SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-09-17 nr. 628

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Man pakanka juodos

Savaitė 
• Lietuvos švietimo įvertinimas
• Sostinėje prasidėjo festivalis "Vilnius Jazz"
• Vilniaus mažasis teatras sezoną pradeda Kroatijoje
• Žydų genocido dienos minėjimui – jauno Lietuvos kompozitoriaus kūrinys "Balsai iš po žemės"

Muzika 
• Atsinaujinanti "Lietuva"
• Jurgis Žalkauskas
Pasišventusi baleto menui
• Pučiamųjų instrumentų paroda Nacionaliniame muziejuje
• KONCERTAI

Dailė 
• Irma Balakauskaitė
Paukštis, pagavęs mėnulį
1
 Laima Kreivytė
Mano gyvenimas tik kūrybai…
• Elena Černiauskaitė
Egzistencinis ilgesys
• Skirmantas Valiulis
Por Felicite
• PARODOS

Literatūra 
• Teatras be grimo
• Lygūs ir lygesni
• Panelės Jumijoši akių vokai
• Feministinis menotyros posūkis2
• VAKARAI

Teatras 
• Kauno drama pradeda renovaciją
• Naujoji sirenų realybė
• Jaunimas tramdo užsispyrėlę
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nesu provokatorius
• Saugu tik tada, kai grįžti namo
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Anonsai 
• Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla kviečia10

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Mano gyvenimas tik kūrybai…

Marcės Katiliūtės kūrybos paroda "Vartų" galerijoje iš ciklo "Užmiršti paveikslai"

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marcė Katiliūtė

Marcė Katiliūtė gimė 1912 m. balandžio 24 d. Laimužės vienkiemyje (Joniškio raj.). Vos dvidešimt penkerius metus pragyvenusi menininkė blykstelėjo kaip kometa tarpukario dailės pasaulyje, tačiau greta kitų to meto šviesulių ne iš karto buvo suvoktas šios talentingos grafikės ir tapytojos išskirtinumas.

Negali sakyti, kad ji liko nepastebėta – sunku nepastebėti tokios valingos ir išdidžios asmenybės, degančios begaline aistra menui. Tačiau tiems, kurie skirstė stipendijas gabiems studentams studijuoti užsienyje, to pastabumo pritrūko – nors ir rekomenduota Kauno meno mokyklos, tokios stipendijos Marcė negavo. "Moteriškėms neduoda", – išsitarė sesei. Per parodos atidarymą kalbėjęs monografiją apie menininkę rengiantis Juozas Brazauskas sakė, kad to meto vyrai kūrėjai į moteris menininkes žiūrėjo skeptiškai: Veronikos Šleivytės neišleido į užsienį vien todėl, kad ji moteris, o Domicelė Tarabildienė yra minėjusi, jog turėjo palikti vyrą ir tris vaikus kaip įkaitus, kad tikrai grįš. Nors tuo metu visame pasaulyje kūrė daugybė talentingų moterų, retai kuriai pavykdavo išsiveržti iš amžino "antraeiliškumo" rato. Raminta Jurėnaitė priminė, kad net daugeliu atžvilgių pažangesnėje Vokietijoje Paula Modersohn-Becker turėjo įrodinėti savo vertę. Feministės dailės istorikės pasistengė, kad meno istorijos nebūtų tik menininkų istorijos. Lietuvoje taip pat juntamas noras ištraukti talentingas menininkes iš užmaršties šešėlio. Ši paroda, kurioje eksponuojama beveik visa menininkės kūryba – vienas iš tokių bandymų.

iliustracija
"Poilsis". Tušas

Galima drąsiai sakyti, kad dabar itin palankus metas gilintis į Marcės Katiliūtės kūrybą. Sovietmečiu ji buvo pripažinta tik kaip grafikė, ypač akcentuoti socialiniai jos raižinių motyvai. Menininkė lyginta su vokiečių "vargo daine" grafike Käthe Kollwitz. Atgavus nepriklausomybę, atgijo ir susidomėjimas Marcės Katiliūtės tapyba – keli dekoratyvios plastikos darbai eksponuoti Giedrės Jankevičiūtės ir Osvaldo Daugelio surengtoje parodoje "Art Deco Lietuvoje" (1998), garbingą vietą tarp Lietuvos valstybės kūrėjų atvaizdų užėmė ir menininkės tapyti autoportretai (paroda "Lietuvos valstybės kūrėjai. XVI a. – XX a. pirmosios pusės portretai, 2003, LDM). Šis pelnytas dėmesys menininkei nėra paprasčiausias skolos grąžinimas – šiandienos kultūrinis kontekstas palankesnis tokiai meninei raiškai. Tiksliau – plastinei ir konceptualiai įvairovei. Kol lietuvių tapyba svaigo nuo savo ekspresijos, nuosaikūs, sausoki, neotradicionalistiški Katiliūtės tapybos darbai nežadino didelio susidomėjimo. Dabar, vėl atgijus dokumentikai, klestint biografiniam žanrui, o televizijoje karaliaujant realybės šou, asmeniškas požiūris ir prisilietimo tikrumas įgyja naują vertę. Tapytojai išsitraukia paprastus pieštukus, tušinukus ir piešia artimiausią aplinką – draugus, gimines, vaikus. Kai kurie "piešia" videokamera, bet ir paprasčiausios vaizdo fiksavimo priemonės vėl aktualios kaip niekada. Kažkada panašiai elgėsi Marcė Katiliūtė. Kaip prisimena parodos atidaryme dalyvavusi dailininkės sesuo Augenija, kas tik užeidavo į Marcės palėpę, kur ji dirbdavo, tuojau pat būdavo pasodintas pozuoti. Gal tik jos begalinis darbštumas ir atsidavimas menui skiriasi nuo dabarties pragmatiškumo: "Aš esu pasiaukavus grynam menui. Tam ir atiduosiu visą savo dūšią". Menininkė be gailesčio naikina "netobulus" darbus, vėl susikaupusi piešia, tapo, skaito mėgstamų rašytojų (Selmos Lagerlöf, Vinco Mykolaičio-Putino, Levo Tolstojaus) knygas, rašo dienoraštį. Ne viskas išliko – karo metu sudegė dalis darbų ir dienoraščių, paslėptų aviliuose. Pasak M.K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio, visą Marcės Katiliūtės kūrybinį palikimą sudaro apie 500 darbų – dauguma jų ir saugomi Kaune. Turint galvoje, kad 1935 m. baigusi studijas Kauno meno mokykloje dailininkė kūrė tik dvejus metus, tai nepaprastai daug.

iliustracija
"Moters portretas (autoportretas)". 1932–1937 m.

Ką matome vaikščiodami po "Vartų" galerijos sales? Tiesą kalbėjo Katiliūtės kūrybą tyrinėjantis J. Brazauskas, kad per jos gyvenimą atsiskleidžia visa tarpukario meninė panorama. Matome čia ir žinomų dailininkų – Augiaus-Augustinavičiaus, Lukošiaus – portretus, draugų ir artimųjų piešinius bei eskizus, įdomius autoportretus. Ekspresijos jėga ir monumentaliu apibendrinimu žavi pelnytai klasika vadinami lino raižiniai. Gavusi puikius piešimo pagrindus pas dailininką Kajetoną Sklėrių, savo kūryboje dailininkė bandė derinti neoklasikinę rimtį ir iš vidaus besiveržiančią ekspresiją. Neatsitiktinai vienas iš mėgstamiausių Katiliūtės dailininkų, kurio reprodukcijos ją be galo įkvepia (deja, originalų jai taip ir neteko pamatyti) – Vincentas Van Goghas. Kaip sudėtinga turėjo būti derinti tokias prieštaringas menines nuostatas! Tačiau Katiliūtė sugeba rasti harmoningą sprendimą. Dauguma jos portretų – tik galva ar biustas, tarsi bandant prasiskverbti į žmogaus vidų. Išorinės detalės ar kitokia atributika nesvarbi – fonai dažniausiai neutralūs. Užtat veido bruožai ir ypač vidinis nuotaikos virpėjimas pagaunami labai tiksliai. Kiek mažiau paveikūs turbūt dar studijų metais tapyti portretai, juose juntamos dėstytojo Petro Kalpoko tapybos pamokos. Tačiau kai menininkės ranka išlaisvėja, atsiranda tikrai įdomių portretinių variacijų su impresionizmo, ekspresionizmo ir art deco bruožais.

iliustracija
"Moteris su vaiku". Linoraižinys

Deja, kad ir kaip atsidavusi kūrybai, vien tik iš jos menininkė negalėjo pragyventi. Teko imtis visokių užsakymų, dirbti mokytoja Palangoje, muziejaus konservatore Kaune. Dabar sunku spėlioti, kas privertė talentingą dailininkę 1937 m. balandžio 5-ąją žengti drastišką žingsnį – nemėgiamas darbas, deramas kūrybos nepripažinimas, asmeniniai išgyvenimai? Šito niekada nesužinosime. O ir nebūtina. Liko įspūdingi grafikos lakštai, savitos tapybos pažadas ir stiprios asmenybės šviesa. Ir dailininkei atminti skirtas Salomėjos Nėries eilėraštis:

Ant apleistos paletos
Nenudžiūvę dažai. –
Kas žinojo, kad vietos
Tau tereiks tiek mažai? –

Būtų gal neišvarę
Alkanos ir basos. –
Būtų gal neuždarę
Kąsnio duonos sausos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:57:39 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba