai raso , gal taip pasitiketi ir neverta .

8654. viena is siuolaikines dailes vatrotoju :-) 2006-10-02 20:55
Aplamai nematau prasmes aukoti pati romiausia ir nekalciausia Dievo tvarini - eriuka. Ir kam Evaldas norejo nurezti siam padareliui galva, tarsi apsestas setono? Ar tai meno prasme - neigti tai kas zmogiska? Be to paskersti pati nuolankiausia padareli nereikia nei jegos, nei proto, o tik brutalaus ziaurumo. Va jeigu Evaldas, kaip riteris su tigro kailiu (Shota Rustaveli "Riteris tigro kailyje" )susirungtu su tigru ir nureztu jam galva ant SMC laiptu, tai jau butu sis tas. O eriuka doroti... ir apgailetina ir zema. Gydikis Evaldai, tavo menininko siela tuoj isnyks.

8655. kiskis p2006-10-02 23:15
Evaldas, Evaldas. neapsisisiok brangi vartotoja.

8656. trys simtai desimt :-( 2006-10-02 23:40
nelabai supratau prie ko cia Andriuskevicius, bet tikrai zagtelejau, perskaites, kad Janso performanso atsakomybe buvo suversta valstybei. Valstybe proteguoja toki mena? Cia tai bent. Smc nekaltas, aplinka kalta? Ar tik fomina ne smc gvardijai priklauso. Turekit sazines prisiimt atsakomybe uz tokio neva meno protegavima. Toks menas nera amoralus - jis paprasciausiai apgailetinas.

8659. Siūlas2006-10-03 10:11
Dar kai pats buvau arciau meno, nei pats to norejau ir to nevertinau, jansas SMC gere savo mizalus. Tada buvo irgi apgailetina, daug kas juokesi, kai kas gerejosi, kai kas aiskino, kad nesupranta tokio meno. Kodel toki dalyka reikia vadinti menu apskritai? gal reiketu iskelti klausyma, kokie veiksmai po meno vardu gali buti? Aisku dabar visi prisiminsite tuos , berods Austru ar kokios ten salies (?) sadomazochistinius menus. Man baisiausia yra tai, kad nesugalvotu SMC zmogaus paaukoti savo demonams Jansas? Po tokio jo issisokimo,- nenustebciau.

8661. 8882006-10-03 12:40
o mums gilia px, ka pasakytu andriuskevicius, jis jau acibodo, nuejo nuo arenos, bet spejo sugadinti kelias kartas menotyrininku geda geda.

8663. šypsena2006-10-03 14:53
įstabiausius delfi komentarus fomina ignoravo, parinkdama tokius, kurių fone ji pati atrodo pilno proto.

8664. riteris eriuko kailyje2006-10-03 15:16
haha. jansas ir vel puikios formos. buvau jau pamanes, kad jis nulipo is meno arenos jau visam laikui. bravo. bis!

8667. kiskis p2006-10-03 16:14
i paziurejes nepasakysi kad puikios formos. tai guodzia.

8668. kismys p2006-10-03 16:57
paziurejes pasakysi kad Maknytės puikios formos. tai guodzia.

8674. :)))2006-10-04 17:02
HAHAHAHAHA!!!!

8677. Džo uošvis2006-10-04 18:58
ką pasakytų Alfonsas, o gal jau pasakęs, o gal dar ne gal, o gal jau negal.

8679. okey2006-10-05 09:38
yra toks japoniskas charachiri............truksta lietuvisko kai jansas ir alfonsas prie sms tualeto pasinaudoja patirtim savo``menui`` pasireiksti.....

8680. Siūlas2006-10-05 13:32
pagavau Siulo gala, vieni kitus, kvailiais laiko.

8682. kas reikia2006-10-05 16:06
Mums tikrai neidomu, ka pasakytu AA. jau tikrai nebeidomu. ir dar maziau idomu, ka pasakytu RM. va taip.

8684. Rytis Mazulis2006-10-05 16:56
sveiki, ka as jums blogo padariau?

8686. 7592006-10-06 16:41
Raimis Malascia turtbu turetas omeny... o ne rytis, kaip suprantu... nius, is kontexto ziurekite, o ne is komp sajungos varpines)

8688. dg2006-10-06 20:05
taigis kaip bebutu aa vienintelis nuosekliai bando aiskintis meno reiskinius dg

8689. jūr(k)ėnaitė2006-10-06 21:43
aa - kašpirovskis mene.

8690. 3202006-10-07 12:16
nu jau tikrai nenuosekliai,,,, tikrai ne,,,, shamanauja taip svelniai jis,,,,suskydo,,,gaila,,, gabus buvo

8691. dziugas katinas :-( 2006-10-07 13:33
Šūvis iš bažnyčios 1. Pamėginsu pasinaudoti aiškia ir konstruktyvia išraiškos maniera, naudota straipsnio autorės Julijos Fominos, atsakant į teiginius, spausdintus „7 meno dienose“. 1.a. Riba tarp klasikinio teatro ir performanso yra gana aiški – aktorius įsikūnija į rolę, o performanso menininkas atlieka veiksmą, būdamas ir išlikdamas savimi. Performansus kuria vizualiųjų menų atstovai, literatai, poetai,- kaip pavyzdys „sound poetry“ . Tai daro ir sensorinės muzikos kūrėjai bei kiti, pasirinkę procesą kaip išraiškos priemonę. 1.b Galima būtų pamąstyti ir apie tai, kaip šiuolaikinis teatras artėja prie performanso, tačiau tai atskira tema. 1.c Reikėtų atskirti viešųjų ryšių akcijas nuo performanso. Turiu omeny baravyko teikimą ir ėriuko skerdimą. Nemaža dalis performanso menininkų perėjo skandalo teikiamas viliones ir veikia kitose meninėse erdvėse. 2.a Pastarojo dešimtmečio Lietuvos vizualiojo meno atstovų kūryboje nebuvo apibrėžtų ryšių su performansu. Galima būtų kalbėti apie performanso stilių, kurį sąlygojo tuometinė meno politika. Tai ne nauja tema, kol kas sunkiai priimtina institucijoms, sąlygojusioms šį procesą. Mums šioje srityje sunku lygintis su artimuoju užsieniu, t.y. Lenkija, Estija ir net Baltarusija. Pvz. Baltarusiai dešimtį metų iš eilės turėjo kasmetinį performanso festivalį, lenkai net 4-5 kasmet , kurie tose šalyse išugdė ir jaunų menininkų kartą, ir performanso žiūrovus. 2.b Būtina atskirti video performansą nuo gyvo reiškinio, kadangi tuo atveju video performansas artėja prie instaliacijos arba objekto ir netenka vieno pagrindinių šio meno bruožų – energijos, atmosferos arba gyvo kūno. 2.c Performansas mūsų mene išgyvena ne pačius geriausius laikus, taciau tai sąlygojo pastarojo dešimtmečio kultūrinių institucijų meno politika bei asmenybių vakumas. 2.d Situacija Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje yra visai kitokia. Estai sukūrė savo „Persona Nongrata“ performanso mokyklą per 10 metų nuo nepriklausomybės. Šie menininkai gali lengvai integruotis į Skandinavijos ir kitų šalių performanso meno sluoksnius ir struktūras. Kaip pavyzdys, - šiandien jauni estų performanso meno kūrėjai dominuoja sočioje ir tingioje Suomijos performanso erdvėje. 2.e Ar nereikėtų priminti, kad šiuolaikinis menas nebeteigia grožio ar estetikos, bet dažniau mėgina provokuoti bei iškelti motyvuotus klausimus? Jei kompleksuotoje krikščioniškoje sąmonėje kūnas tėra neišvengiamai seksualinis objektas, o ne meninis simbolis ar priemonė, tai tavo šūvis, Julija, į estų „Persona Nongrata“ tebeskamba kaip iš viduramžių bažnyčios. (straipsnio autorei). 3.a Performanso sąvokos pasikeitimą į „performing arts“deklaruoja galerinio meno kritikai, neturintys žinių apie performanso procesus, vykstančius už galerinės dailės rėmų, (atsvara kuriam ir buvo kuriami performansai šios meno raiškos pirmtakų). 3.b Gal būt performanso mene turėtų būti lygiagrečiai ugdomas menininkas, žiūrovas ir kritikas? Kodėl dažnokai pirmuose performanso menininkų mėginimuose kartojasi panašūs dalykai? 4.a Kodėl liko nepastėbėtas brito atliktas subtilus 8 valandų performansas ŠMC akvariume, japoniškas dzeniškas veiksmas tarnybinėse patalpose, neįvardinti baltarusiai bei nepagrįstai lyginami estai su lietuviais? 4.b Pasitelkiant mūsų gyvo klasiko metaforą, manyčiau, kad straipsniui „Kebli situacija, arba Ką pasakytų Alfonsas Andriuškevičius“ iki kritikos apie performansą lygiai tiek pat, kiek elektros stulpui iki kosmoso. 4.c Liūdna, kai pradedanti meno kritikė, nelabai suprasdama ką rašo, remiasi ir analizuoja tik žinomus vardus. Tai šūvis į negyvą lietuviško performanso kūną. Šūvis iš bažnyčios 1. Pamėginsu pasinaudoti aiškia ir konstruktyvia išraiškos maniera, naudota straipsnio autorės Julijos Fominos, atsakant į teiginius, spausdintus „7 meno dienose“. 1.a. Riba tarp klasikinio teatro ir performanso yra gana aiški – aktorius įsikūnija į rolę, o performanso menininkas atlieka veiksmą, būdamas ir išlikdamas savimi. Performansus kuria vizualiųjų menų atstovai, literatai, poetai,- kaip pavyzdys „sound poetry“ . Tai daro ir sensorinės muzikos kūrėjai bei kiti, pasirinkę procesą kaip išraiškos priemonę. 1.b Galima būtų pamąstyti ir apie tai, kaip šiuolaikinis teatras artėja prie performanso, tačiau tai atskira tema. 1.c Reikėtų atskirti viešųjų ryšių akcijas nuo performanso. Turiu omeny baravyko teikimą ir ėriuko skerdimą. Nemaža dalis performanso menininkų perėjo skandalo teikiamas viliones ir veikia kitose meninėse erdvėse. 2.a Pastarojo dešimtmečio Lietuvos vizualiojo meno atstovų kūryboje nebuvo apibrėžtų ryšių su performansu. Galima būtų kalbėti apie performanso stilių, kurį sąlygojo tuometinė meno politika. Tai ne nauja tema, kol kas sunkiai priimtina institucijoms, sąlygojusioms šį procesą. Mums šioje srityje sunku lygintis su artimuoju užsieniu, t.y. Lenkija, Estija ir net Baltarusija. Pvz. Baltarusiai dešimtį metų iš eilės turėjo kasmetinį performanso festivalį, lenkai net 4-5 kasmet , kurie tose šalyse išugdė ir jaunų menininkų kartą, ir performanso žiūrovus. 2.b Būtina atskirti video performansą nuo gyvo reiškinio, kadangi tuo atveju video performansas artėja prie instaliacijos arba objekto ir netenka vieno pagrindinių šio meno bruožų – energijos, atmosferos arba gyvo kūno. 2.c Performansas mūsų mene išgyvena ne pačius geriausius laikus, taciau tai sąlygojo pastarojo dešimtmečio kultūrinių institucijų meno politika bei asmenybių vakumas. 2.d Situacija Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje yra visai kitokia. Estai sukūrė savo „Persona Nongrata“ performanso mokyklą per 10 metų nuo nepriklausomybės. Šie menininkai gali lengvai integruotis į Skandinavijos ir kitų šalių performanso meno sluoksnius ir struktūras. Kaip pavyzdys, - šiandien jauni estų performanso meno kūrėjai dominuoja sočioje ir tingioje Suomijos performanso erdvėje. 2.e Ar nereikėtų priminti, kad šiuolaikinis menas nebeteigia grožio ar estetikos, bet dažniau mėgina provokuoti bei iškelti motyvuotus klausimus? Jei kompleksuotoje krikščioniškoje sąmonėje kūnas tėra neišvengiamai seksualinis objektas, o ne meninis simbolis ar priemonė, tai tavo šūvis, Julija, į estų „Persona Nongrata“ tebeskamba kaip iš viduramžių bažnyčios. (straipsnio autorei). 3.a Performanso sąvokos pasikeitimą į „performing arts“deklaruoja galerinio meno kritikai, neturintys žinių apie performanso procesus, vykstančius už galerinės dailės rėmų, (atsvara kuriam ir buvo kuriami performansai šios meno raiškos pirmtakų). 3.b Gal būt performanso mene turėtų būti lygiagrečiai ugdomas menininkas, žiūrovas ir kritikas? Kodėl dažnokai pirmuose performanso menininkų mėginimuose kartojasi panašūs dalykai? 4.a Kodėl liko nepastėbėtas brito atliktas subtilus 8 valandų performansas ŠMC akvariume, japoniškas dzeniškas veiksmas tarnybinėse patalpose, neįvardinti baltarusiai bei nepagrįstai lyginami estai su lietuviais? 4.b Pasitelkiant mūsų gyvo klasiko metaforą, manyčiau, kad straipsniui „Kebli situacija, arba Ką pasakytų Alfonsas Andriuškevičius“ iki kritikos apie performansą lygiai tiek pat, kiek elektros stulpui iki kosmoso. 4.c Liūdna, kai pradedanti meno kritikė, nelabai suprasdama ką rašo, remiasi ir analizuoja tik žinomus vardus. Tai šūvis į negyvą lietuviško performanso kūną. Šūvis iš bažnyčios 1. Pamėginsu pasinaudoti aiškia ir konstruktyvia išraiškos maniera, naudota straipsnio autorės Julijos Fominos, atsakant į teiginius, spausdintus „7 meno dienose“. 1.a. Riba tarp klasikinio teatro ir performanso yra gana aiški – aktorius įsikūnija į rolę, o performanso menininkas atlieka veiksmą, būdamas ir išlikdamas savimi. Performansus kuria vizualiųjų menų atstovai, literatai, poetai,- kaip pavyzdys „sound poetry“ . Tai daro ir sensorinės muzikos kūrėjai bei kiti, pasirinkę procesą kaip išraiškos priemonę. 1.b Galima būtų pamąstyti ir apie tai, kaip šiuolaikinis teatras artėja prie performanso, tačiau tai atskira tema. 1.c Reikėtų atskirti viešųjų ryšių akcijas nuo performanso. Turiu omeny baravyko teikimą ir ėriuko skerdimą. Nemaža dalis performanso menininkų perėjo skandalo teikiamas viliones ir veikia kitose meninėse erdvėse.

8692. mimi2006-10-07 20:18
kas yra "kompleksuota krikscioniska samone"?

8693. kai ai2006-10-07 20:45
respectas dž.k ,jei tai jis , uz gera sio reikalo ismanyma . bet tuomet turetai suprasti kad visa (iskaitant ir organizatoriu elgesi )istorija su eriuku is pasalies atrodo labai pigiai .

8695. 3102006-10-08 17:33
Labai idomu, kad organizatorius koneveikia kririke, ne ta "ne taip suprato". jei jau kritike blogai supranta, tai ka kalbeti apie zmones, is vis neragavusius jokiu meno mokslu? O gal problema kita - Katinas noretu, kad kritike transliuotu menininku poziuri ir 8 val. medituotu kazkoki baisiai subtilu performansa? na, cia jau taip sakant pasisventusiu reikalas. Bet jei produkcija daroma keliems ja organizuojantiems zmonems, te nereikai nervintis, kad is salies ir kitokia dalykai pasimato. Interpretaciju skaicius yra begalinis, ir Katino performanso samprata tikrai nera vienintele ir absoliuti. Reikia ne tik apie savo menus, bet ir apie auditorija pagalvoti, gerbiamieji. Gero vakaro visiems, ir nera ko cia ant Fominos varyti!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
5:58:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba