SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-06-01 nr. 758

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Junija Galejeva
Mažųjų prisijaukinimas
6

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Akimirksnis nuoširdumo abejingoje amžinybėje
1
• Smuikavimo mokymo Lietuvoje istorinės įžvalgos1
• Prasideda Pažaislio muzikos festivalis
• Operos festivalis Rygoje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Pillė Veljataga
Sfera
• Vidas Poškus
Miestas, kelionė, laikas
4
• Kristina Pipiraitė
Tylus sabotažas
2
• PARODOS9

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Tamsa, tyla, pauzė
• Daiva Šabasevičienė
Teatro peizažas
• Teatrų festivalis „Šermukšnis“
• „Meno forto“ gegužė
• OKT ir Azija
• Torūnėje – Dalios Jokubauskaitės „Bestuburiada“1
• Šokis gatvėje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Didelis mažas kinas1
• Živilė Pipinytė
Žudiko suprasti nereikia
• Lemoni Sniketas perspėja1
• Žvilgsnis į Europos kino ateitį
• Vėl kviečia kinas po atviru dangum
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūros sostinė kalnuose
• Renginio „Tebūnie naktis!“ pristatymas1

Anonsai 
• Projektų konkursas
• Lietuvos bankas skelbia
• ŠMC - 15 metų1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Didelis mažas kinas

Jubiliejinių Kanų rezultatai užsienio spaudos puslapiuose

[skaityti komentarus]

iliustracija
„4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“

Sekmadieniui įpusėjus, užsienio spauda jau visu balsu spėliojo, kas bus jubiliejinio 60-ojo Kanų kino festivalio laureatai, tad vakare per LTV2 operatyviai parodyta iškilmingo festivalio uždarymo transliacija tik patvirtino kai kurias pranašystes. Neabejotini favoritai buvo rumuno Cristiano Mungiu filmas „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, Fatih Akino „Iš kitos pusės“ („Auf der anderen Seite“) ir brolių Coenų „Seniams nėra šalies“ („No Country for Old Men“). Spėliota, ar Kanai išdrįs pasekti Berlyno ir Venecijos pavyzdžiu ir skirti „Auksinę palmės šakelę“ animaciniam filmui – daug triukšmo sukėlusiam iranietės Marjane Satrapi autobiografiniam „Persepoliui“. Ji turėjo pasitenkinti „visiems iraniečiams“ savo dedikuotu Specialiuoju žiuri prizu, kuris garsaus komikso autorei buvo skirtas ex-equo su meksikiečiu Carlosu Reygadasu.

Uždarymo išvakarėse savo apdovanojimus skyrė kritikų ir ekumeninė žiuri. Kritikų prizas atiteko rumunui, ekumeninės – Fatih Akinui. Tačiau per uždarymą turkų kilmės vokiečių režisieriui, prieš kelerius metus už filmą „Galva į sieną“ apdovanotam Berlyno „Auksiniu lokiu“, buvo įteiktas tik prizas už geriausią scenarijų.

Specialus jubiliejinis festivalio 60-mečio prizas už visą kūrybą paskirtas amerikiečiui Gusui Van Santui, festivalyje parodžiusiam filmą „Paranoid Park“.

Geriausiu Kanų režisieriumi tapo Niujorke nebe pirmą dešimtmetį gyvenantis vokiečių dailininkas Julianas Schnabelis. Filmus jis kuria retai, nors iki šiol garsiausias jo kino kūrinys – biografinė juosta „Basqiatas“ rodytas ir Lietuvos televizijų. Prizas už režisūrą Schnabeliui paskirtas už Prancūzijoje sukurtą filmą „Skafandras ir peteliškė“ („Le Scaphandre et le papillon”). Tai – autobiografinio Jeano-Dominique’o Bauby romano ekranizacija. Paralyžiuotas rašytojas ir žurnalistas jį parašė „diktuodamas“ blakstienomis – tai buvo vienintelis jam dar įmanomas judesys. Kritikai aukštai įvertino pagrindinį filmo herojų suvaidinusį Mathieu Amalricą, jis minėtas tarp prizo už geriausią vyro vaidmenį pretendentų. Tačiau šis prizas atiteko rusų aktoriui Vladimirui Lavronenkai, suvaidinusiam pagrindinį vaidmenį Andrejaus Zviagincevo filme „Tremtis“ („Izgnanije“). Prieš kelerius metus Zviagincevas už debiutinį „Sugrįžimą“ buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Antrojo režisieriaus filmo itin laukta. Deja, ne vienam kritikui jis paliko manieringos, pretenzingos juostos įspūdį.

Tačiau dėl vieno sutarė visi: šiemet konkursas buvo kaip reta stiprus, net „radikalo“ Stepheno Frearso vadovaujamos didžiosios žiuri sprendimai nesulaukė protestų. Prancūzų dienraščio „Libération“ kritikas Gerard’as Lefort’as teigia, kad atiduodamas „Auksinę palmės šakelę“ jauno rumuno Cristiano Mungiu filmui pirmiausia Frearsas išskyrė naują ir talentingą režisierių, bet kartu ir kinematografiją, kuri, kaip ir visos pokomunistinės Rytų šalys, pradeda prisikelti po estetinės ir finansinės apokalipsės, kuri jas ištiko prasivėrus geležinei uždangai.

Prancūzų dienraštis „Le Monde“ rašo, kad „Auksinės palmės šakelės“ paskyrimas rumunų filmui koncentruoja dėmesį į autorinį kiną. Žiuri visiškai ignoravo Kruazet krantinės senbuvius Quentiną Tarantino, Emirą Kusturicą, Wong Kar-wai ar brolius Coenus, nors pastarųjų filmas buvo tarp dažniausiai minimų pretendentų. Atsiimdamas prizą, Mungiu prisipažino, kad jam tai primena pasaką: „Tikiuosi, kad ši „Auksinė palmės šakelė“ bus gera naujiena mažiesiems mažųjų šalių kinematografininkams, nes pagaliau akivaizdu, kad nereikia nei didelių biudžetų, nei didelių žvaigždžių, kad jus išgirstų visi.“ 39-erių Cristianas Mungiu pastebėtas 2002-aisiais, kai „Režisierių savaitės“ sekcijoje pristatė debiutinį pilno metražo filmą „Occident“. Šiemet apdovanotas jo trečiasis filmas kainavo beveik 600 tūkstančių eurų.

Rumunų triumfas

„Le Monde“ kritikas pavadino „4 mėnesius, 3 savaites ir 2 dienas“ rumunų komunistinio teroro alegorija. Filmas pasakoja apie jauną merginą Gabitą, kuri 1987 m. (Ceausescu režimo žlugimo išvakarėse) nori pasidaryti kriminalinį abortą. Nuo 1966 m. šioje šalyje abortai buvo draudžiami ir tai buvo tūkstančių moterų mirties priežastis. Studentė Otilija, kurią puikiai suvaidino Anamaria Marinca, nori padėti savo kambario draugei, gauna pinigų abortui, išnuomoja kambarį viešbutyje, derasi su gydytoju. Viskas einasi kuo puikiausiai, nors kartu neapleidžia jausmas, kad pradeda stigti oro: kai staiga atsiduri pasaulyje, kuriame nėra jokios permainų vilties, viskas, kas rodoma filme, turėtų atrodyti normalu. Ir tai yra baisiausia. Aptardamas filmą lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis sako, kad šis dokumentine maniera (kai kuriems kritikams tai primena brolių Dardenne’ų stilių), preciziškas it trileris sukurtas filmas neskirtas kritikuoti komunizmą. Visur pasaulyje skurdas ir laisvės stoka sukelia moralinę narkozę. Filmo taip pat negalima redukuoti iki politinio pasisakymo abortų klausimu. Jame nėra jokios tezės. Mungiu filmo vertė yra ta, kad visiškai solidarizuojamės su jo heroje Otilija. Padėdama savo draugei, ji pradeda suvokti ir savo gyvenimą. Merginas ištikusi mažoji tragedija reikalauja užmušti jausmus, kad dienos pabaigoje viskas atsistotų į savo vietas. Plastmasinis krepšys su baisia našta galiausiai bus išmestas, dramos herojės viešbučio restorane tylėdamos rūkys.

Sobolewskis sako, kad Kanų susižavėjimas rumunų filmu verčia susimąstyti, ko labiausiai stinga lenkų kinui. Drąsos? Bet taip pat ir empatijos. Susitelkimo į personažo bėdas. Solidarumo su juo iki pat pabaigos. Atrodo, kad pagrindinis lenkų kino herojus yra režisierius, kuris rėkia: „Pasižiūrėkite į mane!“

Pasak „Le Monde“ kritiko Jacques’o Mandelbaumo, filme nuo pirmų akimirkų įsivyrauja spaudimo ir sąmokslo atmosfera. Ilgi kadrai-epizodai pagauna žiūrovą, kad jo jau nebepaleistų. Centrinė filmo scena kritikui yra ta, kurioje gydytojas, prisidengęs morale, imasi seksualinio šantažo. Taip atsiranda fatališkas trikampis, kurį sudaro uzurpuota valdžia (gydytojas), baimė (Gabita) ir pažeminimas (Otilija). Bet filme kritikas pastebi ir dvasinį pasipriešinimą, diskretišką tų, kurie paaukojo tironijai savo kūnus – paskutinį laisvės bastioną, didvyriškumą. Ši didvyriškos laisvės tema filme labiau susijusi ne su viešbučio kambaryje aborto laukiančia Gabita, bet su rankine kamera filmuojama Otilija, kuri naktį bando atsikratyti kompromituojančio ryšulio.

Aptardamas festivalio rezultatus, „Libératon“ kritikas Philippe’as Azoury tvirtina, kad jaunieji Bukarešto kinematografininkai „išrado“ savo Naująją bangą. Jis sako, kad aukščiausiai įvertinę Cristianą Mungiu žiuri nariai ne tik įrodė turį nepriekaištingą skonį ir drąsią nuovoką, bet ir oficialiai pripažino tai, kas buvo sinefilų paslaptis: pastaraisiais metais Rumunija tapo nauja kino užuovėja. Jauni kinematografininkai nori liudyti skausmingą po komunizmo žlugimo rumunų visuomenės išgyvenamą transformaciją, o įvairios Kanų sekcijos laukia šios rumunų Naujosios bangos filmų išskėstomis rankomis. 2004 m. festivalyje parodytas Catalino Mitulescu filmas „Traffic“ buvo apdovanotas trumpo metražo filmų „Auksine palmės šakele“, 2005 m. Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“ pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ sekcijos prizą, 2006 m. „Režisierių savaitėje“ parodyta Corneliu Porumboiu burleska „12:08 į rytus nuo Bukarešto“ pelnė „Auksinę kamerą“. Šiemet geriausio „Ypatingo žvilgsnio“ sekcijos filmo prizas atiteko debiutiniam neseniai autokatastrofoje žuvusio Cristiano Nemescu filmui „Begalybė“ („California Dreamin’“ / „Endless“). Filmas taip pat žvelgia į jaunųjų rumunų režisierių pamėgtą netolimą praeitį: 1999 m. mažame rumunų miestuke pakeliui į Kosovą įstringa NATO karių būrys.

Siurprizai

Vienas didžiausių šių metų žiuri siurprizų buvo antro pagal svarbą Kanų prizo – Didžiojo – skyrimas japonų režisierės Naomi Kawase filmui „Mogari miškas“ („Mogari No Mori“) – natūralistiškam mistikos, gedulo pažymėtam filmui. Atsiimdama prizą režisierė kalbėjo: „Tai, kas mums suteikia jėgų, yra nematomi dalykai, tokie kaip vėjas, ar mirę žmonės. Kai turi tokią atramą, gali būti vienas ir judėti pirmyn.“ „Le Monde“ kritikai sako, kad šis kūrinys turi esė, intymaus dienoraščio ir fikcijos bruožų, pasižymi jaudinančiu ir subtiliu žmogiškumu. Kartu tai ir savotiškas budistinis dvasios pratimas. Filmo herojai yra ant kalvos tarp arbatos laukų, šalia miško senelių namuose gyvenantis našlys ir jauna jo slaugytoja. Juos abu suartina mirtis: našlys negali susitaikyti su prieš trisdešimt metų mirusios žmonos netektimi, slaugytoja negali pamiršti nelaimingo atsitikimo metu žuvusio sūnaus. Vieną dieną jie kartu išsirengia į mišką, kad jame, lydimi savųjų vaiduoklių, pasimestų ir vėl atrastų save, susitaikytų su gyvenimu.

Tadeuszui Sobolewskiui keisčiausias ir kartu paprasčiausias pasirodė meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso filmas „Tyli šviesa“ („Silent Light“). Jo herojai yra šių dienų Meksikos kaime gyvenanti protestantų anabaptistų menonitų bendruomenė, kalbanti senu vokišku dialektu. Jie gyvena pagal Evangeliją, kurią traktuoja radikaliai, pažodžiui, kaip vidinės ramybės ir santykių tarp žmonių doktriną. Meilės, išdavystės ir mirties istorija bendruomenės narių filme suvaidinta kaip misterija. Vedęs vyras myli kitą moterį. Žmona miršta. Laidotuvių dieną ta kita moteris ateina su ja atsisveikinti. Ji pasilenkia virš karsto ir mirusioji atmerkia akis, atsibunda, prisikelia. Panašia scena baigiasi Carlo Dreyerio filmas „Žodis“ (1955). Pasak Sobolewskio, Reygadaso filmu patiki kaip gyvu kažko neįmanomo liudijimu, kurio geidžia visi.

Didžiausias festivalio siurprizas, apie kurį buvo pranešta jau festivaliui prasidėjus, be abejo, buvo pagrindinėje programoje parodytas Andrejaus Nekrasovo ir Olgos Konskajos dokumentinis filmas „Maištas. Litvinenkos byla“. Nekrasovas yra baigęs filosofiją, jis buvo Andrejaus Tarkovskio asistentu šiam filmuojant „Aukojimą“. Jau dešimtmetį Nekrasovas kuria kino dienoraštį. Anglijoje jis susipažino su buvusiu KGB pulkininku Aleksandru Litvinenka, kuris 2000-aisiais kartu su žmona ir vaiku pabėgo iš Rusijos. Litvinenka teigė, kad Maskvos daugiabučius susprogdino specialiosios tarnybos, siekiančios sukurti karo su Čečėnija pretekstą. Litvinenka pernai buvo nunuodytas poloniu. Panašių provokacijų pėdsakų buvo aptikusi ir nužudytoji žurnalistė Ana Politkovskaja, kurios balsas taip pat girdimas filme. „Maište“ skamba ir prancūzų filosofo Andre Glucksmanno mintys apie amžiną oligarchinę Rusijos santvarką ir apie aklai į ją įsižiūrėjusius Vakarus, kurie nuo Voltaire’o ir Diderot laikų užmerkia akis į Rusijos nusikaltimus. Filme cituojamas prezidentas Putinas užsimena, kad Litvinenka nebuvo Lozorius. Nekrasovas simboliškai bando prikelti savo draugą.

Akademizmas, monumentalumas...

Keturi festivalyje akredituoti „Liberation“ kritikai (P. Azoury, Philippe’as Lanconas, Didier Peronas ir G. Lefort’as) pabandė įvardyti pagrindines šių metų Kanų filmų tendencijas. Viena jų – filmų monumentalumas. Pasak kritikų, tai filmai, pasižymintys nuostabiais varginančio grožio ir stulbinamos kontempliacijos kadrais. Carloso Reygadaso „Tyli šviesa“, Bélos Tarro „Žmogus iš Londono“ („The Man from London“), Ulricho Seidlio „Import Export“, Andrejaus Zviagincevo „Tremtis“ ir Aleksandro Sokurovo „Aleksandra“ pasižymi polinkiu stabdyti kadrą, fiksuoti akimirkos monumentalumą. Neatsitiktinai tokie dvigalvės hidros – režisieriaus ir operatoriaus – pasirašyti filmai reikalauja tik amžinybės ir nieko daugiau. Tačiau dažnai ilgi, gražūs ir tušti kadrai siekia būti suvokiami kaip klasikiniai. Tai pavojinga, nes kyla pavojus menininkui tapti kurčiam pasaulio triukšmams. Filmas-monumentas svajoja apie paskutinį prieglobstį. Tačiau jis vis labiau primena akligatvį.

Akademiškais „Liberaton“ kritikai vadina tokius filmus, kai jų autorių pasirinktos formos kartojasi nesukeldamos grėsmės, nes atrodo organiškai tų autorių kūrybos ir virtuoziškumo sistemoje. Kanų festivalyje jie pamatė didžių akademiškų filmų. Kai kurie iš jų net labai vykę, tačiau palieka kažkada matytų geresnių juostų įspūdį. Pirmasis toks buvo atidarymo filmas – Wong Kar-wai „Mano šilauogių naktys“, kuriame gali įžvelgti „Meilės laukimo“ šešėlius. Prie tokių priskirtinas ir įspūdingas Guso Van Santo filmas „Paranoid Park“, tačiau pagrindinį personažą sekančios kameros judesys primena Kanuose apdovanotą „Dramblį“. Brolių Coenų filmo „Seniams nėra šalies“ dykuma kadras po kadro primena „Fargo“ sniegynus. Sakoma, kad didis kino režisierius visada kuria savo sukurto stiliaus vidines variacijas. Tačiau šiuo atveju variacija labiau primena kartojimą. Negi kinas turi taip greitai senti?

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


10464. Ausra :-) 2007-06-05 10:20
Aciu uz idomia informacija.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
5:55:44 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba