SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-02 nr. 800

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Teatras 800-ajame numeryje
2
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai

Savaitė 
• Apsisuko dar dveji metai
• Agnė Narušytė
„7md“ iš toli
7

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Nemadingas klasikų traktavimas
2
• Major/minor
• KONCERTAI

Dailė 
• Atsispirti balsams47
• Laima Kreivytė
Raitelei, kuri gyvena kiekvienoje iš mūsų
8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Teatro laboratorijai – oficialus teatro statusas1
• SPEKTAKLIAI1

Naujosios dramos akcija 
 Visa, kas neįprasta, bus prarasta1
• Olandų jaunojo teatro grupė „Wunderbaum“
• Kvietimas dalyvauti Johano Simonso seminare

Baletas 
• Helmutas Šabasevičius
Reveransai Rusų sezonams

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Išaušus
5
• Živilė Pipinytė
Alternatyvos privalumai
2
• Televizija priklauso liaudžiai2
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
• Pinavija Mann
Šitokie žmonės kalbėjo
11

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Naujosios dramos akcija

Visa, kas neįprasta, bus prarasta

NDA ’08 svečias – režisierius Johanas Simonsas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Johan Simons
©LSD Berlin I Lenore Blievernicht

Vienas pagrindinių NDA ’08 svečių režisierius Johanas Simonsas atvyks į Vilnių kartu su savo spektakliais „Platforma“ ir „Dešimt įsakymų“, pastatytais jo vadovaujamame teatre „NTGent“ Belgijoje.

Simonsas išgarsėjo 9-ajame dešimtmetyje dirbdamas Olandijoje jo paties įkurtoje grupėje „ZTHollandia“. Nuo pat atsiradimo grupė programiškai siekė „kurti teatrą ten, kur jo niekada nebuvo“. „ZTHollandia“ iškeitė tradicines scenos erdves į apleistas bažnyčias, fabrikus, oranžerijas ir net oro uosto krovinių aikšteles. Siekdama teatrą kuo labiau priartinti prie tikrovės ir suteikti jam socialinio aštrumo, o kartais ir politinės provokacijos atspalvį, „ZTHollandia“ kartu su savo lyderiu režisieriumi Johanu Simonsu ištobulino grupei būdingą spektaklių stilių: veiksmas vyksta čia ir dabar, atspirties taškas – konkreti situacija, susijusi su vietos ir laiko aktualijomis. Simonsas kartu su kompozitoriumi Paulu Koeku naujai interpretavo antikines tragedijas „Prometėjas“, „Persai“, „Bakchantės“ ir iš esmės pakeitė požiūrį į antikinę dramaturgiją flandrų teatre.

Novatoriški antikinės dramaturgijos ir šiuolaikinių tekstų pastatymai pelnė „ZTHollandia“ tarptautinę šlovę, o pati grupė tapo olandų teatro pasididžiavimu. Tačiau Simonsui tai nebuvo tikslas, ir šlovė jam kėlė klausimus apie grupės kuriamo teatro paskirtį ir adresatą. Kokia yra teatro vieta šiuolaikinėje visuomenėje ir kultūroje? Kaip pasiekti tuos jos sluoksnius, kurie teatru nesidomi? Ar teatras turėtų ieškoti būdų prisitaikyti prie tikrovės, ar turėtų priešintis jai?

Šie klausimai keliami čia pateikiamame Simonso pasisakyme „Theaterfestival 2003“ surengtame kolokviume.

Nors Johanas Simonsas pripažintas vienu iš šiuolaikinio flandrų teatro lyderiu, jis, kitaip nei, pavyzdžiui, Janas Fabre, labiau panašus ne į estetą menininką, bet į žemę dirbantį ūkininką. Ir jo kalba neprimena savimi pasitikinčio intelektualo pasisakymo. Jis klausia, abejoja, ironizuoja ir šitaip provokuoja mąstyti apie ne vien teatrui, bet ir šiuolaikinei kultūrai aktualius klausimus. Ar ne aktualiai jie šiandien skamba ir mums?

Kai mano sūnus su savo elektrine gitara įstojo į jaunųjų talentų klasę Amsterdamo muzikos akademijoje, jo muzikinis skonis radikaliai pasikeitė, lengvai įsimenamos populiarių dainų melodijos išnyko ir mūsų namuose staiga suskambėjo džiazo garsai, be to, jis pradėjo klausytis ir moderniosios klasikinės muzikos.

Žvelgdamas į praeitį smarkiai abejoju, ar reikėjo jį skatinti rinktis Amsterdamo muzikos akademiją. Kam tas sunkus džiazas, kam ta improvizacinė muzika, kam visas tas nesuprantamas šlamštas, kam Stravinskis, kam Messiaenas, meskim juos lauk, kuo blogas puikus gitaros pasažas, štai kaip, tam mano sūnui niekada nereikėjo leisti šito atrasti, jis turėjo parašyti populiariausią dainą, ir taškas, ar madingą hitą plačiosioms masėms, bet aukštos kokybės, dainą, kurią visi galėtų dainuoti kartu, bet stilingą.

Dėl Dievo, jis yra prisiekęs džiazui, muzikai, užsidariusiai mažoje išrinktųjų grupelėje, kur čia rasi šlovę, klausiu save, norėjau matyti jį per televiziją madingu kostiumu ir su gražiu sijonėliu prie šono, nieko ypatinga, tik įprasti dalykai, jokių nervų, jokio begalinio natų brazdinimo ar garsų akrobatikos, ne, ne, ne. Sužlugdžiau jį, atsiprašau. Atsiprašau, atsiprašau.

1985 m. įkurdamas „Hollandia“ turėjau tikslą kurti teatrą žmonėms, kurie į teatrą niekada ar beveik niekada nekelia kojos. Vietose, kur teatro niekada nepamatysi. Jie man skyrė paramą. Tačiau 1996 m. atliktas publikos tyrimas parodė, kad „Hollandia“ pritraukia aukščiausios kvalifikacijos, labiausiai elitinę Olandijos teatro publiką. Perpildytos salės, taip, bet per daug protingų žmonių, misija žlugo.

Mes visiškai nepasiekėme publikos, kuri niekada nekėlė kojos į teatrą; mes tapome vadinamųjų save gerbiančių intelektualų čempionais, žmogus iš gatvės mūsų spektakliuose buvo retas reiškinys, mes vaidinome Aischilo „Persus“, kur žinianešys beveik nejudėdamas skelbė savo pražūtingą žinią, Jėzau, vietoje to sudėtingo šlamšto jis galėjo mums pašokti ar padainuoti, ne, aš noriu teksto, kurį galiu iškart suprasti, personažų, su kuriais galiu lengvai susitapatinti, kam visos tos refleksijos, kam tos kontempliacijos, kam ta poezija, niekada nesupratau, mano teatras liko žmonėms nesuprantamas.

Privalėjau žinoti, menas turi būti skirtas visiems, menas neturi įžeisti, menas neturi būti ir pažeidžiamas, menas turi sugebėti save parduoti, ką jie nori pasakyti tuo „elitinis“, ką jie nori pasakyti tuo „avangardas“, mes žinome pakankamai, menas turi raminti, ne trikdyti, menas turi duoti atsakymus, o ne kelti klausimus.

Gene vaidinimas penkiasdešimties žmonių auditorijai, kuriai rūpi, ką pasakė filosofas Peteris Sloterdijkas: „Jei galime sukurti geresnius žmones nei dabar gyvenantys pasaulyje, kodėl mums to nepadarius?“, tokiais teiginiais besišvaistančio spektaklio kūrimas penkiasdešimties žmonių publikai su viena labiausiai subsidijuojamų kompanijų veda tik į nesusipratimą, piktas reakcijas, beprasmes diskusijas. Menas turi būti lyg minkšta pūkinė antklodė, nuslopinanti visą tą sunkumą, tą rėkimą, poilsio, poilsio…

Privalau pasitaisyti, parengti visa apimantį repertuarą, kuriame kiekvienas atpažins save, privalau įsitraukti į kultūrinio dalyvavimo projektus, stengtis pasiekti publiką ir įvairias tikslines grupes, dalyvauti viktorinoje, kad išpopuliarinčiau teatrą ir padidinčiau publikos skaičių, pamėginti paversti teatrą žiniasklaida, nors jis toks ir nėra, ir nors jis niekada toks nebus, tiesiog apsimesti, kad yra.

Atradau būtent tai, kad teatras yra silpnas, pažeidžiamas, kartu teisus ir neteisus, ne visada lengvai suvokdamas, kodėl norėjau tai daryti, kodėl leidau Elsie de Brauw „Persuose“ šokti į vandenį, iš kurio ji išlipdavo visiškai pažeminta, akimirksniu praradusi visą orumą, kaip menininkai, mes galėjome apsisaugoti nuo visų tų problemų, viso to skausmo. Ar jie ko nors verti, tie vaizdai, tie žeminantys vaizdai. Pasaulis turi švytėti, o tai taikytina ir scenai, blizgėk, blizgėk, blizgėk yra jos moto.

Stambesnės publikacijos prieš premjerą, trumpesnės recenzijos, svarbiausia pritraukti publiką, net jei tai būtų paprasčiausi pagyrūnai, kas man rūpi vieno ar kito kritiko nuomonė, man labiau rūpi mano veidas laikraštyje su gerai papasakota mano šeimos istorija, mano šuns, mano vyno rūsio, kad aš nė piršto nepajudinu, štai kas yra įdomu, štai apie ką žmonės nori skaityti, o ne apie tai, kad mane jaudina ar paveikia kurio nors aktoriaus išvaizda ar žodžiai, aktoriaus, kuris giliai susikoncentravęs sukrečia pasaulį, kam tai pagaliau rūpi.

Teatras turėtų liautis diskutavęs apie visuomenės kompleksiškumą, kompleksiškumas yra elito prabangos produktas, paprasti pranešimai – štai ko mums reikia, taip pat ir žiniasklaidoje, toje šlovingoje žiniasklaidoje, kur vieną dieną pasirodys visi, kiekvienas bus garsus, kodėl gi ne? Visi lygūs, kodėl gi ne? Atsikratykime diferenciacijos, detalių, visa, kas gražu, yra pažeidžiama, ne, ne, visa, kas gražu, yra parduodama, taškas.

Visa, ką čia pasakiau, žinoma, yra visiška nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė, bent jau taip tikiuosi, bet kartais manau, kad esame negrąžinamai prarasti. Mus praryja vidutinybė, visa, kas neįprasta, bus prarasta. Net jei mano sūnus gali groti geras populiarias dainas, jam taip pat leista tobulinti tai, ką ausis ne taip lengvai priima, tai, ko turi mokytis klausytis, sugebėti vertinti. Ne viskas turi būti vertinama ekonomine nauda.

 

Skaitytojų vertinimai


13996. asasasas :-) 2008-05-07 18:49
ku daraj?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
5:57:52 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba