SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-09-17 nr. 628

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Man pakanka juodos

Savaitė 
• Lietuvos švietimo įvertinimas
• Sostinėje prasidėjo festivalis "Vilnius Jazz"
• Vilniaus mažasis teatras sezoną pradeda Kroatijoje
• Žydų genocido dienos minėjimui – jauno Lietuvos kompozitoriaus kūrinys "Balsai iš po žemės"

Muzika 
• Atsinaujinanti "Lietuva"
• Jurgis Žalkauskas
Pasišventusi baleto menui
• Pučiamųjų instrumentų paroda Nacionaliniame muziejuje
• KONCERTAI

Dailė 
• Irma Balakauskaitė
Paukštis, pagavęs mėnulį
1
• Laima Kreivytė
Mano gyvenimas tik kūrybai…
• Elena Černiauskaitė
Egzistencinis ilgesys
 Skirmantas Valiulis
Por Felicite
• PARODOS

Literatūra 
• Teatras be grimo
• Lygūs ir lygesni
• Panelės Jumijoši akių vokai
• Feministinis menotyros posūkis2
• VAKARAI

Teatras 
• Kauno drama pradeda renovaciją
• Naujoji sirenų realybė
• Jaunimas tramdo užsispyrėlę
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nesu provokatorius
• Saugu tik tada, kai grįžti namo
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Anonsai 
• Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla kviečia10

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Por Felicite

Fotografų seminaras Nidoje

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimaldas Vikšraitis. Iš serijos "Vienkiemių godos". 2004 m.

Panevėžiečiai savo almanacho pavadinimą "Dovana" šiemet iškeitė į "Laimei" (Por Felicite), taip tarsi perteikdami ir visų 27 Nidos fotografų seminarų dvasią. Niekas niekada čia nesijautė nelaimingas, kiekvienas susirasdavo draugų. Žinoma, susitikdavo ir oponentų – senų ar naujų. Bet tam ir yra Nida, kad ne visada būtų plojama per petį. Antai almanacho "Laimei" sudarytojas Algimantas Aleksandravičius diskutuodamas nenugludins kampų, kitas panevėžietis Saulius Saladūnas neiškęs neprikišęs, kad net vykusi fotografija galėjusi būti dar geresnė, fotografų šefas Antanas Sutkus, vos pasijutęs kiek laisvesnis nuo svečių, atėjęs tiesiai rėš savo nuomonę, nes ir taip žino, kad apie jį už akių daug šnekama, ypač artėjant Fotomenininkų sąjungos suvažiavimui.

Tik ar visi Sąjungos nariai tuomet dar bus laikomi menininkais? Jeigu Seimas patvirtins naująjį menininkų ir menininkų organizacijų statuso įstatymą, šį statusą suteiks prie Kultūros ministerijos veikianti ypatingoji komisija ir pačių fotografų jau niekas nebeklaus, kas yra fotomenas ir kaip atskirti fotomenininką nuo eilinio smalsuolio su skaitmeniniu fotoaparatu. Liudas Verbliugevičius siūlė "mušti" į Seimą skubią protesto peticiją, bet skeptikai nusišaipė: šuns balsas į dangų neina. Taip ir liko kyboti "statuso" klausimas visai dar vasariškame Nidos ore.

Kolegė Agnė Narušytė paplūdimyje vis pasiskųsdavo: visko toje fotografų Nidoje tiek daug ir viskas taip biru, kad sunku išskirti ką nors svarbesnio. Bet vis dėlto pamėginkime. Pradėkime nuo provokuojančios ponios Agnės paskaitos apie fotoportreto nunykimą: nebėra nei "aukštųjų", nei "žemųjų" žmogaus kūno dalių, kiekvienas įmantrus rakursas yra jo portretavimas ir identifikavimas. Todėl ir TV operatoriai vis drąsiau "atpažįsta" politikus pagal jų kojas ir batus, o ypač pagal portfelius, krepšelius ir kitas nešmenas bei kyšmenas.

Rolandas Rastauskas, parašęs puikų straipsnį paskubomis išleistam laikraščiui "Naujieji Nidos fotovakarai", klausia: "Ar tai vis dar portretai – unikali 2003 metų Ado Sendrausko Nidos "Paros" serija, "Macintosho" programos paversta ateinančiųjų ir išeinančiųjų "fotokupranugarių" vilkstine sienos/ekrano dykumoje?" Žiūrėdamas į Petro Katausko nesibaigiančią ir vis didėjančio formato širdies operacijų seriją, pagalvojau: o kaip mato pacientą medikai? Gal be odos, su apnuogintais raumenimis, kraujagyslėmis ir nervais? Užsienyje gausėjantys tokių fotografijų leidiniai lyg klausia: kur žmogaus identifikacijos ribos? O skaitmeninės fotografijos? Specialistai sakė: jei užkoduotas bent vienas pikselis, jau turime originalą.

O ką mano Eglė Mėlinauskienė, pati buvusi ten, kur pasikeičia ir kūnas, ir siela? "Turiu retą galimybę nieko neveikdama stebėti žmones jų gyvenimo kryžkelėse, apimtus dvejonių ir abejonių, o kartais – didelės euforijos. Į ką visa tai panašu? Į teatrą – labai retai. Greičiau į gyvenimą. Prie išverstų vidurių, supjaustytos galvos galima ir priprasti, prie žmogaus jausmo turbūt niekada", – rašo ji būsimos parodos Švedijoje katalogui.

Prie Rimaldo Vikšraičio kaimo grimasų jau kiek pripratome. Tik fotografai iš Rusijos stebėjosi, kad turime tokį drąsų ir neįprasto likimo fotografą kaimo gūdumoje. Gal stebėsis ir švedai, nes jo fotografijos ten kabos greta E. Mėlinauskienės onkologijos palatos vaizdų. Pritilo reikalavimai, kad fotomenininkai reprezentuotų Lietuvą taip, kad į ją plaukte plauktų užsienio kapitalas. Tik Vėtrė Antanavičiūtė sakė nenorinti namie matyti knygos su Eglės fotografijomis: "Kas bus, kai išeis manoji kapinių knyga "Atmintis"?" Tačiau ar Tibeto mirusiųjų knyga irgi perkama masiškai?

Dviese su Stasiu Žvirgždu mėginome panagrinėti fotoalbumų raidą Lietuvoje ne perkamumo, o tipų, funkcijų, autorystės ir spaudos kokybės požiūriu. Aleksandras Macijauskas apžvelgė naujuosius lietuviškus fotoalmanachus ir fotometraščius, kibdamas prie kiekvienos spaustuvės paliktos dėmės, baltais įrišimo siūlais padalyto veido ar dizainerio apkarpytos fotografijos. Deja, visais atžvilgiais nepriekaištingomis fotografijos knygomis dar negalime pasigirti, nors gerų jau yra. Viena jų – S. Žvirgždo "Lietuviški peizažai" – tarsi išsėmė visas seminaro diskusijas. Jos buvo ypač įkaitusios svarstant fotografuojamo žmogaus teisę į savo atvaizdą ir netgi į savo namą fotografijoje. Prancūzas Marcas Paygnard’as iš "Rafo" agentūros, išleidęs porą dešimčių fotoalbumų, niūrokai juokavo: "Dažniau fotografuoju gyvulius, tai saugiau". Jam pritarė ir A. Macijauskas, laiku sukūręs "Veterinarijos klinikas". A. Sutkus prisipažino seniai svajojantis pagvildenti Europos šunų "socialinį statusą".

Teisus R. Rastauskas, rašydamas apie nuolat ateinančius ir išeinančius. Abi voros šiemet buvo pakankamai ilgos. Gintaras Česonis pristatė neseniai mirusį fotografijos grandą, gal net patį garsiausią XX a. fotografą – Henri Cartier-Bressoną. LTV laidoje "Kūrybos namai", skirtoje Alfonsui Budvyčiui, gėrėjomės impresionistiška jo namų aplinka. Labiausiai visus paveikė jo rytietiška išmintis: jeigu gali jausti pasaulį, kam dar kurti fotografijas ir gaišinti žiūrovą? Žiūrėdami videofilmą apie Olegą Truchaną, istorijos audrų iš Šiaulių nublokštą į Tasmanijos salą prie Australijos, pagerbėme ir jo atminimą. Nors šis žmogus kur kas geriau žinomas ir gerbiamas Australijoje – ir už gamtos fotografijas, ir už pastangas gelbėti gamtą. Kažin ar kuris nors užsienio fotografas taip žavisi Lietuva, kaip O. Truchanas mylėjo savo naująją tėvynę. Nida šiemet žavėjosi visi – rusai, latviai, lenkai, prancūzai, vokiečiai, suomiai. Užsieniečių buvo daug, nevienodo rango ir įvairių interesų. Maskviškiai kvietė į savo galerijas ir fotografijos šventes. Jų atvežtas solidus fotobienalės katalogas su A. Sutkaus archyvinėmis fotografijomis įtikino, kad grįžti į Rytus verta. Labiausiai pritrenkė S. Burasovskio paminklų Leninui ciklas, toks fotografinis Grūto parkas. Lenkai kvietė į Poznanės galeriją, o jos šeimininkas J. Nowackis džiaugėsi Nidoje pristatęs Tatrus. Prancūzai klausė, ar mes lankomės Arlio ir Perpinjano festivaliuose? Arlyje, galima sakyti, esame senbūviai (ypač po to, kai A. Macijauskas ten per savaitę išleido visą savo per sovietmetį susikaupusį honorarą). Į Perpinjaną Ramūnas Danisevičius su bičiuliais važiavo šiemet, laimėjęs "Peugeot" fotokonkursą. Likimo išdaiga – sugedo mašina, ir Perpinjane spėjo pasisvečiuoti vos vieną dieną. Bet kitąmet sakė vėl lėksiąs.

Ypač sugraudino Zacharijaus Putilovo filmuota kronika apie šią vasarą mus palikusią teatro režisierę Vegą Vaičiūnaitę ir jos "Miraklį". Kas ateina? Pernai gerokai kritikuotas KTU fotoklubas su savo vadovu Romualdu Misiukoniu šiemet pasirodė jau gerokai ūgtelėjęs. VU fotoklubas visiems išdalijo savo programinį veikalą "Pop reality". Buvę jo vadovai – Tadas Šarūnas ir Vytautas Michelkevičius – ironiški ir trumpame videofilme. Pažadėjo, kad jų rengiama paroda "Saviidentifikacija" irgi tars naują žodį. A. Macijauskas užklijavo ant sienos citatą iš 1933 m. spaudos, kur jaunimas senius vadina impotentais ir iškaršėliais. Kartos keičiasi, kartų konfliktai ne. Diskusijos ypač įsiplieksdavo prie alaus ar kai ko stipresnio. Bet laiku einantys gulti buvo pavaišinti tik pipiringa žuviene. Lektoriams buvo pagailėta net lašelio vandens. Prie A. Sutkaus suvalkietiško kietumo jau esame įpratę.

Staiga atgijęs alytiškis Mečislovas Šilinskas demonstravo fotografijas su kalinių tatuiruotėmis. Svarbesnis čia buvo pats sugrįžimo aspektas. Seminaro temą "Faktas ir jo interpretacija" mėginau papildyti ir filmų programa – nuo japono T. Miike "Kino bandymų" iki A. Matelio, K. Jankaus ir E. Janso trumpųjų filmų, rodytų ir "Tinkluose". Tiko ir šiemet Venecijos festivalyje vėl išnirusio bene žymiausio Europos kino anarchisto iš buvusios Jugoslavijos – D. Makavejevo filmas "OR – organizmo paslaptys". Tiek daug faktų, išmonės ir kandžios ironijos sudėta į vieną filmą.

Prancūzas M. Paygnard’as, paklaustas, ką žino apie Lietuvos fotografiją, prisipažino, kad nedaug, bet tam ir yra Nida, kad sužinotų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:57:27 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba