SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-09-17 nr. 628

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Man pakanka juodos

Savaitė 
• Lietuvos švietimo įvertinimas
• Sostinėje prasidėjo festivalis "Vilnius Jazz"
• Vilniaus mažasis teatras sezoną pradeda Kroatijoje
• Žydų genocido dienos minėjimui – jauno Lietuvos kompozitoriaus kūrinys "Balsai iš po žemės"

Muzika 
• Atsinaujinanti "Lietuva"
• Jurgis Žalkauskas
Pasišventusi baleto menui
• Pučiamųjų instrumentų paroda Nacionaliniame muziejuje
• KONCERTAI

Dailė 
• Irma Balakauskaitė
Paukštis, pagavęs mėnulį
1
• Laima Kreivytė
Mano gyvenimas tik kūrybai…
• Elena Černiauskaitė
Egzistencinis ilgesys
• Skirmantas Valiulis
Por Felicite
• PARODOS

Literatūra 
• Teatras be grimo
• Lygūs ir lygesni
• Panelės Jumijoši akių vokai
• Feministinis menotyros posūkis2
• VAKARAI

Teatras 
• Kauno drama pradeda renovaciją
• Naujoji sirenų realybė
• Jaunimas tramdo užsispyrėlę
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Nesu provokatorius
• Saugu tik tada, kai grįžti namo
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Anonsai 
• Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla kviečia10

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Nesu provokatorius

Naujausias Pedro Almodovaro filmas – jau ekranuose

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Blogas auklėjimas"

Lietuvoje pradedamas rodyti šiemet Kanų kino festivalį pradėjęs naujausias Pedro Almodovaro filmas "Blogas auklėjimas" ("Mala education", Ispanija, Prancūzija, 2004), Almodovarui – penkiasdešimt treji. Jis gimė mažame Ispanijos provincijos miestelyje. Prieš tapdamas kino režisieriumi Almodovaras priklausė avangardinei teatro trupei "Los Goliardos", piešė komiksus, rašė apsakymus ir straipsnius pogrindžio leidiniams.

Esi laikomas kino provokatoriumi, kuriam labai patinka laužyti visuomenės papročių tabu. Ar mėgsti provokuoti?

Aš nesu provokatorius. Niekad nesirengiau ko nors šokiruoti ar atakuoti. Tačiau suprantu, kad mano filmus galima suvokti ir taip. Viskas priklauso nuo jautrumo ir auklėjimo.

Regis, Tavo gyvenimas iš pradžių klostėsi gana konvencionaliai. Baigei religinę mokyklą, buvai telekomunikacijų įmonės valdininkas…

Niekad nenorėjau kovoti barikadose, bet visada siekiau laisvės. Lankiau Galicijos religines mokyklas, nes mano šeima buvo neturtinga ir tik taip galėjo suteikti man išsilavinimą. Telekomunikacijų įmonėje įsidarbinau savo valia, iškart, kai atvažiavau į Madridą. Šitaip galėjau apmokėti savo sąskaitas. Tai buvo puikus gyvenimo stebėjimo taškas. Mano gyvenimą pakeitė "Movida" (po generolo Franco mirties Ispanijoje kilęs visuomenės ir meno judėjimas – Red.). Jis išlaisvino Ispanijos papročius ir meną. Tada pasijutau laisvas.

O dabar?

Visada kūriau tokius filmus, kokius norėjau. Klausiau tik mane supančių dvasių. Asmeniniame gyvenime taip pat stengiausi būti ištikimas sau.

Metams bėgant Tavo filmai darosi rimtesni. Po beprotiškų pirmojo periodo filmų pasukai dramos link. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?

Nemanau. Dirbdamas vadovaujuosi instinktu. Kuriu filmus, kai jaučiu poreikį papasakoti kokią nors istoriją. Paskutiniai, niūresni ir ne tokie komiški atspindi mano vidinę būseną. Tačiau tai nereiškia, kad rašydamas "Blogo auklėjimo" scenarijų buvau apimtas visiškos nevilties. Bobas Dylanas kadaise yra sakęs, kad geriausios jo dainos gimė be jo paties, tarsi kambaryje būtų atsiradusi dvasia, kuri griebėsi plunksnos. Man atsitinka panašiai. Esu savo dvasios mediumas.

Kaip ją išsaugoti šalia savęs?

Dvasios lydi mane visąlaik, jos bręsta ir sensta kartu su manimi. Joms jau užaugo barzdos. Todėl mano stalčiuje visada yra keletas baigtų scenarijų. Kartais būnu neištikimas, palieku kokį nors projektą ir griebiuosi kito. Tačiau ne tada, kai filmas jau kuriamas. Tada kiekvienas kvadratinis mano smegenų centimetras jau būna pasinėręs į filmą. Tuomet beveik neskaitau, nežiūriu televizoriaus, niekur nevaikštau, būnu visiškai susikaupęs. Bet juk tai turbūt nieko ypatinga? Ko gero, visi, kurie ką nors daro aistringai, dirba ar myli, išgyvena panašiai. Susikaupimas leidžia gyventi intensyviau, išraiškingiau.

Dievini melodramas. "Blogas auklėjimas" taip pat priskirtinas prie šio žanro.

"Blogm auklėjimui" įkvėpimo sėmiausia ir iš melodramos, ir iš juodojo kriminalinio filmo tradicijos. Tai – kryžiažodis. Mėgstu melodramas, nes mane domina personažai, kurie gyvena nesaugiai ir kurie patys pasirinko tokį gyvenimo būdą. Dievinu aistras, net jei jos ir blogai baigiasi.

Man regis, Tu visą laiką kuri tą patį filmą. Tavo personažai visada sudega ieškodami neįmanomos meilės.

Meilė – iš esmės neįmanomas jausmas. Ji negali trukti amžinai. Reikia leisti jai išeiti, šį patyrimą taip pat verta išgyventi. Kančia – antrasis laimės veidas. Iš tikrųjų, mano filmai visada kalba apie tą patį: rodo jausmo gimimą ir jo mirtį.

O melas? Ar gali būti aistra be melo? Gyvenimas be melo?

Melas – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Sunku net įsivaizduoti, kaip žmonija be jo funcionuotų. Melas gali būti ir išganingas, ir pragaištingas. Būtent tai mane ir žavi.

"Blogas auklėjimas" yra asmeniškiausias Tavo filmas, jame pasitelkei savo vaikystės prisiminimus. Ar galima jį pavadinti autobiografiniu filmu?

Visi filmai, kuriuos esu sukūręs, kalba apie mano gyvenimą. Tačiau aš niekad nesusitapatinu su savo personažais. Vengiu pažodiškumo. Nors filme ir aprašiau savo vaikystės atmosferą, bet aš – ne Ignasijus. Troškau grįžti į tą epochą, į tas vietas ir kvapus, kurie pradingo jau amžinai.

Apie šį projektą kalbėjai dešimt metų. Kodėl taip ilgai laukei?

Ilgai aplink jį sukiojausi. Gal todėl, kad jis man buvo toks artimas. Mane įkvėpė trumpas neįspūdingas apsakymas "Vizitas", parašytas prieš trisdešimt metų. Jis pažadino mano atmintį. Nusprendžiau paversti jį scenarijumi, o tai nebuvo lengva.

Ankstesniuose savo filmuose pasakojai apie moteris. "Blogas auklėjimas" – tarsi filmas apie karą. Jame vieni vyrai.

Tiesiog berniukų religinėse mokyklose nesutikdavau moterų. Jų vaidmenis perimdavo vyrai – vienuoliai, mokiniai. O gal tiesiog norėjau įrodyti, kad galiu suvokti ir vyrų jausmus? Tačiau kitas mano filmas vėl bus apie moteris.

Visada grįžti prie nuodėmės ir nekaltybės, kaltės ir atpirkimo temos. Filme "Blogas auklėjimas" kaltę įkūnija savo mokinį įsimylėjęs kunigas. Tai sutrikęs, labai žmogiškas personažas.

Nenorėjau akivaizdžiai pasmerkti kunigo, nes buvau įsitikinęs, kad jo siaubingi veiksmai ir taip akivaizdūs. Mane labiau domino jausmų, uždraustos meilės analizė. Baimė, kad visuomenė pasmerks už sulaužytus tabu, nesumenkina meilės, net atvirkščiai. Domino ir šio personažo evoliucija: budelis tampa savo paties veiksmų auka. Ratas užsidaro. Tai gyvenimo karuselės, nuopuolio ir viską suryjančios aistros istorija. Aistra turi milžiniškos galios.

Ar nebijojai būti apkaltintas antiklerikalizmu?

Niekad nelaikiau savęs antiklerikaliniu kūrėju. Pasakoju konkrečias istorijas, vykstančias konkrečiose vietose. Mano filmai – tai tik mano pasaulio vizija. Augau vienuolyno mokykloje ir buvau Dante’s scenų liudininkas. Nuo tada mano požiūris į dvasininkus – ambivalentiškas. Ispanų Bažnyčia oficialiai nepasisakė apie mano filmą, užtat jį sukritikavo dešinieji radikalai.

Esi ištikimas aktoriams, kuriuos pats išgarsinai. Ar Tavęs negundo darbas su žvaigždėmis?

Man reikia gerų aktorių, tai viskas. Geriau paskirsiu daugiau laiko ir dėmesio debiutantams, pamažu atskleisiu jų galimybes, nei paklusiu žvaigždžių reikalavimams. Nauji veidai filmams suteikia šviežumo.

Regis, planuoji kurti filmą su Penelope Cruz?

Reguliariai rašome vienas kitam elektroninius laiškus. Dabar vienu metu dirbu prie trijų projektų ir manau, kad vieną iš jų galėčiau jai pasiūlyti. Tikiuosi, kad patiks.

Ne kartą buvo anonsuojamas Tavo darbas Holivude, tačiau amerikietiški projektai taip ir nepasiekdavo finišo. Galutinai atsisakei amerikietiškosios svajonės?

Niekad nesvajojau apie Ameriką, nė nežinau, ar norėčiau kurti filmą anglų kalba. Dar nėra buvę, kad mane sužavėtų koks nors amerikiečių pasiūlymas. Todėl niekad ir nepasirašiau kontrakto su Holivudu.

Esi prisiekęs kinomanas. Savo filmuose mielai prisimeni pasaulinio kino šedevrus.

Kinas yra mano gyvenimo dalis. Dievinu Billy Wilderį, Hitchcocką ir Buńuelį. Kai kritikai mane kartais lygina su Wilderiu, jaučiuosi kartu ir pagerbtas, ir susigėdęs. Jam niekas negali prilygti! Tačiau visada prisimenu, kad esu ispanas ir kad ispanų kultūra niekad nesigėdijo didžių jausmų.

Ką manai apie šiuolaikinį kiną?

Jis kaip ariamas laukas. Yra gerų ir nelabai vykusių filmų. Todėl talentus reikia puoselėti. Piktžolėms visur lengviau.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:57:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba