SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-07-28 nr. 719

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Renata Dubinskaitė
Šviečiantis, plaukiantis ir skrendantis fojė
26

Savaitė 
• Neringa Černiauskaitė
Thomas Mannas ir šiuolaikinis menas

Muzika 
• Sigitas Šilinskas
Vasaros atokaitoje
1
• Skirmantė Valiulytė
Atveriantis kūrybinį Čiurlionio palikimą
1
• Liepos ir rugpjūčio "Muzikos barai"
• Mozarto jubiliejaus šventė
• "Bohema" suburs naująsias operos žvaigždes13
• Lietuva laimėjo teisę rengti Pasaulio muzikos dienas4
• Filharmonijos koncertai persikėlė į pajūrį
• "Lietuvos" ansamblis koncertavo Estijoje
• KONCERTAI1

Dailė 
• Vidas Poškus
Baltadvario kūrybinė laboratorija
133
• Brendančios skulptūros Kairėnuose5
• Ona Mažeikienė
LDK vėliavos ir žemėlapiai
• Sugrįžimas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Atsivėrimai
2
• Teatras – mano gyvenimas
 Rasa Vasinauskaitė
Tiesioginio teatro įspūdžiai
• Vilniaus mažasis teatras Maskvoje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nevasariniai filmai4
• Be traukulių
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Tiesioginio teatro įspūdžiai

Baigėsi Avinjono festivalis

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alaino Platelio "vsprs"
Ch. Van der Burght nuotr.

Vakar Avinjono festivalis, trukęs 3 savaites, pasibaigė. Dėkinga jo rūpestingoms spaudos tarnyboms, kad gyvenau nedidukėje studijoje visai šalia miesto vartų (šimtametės akmeninės senamiesčio sienos), už kurių virė šventinis gyvenimas. Galėjau bet kada iš jo "iškristi" ir į jį sugrįžti. Tiesa, kaskart praeidama pro šalia įsikūrusius senelių namus, stebėdavau savo tyloje ir ramybėje lėtai bruzdančius jų gyventojus. Tik už dviejų žingsnių šurmuliuoja pasaulio margumynas, o čia, už veidrodinių langų, viskas vyksta kitaip. Matydavau, kaip savaitgaliui kai kuriuos senukų išsiveždavo. Turbūt vaikai. Turbūt į namus. Senutės tyliai sėsdavo į automobilį; sulankstyti vežimėliai būdavo dedami greta.

Kaip greit viskas praeina. Kaip greit nugyvenamas gyvenimas. Ir koks trumpas, kad ir savaitėmis skaičiuojamas, šventės dūzgesys. Kažkada, o gal ir visai neseniai, jame dalyvaudavo ir šitie senukai. Panašių į juos, su festivalių programomis rankose, kantriai ir atlaidžiai išsėdinčių visą spektaklį, nemažai ir dabar.

Gal tai nuovargis. Gal kaitra atbukino pirmų dienų entuziazmą ir vis naujų įspūdžių troškulį. Trečios savaitės vidury Avinjono gatvės ramesnės. Eina į pabaigą ne tik teatro, bet ir kritusių kainų "festivalis". Ištuštėjusios lentynos – parduotuvės ruošia naujas rudens–žiemos kolekcijas. Net centrinis Avinjono knygynas turės prisitaikyti prie pasikeitusių pirkėjų. Anonsavęs su festivaliu, jo istorija, jo asmenybėmis ir įvykiais susijusius leidinius, dabar viską sudėlios į vietą tarp kitų skyrių su pavadinimu "Teatras".

Teatras iš tikrųjų, kaip sakė Brookas, gali būti tik čia ir dabar. Jei per spektaklį prisimeni kitus spektaklius, tai ne teatras. Gal šiai 81-erių metų legendai tėra tik dvidešimt, kad jis kaip pirmą kartą atranda tokius paprastus ir tokius tikrus teatro dalykus? Atranda aktorių, žiūrovus ir tuščią scenos aikštelę. Atranda "townships" teatrą su užkrečiančia, nes tiesiogiai žiūrovams pasakojama istorijos energija.

Kalbu apie Peterio Brooko su afrikiečiais Habibu Dembélé ir Pitcho Womba Konga statytą spektaklį "Sizwe Banzi mirė". Suvaidintą vienos Avinjono priemiesčio mokyklos kieme tarp kelių kartoninių dėžių, kelių drabužių kabyklų ant ratukų ir kelių prožektorių, naudojant kelis švarkus, popierinius krepšius, batą, šiukšlių dėžę ir popieriaus skiautę. Pjesė – tai ne tik sėkmingas kažkada jauno Atholo Fugardo darbas, suteikiant juodaodžių kolegų tekstui dramaturginę formą. Šiandien tai – dviejų aktorių sceninė šventė, privertusi žiūrovus kartu su jais juoktis ir piktintis, linguoti bliuzo ritmu ir gaudyti kiekvieną žodį, kūno judesį, vaizdžiai piešusį juodųjų gyvenimo kasdienybę. Viskas prasidėjo nuo Habibo Dembélé įžangos – pasakojimo apie jo darbą gamykloje, į kurią būtent tą rytą turėjo atvažiuoti bosas. Šis mažas, judrus, muzikalus ir įtaigus aktorius nepraleido nė vienos smulkmenos, detalės, kad parodytų, kaip jie dirba ir kokie yra jų šeimininkai. Parodė, iš visko pasijuokė, už visus pakalbėjo. O kadangi jo vaidinamas personažas Badu turėjo svajonę – atidaryti fotoateljė, – tai čia ir prasideda dar viena, dabar Pitcho Womba Konga, vaidinančio Sizwe Banzi, istorija. Pasirodo didelis, lėtapėdis ir lėtakalbis Banzi, atėjęs nusifotografuoti, bet iš tikrųjų papasakosiantis ir suvaidinsiantis, kaip Banzi mirė ir kaip jis tapo visai kito žmogaus vardo ir paso savininku.

Tokios užkrečiamos vaidybos seniai neteko matyti. Ir neteko taip įsijausti į Banzi nelaimę, jo išties retorišką klausimą, kuo gi jis, stiprus, didelis, geras, turintis tokį didelį ir tokį galingą… (čia Banzi eina prie vienos žiūrovių ir jau ruošiasi mautis kelnes), skiriasi nuo kitų?! "Odos spalva!" – šūkteli Banzi ir taip nusimena, kad ne tik Badu, bet ir žiūrovus užlieja didžiausios užuojautos ir baisiausio pasipiktinimo neteisybe banga.

iliustracija
Peterio Brooko "Sizwe Banzi mirė"
M. del Curto nuotr.

Gal tą kartą išties pasitaikė puikūs žiūrovai, kurie, audringai reagavę į kiekvieną pokštą ar užuominą, po spektaklio apdovanojo aktorius ilgiausiais plojimais. Girdėjau, kad kažkuriuose spektakliuose žmonės išeidavo. Bet, pavyzdžiui, vienas vyriškis, ant kurio marškinėlių puikavosi užrašas "Tavo laisvės priklauso nuo mano laisvių", buvo bene vienas aktyviausių spektaklio gerbėjų. Užrašas ant marškinėlių, žinoma, tik pokštas. Ir "Sizwe Banzi mirė" atrodytų kaip pokštas, jei nebūtų privertęs visai kitomis akimis pažvelgti į tai, kuo gyvena, ką turi ir ko priversti atsisakyti į šiuos du aktorius panašūs jų tėvynainiai.

… Ketvirta valanda nakties. Į autobusą, vešiantį Bulbono karjero link, renkasi norintieji sutikti saulę su garsiuoju Bartabasu ir jo žirgu Caravage’u. Eidama pro miesto vartus pralenkiu tris pasipuošusias prostitutes. Pasirodo, jų čia irgi yra.

Karjere dar tamsu. Judantys į savo vietas žmonės tylūs ir atsargūs. Tokios tylos prieš spektaklį net užgesus šviesoms teatre nebūna. Čia – gal todėl, kad gamta dar snaudžia, o akys vos vos įžiūri arklio ir žmogaus šalia siluetą. Netrukus prie jų prieis kitas žmogus, girdėsis geležies žvangėjimas. Matysis, kaip kitas sėda į balną ir dabar smėlio lauke lieka tik du – raitelis ir jo žirgas.

Bartabaso arklių teatro "Zingaro" pasirodymą pirmą kartą Avinjone mačiau 1997 metais. Tai buvo spektaklis "Saulės užtemimas". Nepakartojamą įspūdį paliko šie keturkojai išdidūs artistai, su kuriais Bartabasas dirba visai kitaip, nei įprastame cirke. Šįmet "Zingaro" atidarė Avinjono festivalį spektakliu "Battuta", rodytu ištisas dvi savaites, pridėjus keletą papildomų spektaklių. Bet tai, ką "Saulę pasitinkant" ("Lever du soleil") auštant nedidelei grupelei rodė Bartabasas – ne spektaklis. Artistas leido žiūrovams sudalyvauti intymioje jo ir jo partnerio, instrumento "repeticijoje", vykstančioje beveik kasdien ir būtinai saulei patekant, nes būtent šiuo laiku klausa ir pojūčiai yra jautriausi. Leido pamatyti tas akimirkas, kai susitinka arklio ir žmogaus kūnai, kai arklys pradeda jausti ir girdėti žmogaus komandas, pradeda judėti erdvėje.

Kai brėkštant vis ryškesnis, raudonesnis darėsi arenos smėlis, kai tarsi po truputį prabudęs arklys vis smagiau leidosi šokti pagal tyliai kažkur iš uolų ataidinčią muziką, jauteisi ne teatre, bet stebuklingame susitikime su pačia gamta. Bartabasas su savo žirgais dirba juvelyriškai, atsargiai, jausdamas kiekvieną jų krustelėjimą, švelniai patapšnodamas ir paglostydamas. Caravage’as tokiai meilei nelieka abejingas…

Grįžusi į miestą, dabar apšviestą saulės, einu jo centrine Respublikos gatve iki Popiežių rūmų. Dar tuščia ir dar tylu. Štai koks Avinjonas jaukus ir didingas savo tingaus prabudimo valandą.

Dar kitą vakarą jaučiuosi sukrėsta įspūdingo choreografo Alaino Platelio naujausio spektaklio "vsprs". Jam baigiantis ekrane matau besišypsančią senutę – tokią, kaip ir senelių namuose kaimynystėje. Iš keturiolikos per visą šį laiką Avinjone matytų spektaklių nusiminiau tik dėl trijų. Neradau juose "tiesioginio teatro".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
5:56:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba