SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-06-01 nr. 758

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Junija Galejeva
Mažųjų prisijaukinimas
6

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Akimirksnis nuoširdumo abejingoje amžinybėje
1
• Smuikavimo mokymo Lietuvoje istorinės įžvalgos1
• Prasideda Pažaislio muzikos festivalis
• Operos festivalis Rygoje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Pillė Veljataga
Sfera
• Vidas Poškus
Miestas, kelionė, laikas
4
 Kristina Pipiraitė
Tylus sabotažas
2
• PARODOS9

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Tamsa, tyla, pauzė
• Daiva Šabasevičienė
Teatro peizažas
• Teatrų festivalis „Šermukšnis“
• „Meno forto“ gegužė
• OKT ir Azija
• Torūnėje – Dalios Jokubauskaitės „Bestuburiada“1
• Šokis gatvėje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Didelis mažas kinas1
• Živilė Pipinytė
Žudiko suprasti nereikia
• Lemoni Sniketas perspėja1
• Žvilgsnis į Europos kino ateitį
• Vėl kviečia kinas po atviru dangum
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūros sostinė kalnuose
• Renginio „Tebūnie naktis!“ pristatymas1

Anonsai 
• Projektų konkursas
• Lietuvos bankas skelbia
• ŠMC - 15 metų1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Tylus sabotažas

Alternatyvaus meno paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Kristina Pipiraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Cooltūristės. „Dingęs šventasis. Pagal Pierre ir Gilles“. 2007 m.

„Sabotažas 2007“ – energingo veiksmo alternatyvus moterų festivalis, kurio dalyvės „ieško kūrybinių naujoviškų būdų, kaip sustabdyti inertiškai besisukančios tradicinės lyčių sistemos girnas“, kviečiantis prisijungti ir padaryti tai, ko dar nesi daręs. Pasak žodyno, „sabotažas – tai kenkimas, sąmoningas tam tikrų pareigų neatlikimas arba tyčinis blogas jų atlikimas; slaptas pasipriešinimas norint sutrukdyti ką nors įgyvendinti“.

Anot renginio kuratorių – tai griežtesnį nei praėjusiais metais veidą įgavusio festivalio „Ladyfest Vilnius“ tąsa. „Ladyfest“ festivaliai – metiniai ne pelno siekiantys renginiai, organizuojami moterų savanorių. Juose dalyvauja įvairios muzikinės, politinės grupės, vyksta paskaitos, seminarai ir diskusijos, kuriose akcentuojami aktualūs feministiniai ir lyčių aspektai. Renginiais siekiama skatinti merginų ir moterų saviraišką, tobulinti jų sugebėjimus. Nepaisant skirtingo turinio ir keliamų problemų įvairovės, „Ladyfest“ pagrindiniai siekiai – ne tik pabrėžti moterų indėlį į kultūrą, mokslą, bet ir šviesti, sudaryti sąlygas ir įkvėpti publiką „eiti namo ir kurti savo pačios/paties gyvenimą savo erdvėje“.

Vienas iš festivalio organizuojamų renginių – galerijoje „Kairė–dešinė“ eksponuojama paroda, kurios pagrindinės dalyvės – jaunos kartos moterys menininkės. Dominuoja trys pagrindinės tarpusavyje artimai susijusios temos: kūnas, jo suvokimas; lytinis identitetas, jo ribos; fetišizmas, fetišo objektai.

Diskusiją apie kūną ir identitetą pradeda Alina Melnikova („Bučinys“): įėjęs į salę žiūrovas pasveikinamas dideliais (tiesiogine prasme) riebaus sintetinio lūpdažio bučiniais per visą veidą nuo jokio identiteto neturinčių lūpų; atspaudas, paliktas ant veidrodėlio, peržengia ribas, iškraipydamas erdvės ir laiko suvokimą. Nevalytas, primenantis uždarą, ribotą ir labai intymų automobilio pasaulėlį veidrodėlis turi falsifikuotą, iliuzinį gylį. Tai akistata su svetima asmenine egzistencine vienatve, tapusia sava. Jos neįimanoma nei sumažinti, nei prašnekinti. Tik slinkti nuo vienos prie kitos neregimybės, matant šleikštų riebų atspaudą, simbiotiškai prikimbantį prie bet kokio objekto, kuris pakliūva į veidrodžio akies lauką: galerijos sienų, langų, žiūrovų.

Siekiant prisitaikyti normomis sankcionuotame sociume, kuriame griežtai apibrėžta elgsena, įvaizdis ir jo formos, tiems, kurių tokie griežti rėmai netenkina, Marta Vosiliūtė siūlo varginantį odos spalvos pakeitimą („Trying to change the color of my skin“), įtraukdama į dialogą apie kūną ir jo sampratą šiuolaikinėje visuomenėje. Žvelgiant giliau, į jo psichologinį aspektą, – apie darbą, kurį reikia nudirbti kiekvienai moteriai siekiant peržengti per viduje glūdinčią motiną, palikusią egzistencinę informaciją: reagavimo būdus, santykių modelį, vertybes, elgesio normas ir kompleksus. Žiūrėjimo rakurso perkėlimas į apačią – tai žvilgsnis į savo instinktus, apverčiantis sistemą aukštyn kojomis: protas lieka antrame plane, kartu su juo – racionalizuotas automatizmas, praradęs autentiškumą: ten, kur turėtų būti galva, matyti krentantis atšvaitas, paryškinantis kvietimą pažvelgti į savo jausmus.

iliustracija
Cooltūristės. „Dingusi raidė. Hom(m)e“. 2007 m.

Apie kūną, jo suvokimą demografinėje politikoje ir seksologijoje (kūnas – mechanizmas arba įrankis, teologijoje ir filosofijoje – simbolis arba metafora, diskursyvus ir vizualinis kūnas yra tekstas arba paviršius), kūną, kuris nėra atmetimo objektas, o visada yra kuo nors ypatingas, kalba Gintarė Valevičiūtė („Idealus svoris“). „Biopolitika reguliuoja mūsų kūnus, sprendžia, kuris kūnas idealus ir koks – už ribos – nežmogiškas“, – skanduoja užrašas prie smarkiai padidinto elektroninių svarstyklių kvito, pateikiančio idealaus svorio duomenis vyrams ir moterims. Autorė piktinasi, kad čia nelieka vietos tiems, kurie nesiidentifikavę.

Toks ganėtinai vaikiškas, žavus savo naivumu pyktis, primenantis kovą su vėjo malūnais, iš atminties prikelia vaikystėje per biologijos pamokas įsimintus faktus: egzistuoja tik dvi lytys, skiriamos pagal išorinius lytinius požymius: vyrai ir moterys. Jokių tarpinių variantų nėra.

Tuo tarpu lytiškumas – socialinio konstrukto padarinys, kuris suformuojamas vaikystėje ir paauglystėje bei vėlesniais gyvenimo metais. Juolab kad svarstyklės – prietaisas masei nustatyti – skirtos ne tam, kad matuotų kultūrinių konstruktų kokybę ir savęs priskyrimo vienam ar kitam „teisingumą“. Nelabai aiški sąsaja tarp svarstyklių kvito ir biopolitikos: akivaizdesnės natūralistinės tiesos, antsvorio ar per mažo svorio žalingumas vyrų bei moterų sveikatai, atsižvelgiant tik į išorinius lytinius požymius. Ne veltui senovės išmintis laikosi pusiausvyros principo, teigdama, kad kas per daug (ar per mažai), tas nesveika. Kyla klausimas: jei esi tikras, kad šios svarstyklės – ne tau, kokio velnio ant jų lipti, stengiantis „tilpti“ į kažkieno nustatytus rėmus, kurie nėra jokia taisyklė, o viso labo medicininis parametras?

iliustracija
Kristina Šaudytė. „Vyriška linija“. Lašinių oda. 2007 m.

Kūno, kaip jėgos šaltinio, parodymas reiškia kokio nors alternatyvaus kūno supratimo propagavimą. Vakarietiškam mąstymui būdingas dvasios ir kūno dualizmas yra lytiškai specifinis: vyras hierarchinėse priešpriešose įkūnija pirmaeilius dvasios, kultūros, proto, sąmonės ir teorijos aspektus, o kūnas, gamta, jausmas, materija ir praktika siejama su moterimi.

Aurelija Maknytė („Porno žvaigždės“) griauna šią skirtį ir iškabina ant galerijos langų paradoksalias popierines snaiges: ikonografiškai baltos snaigės asocijuojasi su Kalėdomis, ramybe, švente; balta spalva – su nekaltumu, taikos troškimu. Tuo tarpu grafinį piešinį sudaro įvairiomis pozomis besirangantys kūnai išryškintais lytiniais organais. Pornografija susiduria su nekaltumu, panaikindama skirtį, nustatančią ribas tarp religijos, moralės ir pornografijos, gyvuliškumo, iškeldama klausimą – kas yra norma?

Cooltūristės („Dingusi raidė. Vyrų namai“) ir Agnė Bagdžiūnaitė („Evoliucija“) diskutuoja apie griežtą suskirstymą tarp to, kas yra vyriška, vyrų, ir moteriška, moterų, įsibraudamos į krikščionybės smėlio dėžę, kurioje pilis stato berniukai. Prisiminus Freudą ir jo falocentristinę teoriją, kyla noras palikti šią žaidimų aikštelę jiems: moteriškame pasaulyje daugiau erdvės emocijų teatrui ir mažiau apribojimų asmeniniams silpnumams reikštis. Egzistuoja neginčytini moterų privalumai: vyrai niekada negalės gimdyti, išnešioti kūdikį, kad ir kaip to norėtų. Jie niekada neturės falsifikatų tam kompensuoti. Tuo tarpu moterys gali kompensuoti vyriškų „privalumų“ neturėjimą. Tai iliustruoja Monika Krikštopaitytė („Falsifikatas“): „TAI gali atlikti tik dvi fiziologines funkcijas. O daug kas tiki, jog būtina turėti TAI, kad galėtum veikti kažką svarbaus (arba tai puiki motyvacija nieko neveikti). Bet niekas nėra matęs, kad tuos svarbius dalykus kas nors darytų TUO daiktu.“ Ir čia nepasiginčysi. Tai pabrėžtinai byloja kruopščiai nunerti, šlykščiu rožiniu pūkeliu padengti vyriški lytiniai organai, monotoniškai optiškai raibuliuojantys, tarsi įkyrios mintys, atkeliavusios iš prosenelės elgesio normų skrynios. Šią temą pratęsia Kristina Šaudytė („Vyriška linija“), savo anoreksiška, vietiniu tautiniu identitetu, kupinu žagriško storžieviškumo, rūkytos kiaulės odos pret a porter vyriškų drabužių kolekcija: kaklaraištis, peteliškė, diržas, baltiniai ir liemenė. Kaip tik valdančiam vyrui, nes apatinė jo kūno dalis neaktuali. Faktas, kurį paprasta patvirtinti pavarčius dienraščius: vyrai dažniausiai vaizduojami tik iki pusės, rimti ir veiklūs. Subtilus autorės cinizmas ir neapykanta per kruopščiai sudygsniuotas rankomis siūles kartu atveria ir kitą aspektą – kančią, kurią privalai kęsti dėl to, kad būtum toks kaip visi.

iliustracija
Marta Vosiliūtė. „Trying to change the color of my skin“. 2007 m.

Joana Deltuvaitė (iš ciklo „Po“) bei Aurora Reinhard („Objektai“) nagrinėja fetišizmo temą. Žvelgiant į Joanos fotografijas, nejučia prisimeni XVII a. japonų estetikos traktatą apie mažų moterų kojyčių grožį: „Nevalia jų atidengti, nes tai gali pakenkti jūsų estetiniam skoniui“. Plaukų šepetyje likę plaukai, signifikuojantys nešvarumus, mirtį, vienatvę; pamuilės ant higienos reikmenų, pabrėžiančios švaraus/nešvaraus kontrastą – dar vienas kokybinio vertinimo akcentavimas bei stereotipizacijos rodiklis.

Lygių galimybių į teisę gyventi norą iliustruoja A. Reinhard atvirukai, kuriuose pavaizduota viešose erdvėse (krantinė, gatvė) besišlapinanti autorė, daranti tai, ką „gali“ ir leidžia sau vyrai. Dar vienas menininkės darbas – pikti, besikandžiojantys ir besidraskantys grožio atributai: sagės plaukams, grėsmingai besikėsinančios išsiurbti smegenis plastikiniais vampyrų ilčių muliažais. Grėsmė netekti proto – savo ar svetimo? Kyla klausimas, į kieno galvą tas iltis suleisti? Galbūt – į savo? Juk kur kas paprasčiau nemąstyti. Galbūt tai pačių moterų kritika, nes daliai mūsų (deja...) visiškai pakanka būti be smegenų – tiesiog marionetėmis. Nes taip visai patogu. Šiek tiek fetišistinių objektų vyrams – pirštinės su garsiais prekiniais ženklais ir menininkų parašais – ir viskas...

Deja, parodoje dalyvavusių vyrų menininkų Tautvydo Bajarkevičiaus bei Tomo Čiučelio darbų taip ir nepavyko išvysti: kiek lankiausi parodoje, tiek kartų juos transliuojanti technika buvo išjungta...

 

Skaitytojų vertinimai


10480. ...2007-06-07 14:02
... ššš

11843. ha 2007-12-04 23:07
puikus projektas, idomi paroda!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
5:55:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba