SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-02 nr. 800

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Teatras 800-ajame numeryje
2
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai

Savaitė 
• Apsisuko dar dveji metai
• Agnė Narušytė
„7md“ iš toli
7

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Nemadingas klasikų traktavimas
2
• Major/minor
• KONCERTAI

Dailė 
• Atsispirti balsams47
• Laima Kreivytė
Raitelei, kuri gyvena kiekvienoje iš mūsų
8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Teatro laboratorijai – oficialus teatro statusas1
• SPEKTAKLIAI1

Naujosios dramos akcija 
• Visa, kas neįprasta, bus prarasta1
• Olandų jaunojo teatro grupė „Wunderbaum“
• Kvietimas dalyvauti Johano Simonso seminare

Baletas 
• Helmutas Šabasevičius
Reveransai Rusų sezonams

Kinas 
 Skirmantas Valiulis
Išaušus
5
• Živilė Pipinytė
Alternatyvos privalumai
2
• Televizija priklauso liaudžiai2
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
• Pinavija Mann
Šitokie žmonės kalbėjo
11

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Išaušus

„Kino pavasario“ lietuvių filmai

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kolekcionierė“

Brėkštant „Kino pavasariui“ atrodė, kad sunku bus ką nors naujesnio pasakyti apie Lietuvos kiną, bet jam pasibaigus įspūdžių atsirado. Ir net šiokių tokių netikėtumų. Nesitikėjau, kad režisierė Kristina Buožytė sugebės „Kolekcionierę“ sklandžiai ištempti iki pilno metražo filmo. Galėjo baigtis kaip su Igno Miškinio „Diringu“ – nei ilgas, nei trumpas, bet pakankamai stangrus ir net žaismingas. Nemaniau, kad I. Miškinio ir bendraminčių filmas „Brėkštant“ bus toks trumpas: keturios novelės, o viso labo tik vienos paskaitos trukmės. Kadaise „Gyvieji didvyriai“ iš keturių novelių išaugo į rimtą, vos ne programinį filmą. Net be ketvirtos novelės pakako, kad tarptautinis Karlovy Varų festivalis filmą apdovanotų vienu iš pagrindinių prizų. Kino novelių tradicija dabar – tai jaunimo galimybė išeiti į platųjį kino kelią. Mėginimai patys įvairiausi. „AXX“ norėjo mažais žingsneliais nudundėti į Europą kino traukiniu. Videofilmininkai treniruojasi šuoliui į kiną nuo „Pravdos“ vienos minutės filmų iki Romo Zabarausko valandos seanso „Man septyniolika“. Filmas „Brėkštant“ pernelyg negudraujant sujungia keturias noveles į simbolišką metą – tarp tamsos ir šviesos. Istorija lyg ir pasikartoja: šviesiausioji novelė – ketvirtoji – vėl silpniausia. Ji prikabinta dėl tam tikros veiksmo logikos: Miškinis savo „Ingą“ sukūrė beveik be žodžių, o Mantas Verbiejus leidosi į tikrą žodžių mūšį tarp vyro ir moters, nors abu ką tik grobė banką ir ant dangoraižio stogo atsirado kartu su aukomis. Pabaigoje jie pliumpteli it lavonai, lyg ir susikeisdami vietomis su negyvėliais. Bonė ir Klaidas? Metamorfozė būtų įdomi, bet sunkiai spėji ją pagauti, nes vis dar nepakankamai šviesu.

Kas kita filmo pradžia – tuščios erdvės čia tiek, kad jos nebeįveikia net tradicinė frazė apie kavos puoduką. Ir kitko čia nėra, nors buvo: lova dar tebešilta ir mergina joje dar tikisi „greituko“, bet jos vienanaktis jau kalba mobiliuoju. Vienintelė problemėlė, – kaip atgauti raktus. Ne mažmožis, jeigu raktais atrakinam ir užrakinam širdis. Kitose filmo novelėse tuštumą užpildo panašūs vyrai, net iš interneto (Mariaus Kunigėno „Bent niekada“). Erdvės keičiasi – platyn ir aukštyn, bet kosminis jausmų šaltis neišnyksta. Susikalbėti vis sunkiau, pasikliauti tenka tik žvilgsniu. Ir apie filmą kalbėti nelengva, nes jo nesušildo net moterys. Visos jos – ne po vieną vienam vyrui, bet sugeba tik tylėti arba išsirėkti. Tarpinių variantų ir moduliacijų nėra. Arba jos vyriškai logikai sunkiai įkandamos. Kodėl „Žalių akių“ (rež. Donatas Vaišnoras) herojė (Ieva Matulionytė) veržiasi sužinoti, ar meilužės kojos depiliuotos? Ar jos (Greta Zabukaitė) akys tikrai žalios? Ar tai įsitikinimas, kad esi nepakartojama, ar baimė, kad kitas visada ieškos kitos?

Tokiame sunkiai brėkštančio ir bręstančio vyrų kino fone laimėjo K. Buožytės „Kolekcionierė“. Čia (operatorius Feliksas Abrukauskas) vienatvė ir netgi narcisizmas studijuojami lėtai ir įdėmiai, nuo pavienių dėbčiojimų į save veidrodyje ar ekrane iki detalizuoto veido tyrinėjimo finale. Turbūt lietuvių kine dar nė viena aktorė nėra turėjusi tokių galimybių pasitikrinti fotogeniškumą kaip Gabija Ryškuvienė. Savęs suvirtualinimas – naujųjų laikų tema, kai viską ir visur stebi videokameros. Tas pats internete. Gali į jį sulįsti ir jaustis lyg besišakojantis medis hiperrealybės peizaže. Pirmasis žaidimus su seksu, melu ir vaizdajuostėmis pradėjo amerikiečių režisierius Stevenas Soderberghas. Atrodė gana keista, vos ne pornografiška. Bet po truputį patys tapome pornografija – atvaizdu kiekvienoje situacijoje. Nelygu „tūsas“: merg(bern)vakaris, vestuvės su pirtele ar uždaras pasisvingavimas „plačiai užmerktos akys“. Filmo herojė Gailė linkusi ir pati provokuoti seksą: seseriai įrodo, kad ji per daug skuba ištekėti, nebelaukdama tikrojo. Viskas vyksta kaip sename animaciniame Vladislovo Starevičiaus filme „Kino operatoriaus kerštas“: visi susėda jaukiai peržiūrai, o pamato, kas buvo nufilmuota paslapčiomis – nuogą pasimylėjimą su kitu. Kitus Gailė moko taisyklingos kalbėsenos, bet pati nepaliauja stebėtis, kiek daug netaisyklingumų kamera užfiksuoja jos gyvenime. Viskas slidu. Net ir jos pasamdytas operatorius (Marius Jampolskis) gali velniai žino ką padaryti. Kitiems filmuoja vestuves, bet niekas nebenori dokumentikos, nenori matyti savęs nuolat žiaumojančių, maukiančių, maurojančių ar užsiimančių seksu. Jiems duok idilę, kaip LNK televizijoje. Operatoriui tenka kęsti dvigubą gyvenimą, bet jis tinka į partnerius Gailei, traktuojančiai kamerą kaip kito žvilgsnį į save.

Savianalizės pradžia sunki, gal net kiek bergmaniška – nuo vėžio miršta Gailės tėvas. Kiti gyvenimo smūgiai yra kažkokie atsitiktiniai, gal net nevykusiai pavaizduoti: mirtinai privėrė šunį, ant tilto užpuolė šutvė kampuotų vyrukų. Tokie veiksmo pulsavimai gali būti atsiradę dėl ilgo filmo ilginimo. Tačiau režisierės jau anksčiau išmėgintas kino kine principas pasiteisino – „Kolekcionierė“ tapo vos ne lietuviško „Kino pavasario“ lydere. Kuo daugiau feministės dejuoja, kaip sunku pro vyrų pečius prasimušti į gyvenimą, tuo vertingesni realūs jaunų kūrėjų proveržiai kine ir fotografijoje. Kine visur rasi tuntus jaunų panelių – aktorių, režisierių, vadybininkių ir labai gabių projektininkių kino sklaidos sistemoje. Taigi nenuostabu, kad ir „Kino pavasaris“, ir „Scanorama“, ir „Šeršėliafam“ yra moterų rankose.

Pagal netikėtumo įspūdį po „Kolekcionierės“ įrašyčiau filmą „Nerutina“– režisierės Jūratės Samulionytės debiutą. Jis yra tarp vaidybinio ir animacinio kino, primenančio čeko Jano Švankmajerio ironiškojo kino eksperimentus, o siužeto vingiais – senus šmaikščius gruzinų televizijos filmus. „Nerutina“ – novelė apie žmogų, „išsivyniojantį“ iš absurdiškos kasdienybės ir biurokratizmo rutinos. Finale jis suranda laimę su panašia į save dama, laidančia aitvarus. Gal ir iliuzija: kai prie didelių šlepečių priglunda mažos, rutinos pavojai tik stiprėja. Filmas vynioja vieną situaciją po kitos, nėra laiko įstrigti tikrovės pinklėse arba tarp nakties ir dienos.

Kiti mūsų trumpametražininkai susipančioja tikrovės ir fantazijos lankose. Justino Lingio filmas „Tikrovės pinklėse“ prasideda lyg Agnieszkos Holland „Paslaptingas sodas“: prasidaro varteliai ir nuvingiuoja takas pas senelį (Vytautas Paukštė). Keliuose filmuose iš karto debiutavusi aktorė Valda Bičkutė mėgina paklusti pasakos žanrui ir kartu su seneliu eina tykoti kažkokio baubo. Net pyškina abu į orą iš šautuvų. Dialogai – naivoki, senelis perdėm vaidina kerėtoją ir išminčių, o naktinės raganaitės prie laužo liežuvauja, kad atvykėlė prieš kelerius metus išsigrūdo Ispanijon uždarbiauti. Išgalvoti burtai baigiasi pabudimu lyg iš sapno. Už gyvatvorės vėl prašmėžuoja dalgiai. Jų simbolizmas scenarijuje atrodė kaip raktas į filmą. Deja, durys nebuvo atrakintos.

Kitas pasakų senelis su psichoanalitiko polinkiais – Algimantas Masiulis Vytauto V. Landsbergio filme „Kai aš buvau partizanas“. Tiesa, per filmo pristatymą „Kino pavasaryje“ režisierius lyg ir labiau gyrėsi, kad pavyko krepšininką Sergejų Jovaišą pakviesti vaidinti stribą. Tačiau visas tas stribynas filme atrodo karikatūriškas, lyg iš mėgėjiško spektakliuko. Geroji fėja (Rūta Staliliūnaitė) atveda košmariškų sapnų kamuojamą Gedimino Storpirščio personažą – aktorių ir pokario mažąjį partizaną vienu metu – į palėpę pas molį minkantį Masiulį. Po poros dzenbudistiškų pokštų – įmetė raktus į vandens statinaitę, o po to ją išpylė ant galvos sapnuotojui – prasideda kelių etapų psichoanalizės seansas. Herojus turi prisiminti, ko taip išsigando 1948 m. likęs vienas kaimo troboje. Jungtys su V.V. Landsbergio spektakliu „Bunkeris“ lyg ir žada įdomių veiksmo perėjimų tarp vakar ir šiandien, tik viskas – suslėgta ir net painu. Žodžiai, atvirkščiai, – skambūs, patriotiški. Jie primena nesibaigiančias diskusijas Rytų Europoje: ar vertėjo kovoti, kai Jaltoje ir Potsdame jau buvome atiduoti slibinui į nagus? Yra įdomių užuominų ar net perversijų: partizanai kankinami sinagogoje, kuri naktį atrodo it priekaištingai į mus žvelgiančios akys, perfrazuojama daina apie tą, kuris lipo kopėčiom ir nukrito netyčiom. Netikėčiausias vis dėlto paskutinis filmo sakinys: „Visiems, kurie dar tiki lietuviško kino ateitimi.“ Lietuviško – tai gerai, bet kokio lygio?

Normaliausias iš paradoksais žaižaruojančių naujų lietuviškų filmų – Laimanto Kairio „Perlas“. Jau ne debiutas, bet sukurtas stoviniuojant ant pilnametražio filmo slenksčio. Visas filmas yra paradoksas: sūnui reikia tėvo pinigų, tad pakiša adresą kontoros, kuri aukščiausiu lygiu palydi į gyvenimą be pinigų. Anksčiau gąsdindavo senelių namais, dabar ir ten nebėra vietos. Ir pas mus kaip amerikietiškame filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Emilis Vėlyvis yra parašęs įdomų scenarijų apie savižudybių agentūrą tiems, kurie turi daug pinigų ir mažai noro gyventi. Jonas Vaitkus iš „Perlo“ gyventi nori, niekuo neserga ir yra viskuo apsirūpinęs. Gali sūnui išdidžiai parodyti, kas yra tikra tėvo meilė (panaši mintis skamba ir Mariaus Ivaškevičiaus filme „Mano tėvas“). Tačiau apsigauna, nes ir nuolat bakinamas žmonos sūnus sugeba parodyti egoizmo ir kartų kaitos galią. „Perlas“, tiesa, tik herojaus vardas, bet norime sulaukti iš savo kino ir tikrų perlų. Bent jau visi tie, kuriems pavyksta sukurti filmą, kurie nėra nusivylę lietuvišku kinu ir tiki, kad filmavo ne paskutinį kartą.

 

Skaitytojų vertinimai


13954. Bambukas2008-05-05 13:41
Sunkus pono Valiulio stilius. Siūlau jam rašyti tris kartus trumpiau, nes kol įsikerti reikia tris kartus perskaityti.

14010. samar_kand2008-05-08 19:59
Tikrai, stilius sudetingas, bet kad ir gyvenime gerb. skirmantas taip desto mintis. O siaip straipsnis geras, kai skaitai antra karta ;-)))

14017. andrius2008-05-09 14:59
cia ne stilius. o zodziu kratinys. kaip visada. ir ka zmogus norejo pasakyt?

14026. Lina2008-05-10 21:18
O jus gal jau tik sms stilium tesusikalbat, jeigu cia per sunku? Cia gal Valiulio studentai raso? :)

15708. fijona2009-05-31 12:11
tiesa sakant nieko cia labai sudetingo, kiek daugiau palyginimu ir tiek

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
5:58:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba