SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-02 nr. 800

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Teatras 800-ajame numeryje
2
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai

Savaitė 
• Apsisuko dar dveji metai
• Agnė Narušytė
„7md“ iš toli
7

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Nemadingas klasikų traktavimas
2
• Major/minor
• KONCERTAI

Dailė 
• Atsispirti balsams47
• Laima Kreivytė
Raitelei, kuri gyvena kiekvienoje iš mūsų
8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Teatro laboratorijai – oficialus teatro statusas1
• SPEKTAKLIAI1

Naujosios dramos akcija 
• Visa, kas neįprasta, bus prarasta1
• Olandų jaunojo teatro grupė „Wunderbaum“
• Kvietimas dalyvauti Johano Simonso seminare

Baletas 
• Helmutas Šabasevičius
Reveransai Rusų sezonams

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Išaušus
5
 Živilė Pipinytė
Alternatyvos privalumai
2
• Televizija priklauso liaudžiai2
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Diskusijos 
• Pinavija Mann
Šitokie žmonės kalbėjo
11

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Alternatyvos privalumai

Keli pasvarstymai apie „Kino pavasarį“

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Geriausių „Kino pavasario“ filmu žiūrovai išrinko rumunų „4 mėnesius, 3 savaites ir 2 dienas“

Tryliktasis „Kino pavasaris“ dar nesibaigė. Jis dar vyksta. Tačiau vilnietiška pagrindinė jo dalis baigėsi ir tai skatina apibendrinti įspūdžius. „Kino pavasaris“ – pirmas lietuviškas kino festivalis, atsiradęs kino teatrų tuštėjimo ir likvidavimo metais. Tada, kai jį sugalvojo keli jauni vokiečių ir prancūzų ambasadų kultūros atašė bei mūsų Kultūros ministerijos darbuotojai, atrodė, kad tas išėjimas iš kino teatrų užtruks ilgai ir reikia jam priešintis. Taip ir atsitiko. Dabar į kino teatrus grįžta kita karta, kuri jau puikiai išmano apie betmenus, žmones-vorus ir apie visokias šiuolaikinės masinio vartojimo ideologijos ypatybes. Ji augo nebe autorinio kino garbinimo sąlygomis, nors, reikia pripažinti, visos „Coca-Cola Plaza“ neišnaikino panašaus kino ilgesio. Kiekvieną rudenį pirmakursiai apgula „Skalviją“, mokslo metus pradedančią Andrejaus Tarkovskio filmų retrospektyva. Tai, kad kitoks kinas turi savo gerbėjų ir jų būrys, nors ir nesmarkiai, didėja, žinoma, visų kino festivalių, bet pirmiausia „Kino pavasario“ nuopelnas. Jie augina gerus žiūrovus, pratina juos prie kino iš aukščiausios lentynos. Pagaliau sudaro alternatyvos galimybę, nes tokios alternatyvos mūsų kino platintojai jau beveik ir nepalieka. Nemoku skaičiuoti, bet manau, kad amerikietiškas kinas sudaro 99 proc. viso repertuaro.

Prieš kelerius metus atrodė, kad festivalis išsisėmė. Jis ėmė plėstis, rodyti filmus be jokios atrankos, visus palydėdamas monotoniškais, bet isteriškais superlatyvais, ir pamažu ėmė virsti tiesiog provincialia kino muge. Nepagarba išprususiam žiūrovui krito į akis: prie kino teatro buvo pastatyta didžiulė vėjo perpučiama palapinė, naktiniuose seansuose trynėsi apgirtę paaugliai, atėję pasižiūrėti kino muštynių ir dar šio to. Lietuviškų filmų premjerose autoriai buvo nereikalingi, nereikalingi buvo net ir lietuviški filmai, nors nuo pat pirmojo „Kino pavasario“ tai buvo neatsiejama renginio dalis. Pasirodė, kad nereikalingos ir retrospektyvos, kurios iš pat pradžių buvo tapusios svarbia festivalio programos dalimi. „Kino pavasario“ entuziastai, manau, iki šiol prisimena Leos Caraxo, Wernerio Herzogo, Franšois Truffaut, Piero Paolo Pasolini retrospektyvas, susitikimus su svečiais. Jų vietą turėjo užimti muzikiniai vakarėliai geltonoje palapinėje.

Šiemet pasikeitė dalis festivalio rengėjų komandos ir viskas pamažu ėmė grįžti į savo vietas. Filmų mažiau, bet jie reprezentuoja tikrai tai, kas pastaraisiais metais sukurta geriausia ir apdovanota kitų – pačių svarbiausių festivalių. Filmai buvo suskirstyti į gerai žiūrovus orientuojančias programas, nors gal ir ne visi atsidūrė tose „lentynėlėse“, kur jiems būtų geriausia. Tačiau skirstymas padėjo išvengti aiškių nesusipratimų, kai žiūrovui siūlomas „žiūroviškiausias“ filmas, o jis mato skanėstą intelektualams. Pagaliau programoje atsirado ir filmų iš Rytų bei Vidurio Europos – Vengrijos, Čekijos, Lenkijos. Tose šalyse ir jauni žmonės puoselėja autorinio kino tradiciją, apie kurią, regis, girdėjo tik vienas kitas jaunuolis, kuriantis šiuolaikinį lietuvių kiną. Buvo galima pamatyti ir arabų, ir kitokių mums egzotiškų šalių kino.

Kruopščiai parengta specialioji lietuviškų filmų programa „Lietuviškos svajos“ pristatė premjeras, filmų autorius ir sulaukė didelio atgarsio. Isabelle Huppert retrospektyva priminė svarbiausius didžios aktorės filmus, kurių jau nebuvo matę naujieji festivalio žiūrovai. Kadaise visiems prieinami prancūziški filmai vėl tampa egzotika, įrodančia neribotas to „kitokio kino“ galimybes. Kartos keičiasi greitai.

Rainerio Wernerio Fassbinderio retrospektyvos žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Vilniuje ir tų filmų brangakmenį Hanną Schygullą. Šiemet festivalyje buvo daug svečių, daug edukacinio pobūdžio renginių. Skųstis lyg nėra kuo. Nebent visišku kino teatro „Coca-Cola Plaza“ abejingumu geram kinui, nes jo darbuotojai įleisdavo į salę ir pusvalandį pavėlavusius, gėrimais bei spragintais kukurūzais apsikrovusius žiūrovus. Čia reikėtų prisiminti griežtas didžiųjų festivalių taisykles. Pavyzdžiui, Berlyne pavėlavęs tikrai nepateksi į salę, o apie tai, kad festivalio metu salėje nesimaitinama, informuoja net skelbimai baruose ir bufetuose. Kol nebus tvarkos, bus ir chroniškai vėluojančių bei žiaumojančių. Tačiau vieną kartą nepatekęs į salę pilietis kitąkart gal nepradės brautis į filmą keldamas jau įsijautusią ir aklinai užsėstą eilę.

Visada stebiu ir klausausi iš filmo išeinančių nepažįstamų žiūrovų nuomonių. Jos taip pat keičiasi. Žiūrovai darosi informuotesni, drąsiai reiškia savo nuomonę ir vis mažiau žavisi blizgučiais. „Kino pavasario“ žiūrovai keičiasi ir bręsta. Žinoma, ne visi. Ne visi gali sau leisti pamatyti norimus filmus, nes bilietai brangūs, net abonementai ne kiekvienam pagal kišenę. Čia ir vėl prisimenu Berlyną, kur bilietai į festivalinius filmus beveik perpus pigesni už „normalius“ seansus. Tačiau išgirdus susižavėjimo atodūsį po sunkios ir sudėtingos „Paslaptingos saulės šviesos“ ar subtiliausios „Tylios šviesos“, pradedi optimistiškiau vertinti visų lietuviškų kino festivalių ateitį.

Jų Lietuvoje nuolat daugėja. Kartais suabejoju, ar tikrai reikia tiek daug, ar organizuoti festivalį nėra tik asmeninių ambicijų tenkinimas. Tačiau kol nebus realios valstybės kino politikos, matyt, reikės taikstytis ir su aiškios kino festivalių sistemos nebuvimu, kai vieni rengėjai užsiima švietėjiška ir solidžia veikla, o kitiems festivalis tampa tiesiog verslu. Ne išimtis ir „Kino pavasaris“. Sudėtinga panašaus pobūdžio renginių (jie tikrai yra brangūs ir be valstybės ar miesto paramos neišgyvens) rėmimo sistema bei tai, kad festivalis yra tarsi ir privati vienos šeimos, laiku ir sumaniai užregistravusios jo prekinį ženklą, nuosavybė, žadina nerimą ir nuolat verčia spėlioti, kas rengėjams bus svarbiausia ateinančiais metais. Tačiau pavasaris visada yra pavasaris. Anksčiau ar vėliau, bet jis ateina.

 

Skaitytojų vertinimai


13955. simas c :-) 2008-05-05 19:52
Prisimenu, kai po nuostabios Stellet Licht pabaigos visi ziurovai dar ~5min sedejo ir nesikele is vietu... buvo fantastika

13993. d2008-05-07 17:53
Kodėl Živilė nepaminėjo festivalio AXX? Juk jis jos mėgstamiausias

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
5:57:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba