SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-10-07 nr. 678

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Linas Vildžiūnas
Lithuania in Focus
3

Muzika 
• Dvi savaitės su šiuolaikine muzika1
• Premjeros, jubiliejai, staigmenos1
• Filharmonijoje – pasaulio koncertų salių numylėtiniai
• "Virgo" choro jubiliejui
• Modernaus šokio festivalis Kaune ir Vilniuje1
• KONCERTAI2

Dailė 
• Agnė Narušytė
Venecija po laiko
3
• Laima Kreivytė
Politinis žemėlapis
6
• PARODOS

Literatūra 
• Valorizuoti Valerie4
• Nykstančios rūšies" kraštas1
• Paulina Pukytė
Kas madinga ir kas juokinga
11
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Socialinis teatras – "išdūrinėjimo" menas
10
• "Apkabink mane"
• "Pėdsakai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Vargšas Stanislavskis3
• Lietuvos kino dienos Japonijoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Metafizinių kelionių meistras
• Andzej Stasiuk
Kodėl išsikėliau į kaimą

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Socialinis teatras – "išdūrinėjimo" menas

Baigėsi tarptautinis "Sirenų" festivalis

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Sabenation"
D. Matvejevo nuotr.

Tiesą pasakius, po Árpádo Schillingo "Juodos šalies" "Sirenų" festivalis galėjo ir pasibaigti. Antroji festivalio pusė, skirta būtent socialiniam teatrui ir socialinėms provokacijoms, užstrigo ties neįdomiais, nuobodžiais ir beverčiais spektakliais, tinkamais rodyti nebent už dyką ir atskiroje aikštelėje. Tai yra "fringe" ar "off" programoje, kurią turi kiekvienas save gerbiantis festivalis, norintis supažindinti su teatro ir neteatro, arba alternatyvos oficialiam teatro menui, ieškojimais. Tačiau kadangi "Sirenos" tokios pozicijos dar neturi, tai šįmet savotišką "off" programą sudarė lietuviškoji programa su savo žiūrovais, o Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje ir Mažojoje salėse karaliavo šiuolaikinio teatro tendencijos.

O šiandienis teatras ar bent tos jo apraiškos, kurias pasirinkusios socialinės kritikos kryptį pristatė "Sirenos", oponuoja ir oficialiai teatro politikai, ir apskritai teatro kultūrai. Žinoma, kad visa tai prasidėjo ne dabar, o prieš gerą trisdešimtmetį – sukilę prieš "gamybinį" meno ir ne tik meno vartojimą, pačių vartotojų bukinimą ir fasadinę, be dėmelės prieštaravimų gyvenimo inerciją, menininkai telkėsi į bebaimių "performerių" gretas ir hepeningais bei akcijomis siekė bent jų vykdomos akcijos metu išmušti žiūrovams iš po kojų apgaulingai saugios egzistencijos pamatus. Šoko terapija, žodžio ir kūno laisvė, laisvė žaisti ir kankinti save siekiant būti tuo, kas esi, būti vieninteliu ir nepriklausomu savo gyvenimo ir veiksmų šeimininku – štai kas dar ne taip seniai formavo avangardo ideologiją, turėjusią labai aiškią kritinę esamos realybės nuostatą. Gyva reakcija ir gyvi potyriai turėjo pažadinti iš sąstingio žmogų ir pilietį, atverti visą jo sumeluotos, dirbtinės, pinigų ir valdžios iškreiptos kultūros absurdiškumą ir beprasmybę. Šiuo požiūriu daugelis praėjusio amžiaus modernaus ir avangardinio meno kūrėjų šiandien atrodo kaip šventi kankiniai, naiviai tikėję, kad aukojasi ir naujos visuomenės, ir naujos kultūros vardan. Nes visa, prieš ką jie kovojo, buvo lygiai taip pat be skrupulų suvartota: mažesniais kiekiais – visuomenės, didesniais – kitų kartų kūrėjų.

Ispano Rodrigo García spektaklyje, neatsitiktinai vainikavusiame šiųmetes "Sirenas", tarp kitų taiklių sakinių suskamba ir šis: "Kai tau 25-eri, tu darai meną, kai 26-eri, galvoji apie pinigus..." Antrųjų "Sirenų" ideologai išties pasistengė – salės buvo perpildytos, žiūrovai, neatlaikę reklaminio spaudimo, veržėsi į naująjį teatrą tarsi į stebuklą, o prie didžiųjų erdvių formato ir stadioninio šou nepratę spektakliai buvo kišami į kuo didesnę, talpesnę erdvę. Taip atsitiko su belgų "Baltąja žvaigžde", pradėjusia byrėti ir skysti dar neįpusėjus vaidinimui. Spektakliui, nuaustam iš autentiškų žiūrovų ir pačių artistų reakcijų, retsykiais neatlaikomo aktoriaus-žmogaus žvilgsnio į žiūrovą, reikėjo laiko ir įsibėgėti, ir sustoti. Kabaretinė "Baltos žvaigždės" atmosfera su joje skambančiomis apokaliptinėmis netolerancijos, nesusikalbėjimo ir neapykantos viens kitam intonacijomis buvo išblaškyta į padrikus šokio ir solinių riksmų numerius – spektaklis virto režisūriškai ir dramaturgiškai netvarkingu šou, po kurio emociškai išprievartauti jautėsi net patys artistai.

Ne ką geresnius įspūdžius turėjo išsivežti ir apie savo autentišką patirtį kalbėję "Rimini Protokoll" trupės nariai. Dabar tik dokumentiškai užfiksuota ir jų gyvenimo realybę scenos priemonėmis kartojanti pilietinė akcija, įvertinta nepigiais šįkart Nacionalinio dramos teatro Mažosios salės bilietais, kai kam galėjo sukelti visai atvirkščią reakciją. Netekties drama atsiduria socialinių vaidmenų realybėje, o šiuos vaidmenis esi priverstas pakeisti sceniniais, nes pats gyvenimas yra virtęs save pačią reprodukuojančia teatralizacija. Ar tai nėra iššūkis tiems, kurie šiandien galbūt tik teatre ir tegali įsivaizduoti ne iškreiptą niokojančios save realybės kopiją, o bent meno dėsniais harmonizuoti įmanomą kasdienybės chaosą. "Sabenation" autentika nediskutuojama, žmonių patirtys ir darbo netekties, svajonių žlugimo, ateities praradimo skausmas nekompensuojamas, tad dar ciniškesni atrodo šiandienos teatro ir festivalių mechanizmai, pasiruošę į vieną katilą sumesti bei parodomaisiais seansais paversti ir individualios terapijos praktiką, ir kūrybines ambicijas tenkinančią meninę veiklą.

iliustracija
"Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija"

Festivalis atvežė ir naują su Maskvos "Et cetera" teatro aktoriais pastatytą Oskaro Koršunovo spektaklį – Aleksandro Suchovo-Kobylino "Tarelkino mirtį". Nežinia, ar salės atstumai, ar įsiaudrinusi publika privertė aktorius vaidybą forsuoti, išdidinti iki petruškinio turgaus aikštės balagano. Įsprausti į marionetinę sintetinio teatro estetiką su "mechaninio baleto" judesiais, regis, jie tik taip ir galėjo pabūti artistais, o ne vien savo ekraninius šešėlius atspindinčiais ir iki grafinių ženklų nuasmenintais personažais. Tačiau stebino kas kita – jau dvidešimtą spektaklio minutę visas savo kortas atskleidęs režisierius (dryžuota erdvė, šešėlių "teatras", Tarelkino pasivertimai ir išnykimas) šįkart buvo ir skubotas, ir paviršutiniškas. Manipuliacija šešėlių iliustracijomis, akis dirginantis dryžių raibuliavimas ir nesibaigianti choreografija, turėję sumoderninti dar XIX a. Suchovo-Kobylino puikiai išrašytas ir groteskinio siaubo pripildytas realybės problemas, atrodė bejėgės ir vienareikšmės, palyginti su dinamišku ir vis naujas prasmes atveriančiu tekstu bei pačia autoriaus kalba.

Tad iš esmės pats provokatyviausias ir garsiausiai reklamuotas argentiniečio, Ispanijoje reziduojančio ir iš Amerikos bei Europos aktualijų besityčiojančio Rodrigo García spektaklis "Ronaldas, McDonaldo klounas", ne tik savo ištęstumu siekęs į šipulius suskaldyti nebylų žiūrovų vartotojiškumą, kitų festivalyje parodytų spektaklių kontekste galėjo sukelti vien nusivylimą. Visa, kuo švaistėsi, ką dergė ir ant ko "dėjo" Garcķa, iš tikrųjų puikiausiai diskreditavo festivalinių užmojų, žiūrovinio debilizmo ir teatrinio socialumo ar sceninio aktualumo išsigimimą ir inertiškumą. Labiau cirko arenai ar turgaus aikštei tinkanti "Mėsinės teatro" artistų akcija, kurios "įrankiais" tapo ne viena "Maximos" prekių lentyna, atrodė ne vien kaip kerštas susirinkusiems išgyventi niekur kitur nepatirtų potyrių. Po dieviškosios manos – prekių ir maisto – lietaus šie trys save pačius dėl tarptautinių išsišokėlių vardo dergę, dulkinę, daužę, volioję, niekinę klounai atrodė nelaimingesni ir labiau apgailėtini, nei aptaškyti žiūrovai, kurie tai juokaudami bandė įsitraukti į spektaklį, tai nuolankiai klausė suvis nevaldomų ir beprasmių blevyzgų. Ar tai nėra išvirkščioji jau ne gyvenimo, bet teatro realybė, į kurią norėdamas įsisprausti, kurioje norėdamas turėti valdžią ir mėgautis pripažinimu esi priverstas išversti vidurius ir šūdo krūvelei prilyginti save ir artimuosius. Ir ar tai nėra dar vieno teatrinio laiko baigiamasis etapas, kai po rėksmingo socialumo ir vemt verčiančio natūralizmo pats teatras vėl užsidarys dramblio kaulo bokšte – norės vienatvės ir ramybės, kurs iliuzijas ir svajos apie grynuosius meno dėsnius.

 

Skaitytojų vertinimai


5588. autorei2005-10-10 09:51
Ar jau paprasete politinio prieglobscio?

5594. pooga2005-10-10 21:46
puiku, kad kazkas drista tiesiai-sviesiai, nepataikaudamas musu teatro "dievams" apie ju nuo scenos siunciama mesla. Argumentuotai ir konstruktyviai...

5597. ačiū!2005-10-10 23:10
dėkui Dievui, atsirado nors vienas protingas ir drąsus žmogus, pasakęs tiesa. jau maniau, kad taip niekas ir neprabils. šių metų festivalis buvo reto šūdumo, užtat apie reklamą taikliai pasakyta - kertam lažybų, kad kitąmet salės vėl bus pilnos: ,,Duonos ir žaidimų, blet!"

5598. Hermis2005-10-11 08:43
Autore isdurineja pati save ir ziurovus nurasydama festivalio spektaklius i offinius ir neoficialius? Kas tai per savokos? Ar autore geba priimti mena be roziniu akiniu? Isvis, kiek turi praeiti laiko po socrealizmo, kada mes vel pradesim vertinti meno kurini objektyviai, be senosios cenzuros, be metafiziniu issisukinejimu?

5599. Hermija :-) 2005-10-11 08:58
autore nieko neisdurineja - skirstymas spektakliu i offinius ir neoff... egzistuoja visuose normaliuose festivaliuose. sirenos sito neivardino = sirenos issigime - labai greiti tempai regresui. priezasciu ieskoti toli nereikia - manyciau vezinis darinys yra gerb. ok

5602. gedgaudas2005-10-11 14:02
Geras tekstas, Rasa, aistringas - dabar tu man pavargus ir graži - tau tinka

5603. 2 hermis2005-10-11 19:09
Vertinti meno kurini "objektyviai" -- jus ka, jaunuoli, objektyvus beprotis?

5611. uvazaju2005-10-12 20:54
raska pakilai mano akyse

5612. Hermis2005-10-13 12:05
Tikroji problema yra ta, jog butent uzsienieciu programa siose Sirenose buvo labai gera, o lietuviskoji labai silpna. Kitaip buvo pernai, todel visiems tai buvo patogu ir priimtina. Dabar gi reikia stresuoti ir skaityti atvykusiu sveciu kritines pastabas, arba kaip Rasai uzsimerkti pries problema nurasant tikrai saunia uzsienine programa, nes kitaip ka cia beveiksi... Antra problema irgi "musyse": beviltiska Nacionalinio dramos teatro scena, praryjanti uzsieninius sedevrus ir besispjaudanti nelabaisiais, velniais, kipsais, demonais...

5634. hermiui :-) 2005-10-18 20:13
čia ką nacionalinis prarijo? ir kuris iš tų užsieninių "šedevrų" buvo menine prasme vertingesnis už "Demonus"? ar jus tiesiog vis dar magiškai veikia tiesiog pats žodis "užsieninis"?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
5:57:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba