SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-09-07 nr. 767

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Jonas & Kaido – (ne) laukta jungtis
5

Savaitė 
• ALP pradeda sezoną
• Vilniuje vaidins Budapešto lėlininkai
• Vėl kviečia „Tinklų“ festivalis
• Kino klasikos vakarai Sauliui Macaičiui atminti

Muzika 
 Sigitas Šilinskas
Kristupo gitaros
3
• Vaclovas Juodpusis
Šiauliuose kuriamos muzikinės tradicijos
3
• Danutė Petrauskaitė
Lietuvos muzikologai Ciuricho kongrese
1
• Sezono pradžios koncerte – muzikos grandų susitikimas2
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Kritinės masės paieškos
• Monika Krikštopaitytė
Virsmas
• Rima Rutkauskienė
Esu pasiryžęs likti lietuvių dailininku
• Anthony E. Stellaccio
Dalsåsen – Vilnius
• Meno kūrinių aukcionas66
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• „Katalina“, knyga apie Cataliną1
• Nematomos bendruomenės4

Tekstai 
• Kas tu toks, kad man lieptum abejoti autoritetais?2

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Peliukų kerštas
• Živilė Pipinytė
Bukas ir dar bukesnis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Europos Komisija kviečia teikti paraiškas kultūros projektams finansuoti
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Kristupo gitaros

Festivalis tarp švenčių

Sigitas Šilinskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Emanuele Segre

Šią vasarą Vilnių vėl papuošė Kristupo vasaros festivalio plakatai. 2007-ųjų festivalis buvo jau 13-asis. Jame kaip reikšminga festivalio (kurį sudarė 51 koncertas) dalis tradiciškai įterptas gitaros muzikos ciklas „Kristupo gitaros“, o jo muzikinę apžvalgą parašyti, kaip jau įprasta, festivalio meno vadovas prof. Donatas Katkus pavedė man. Su šio ciklo evoliucija skaitytojai gali susipažinti perskaitę ankstesnes apžvalgas savaitraštyje „7 meno dienos“ (2004–2006 m). Šių metų „Kristupo gitaros“ – tai 7 koncertai Vilniuje ir vieno koncerto pakartojimas Bistrampolio dvare prie Ramygalos.

„Kristupo gitarų“ koncertai vyko nuo liepos 26 iki rugpjūčio 9 dienos. Su pasitenkinimu reiškiu padėką ciklo meno vadovui prof. Reinbertui Eversui už surastus įvairius gitaristus, už įdomias koncertų programas. Pagirtinas „Kristupo festivalio“ įstaigos darbuotojų darbas ruošiant festivalio leidinius, su išmone ir humoru kiekvienam vakarui surandant pavadinimą.

Ciklas prasidėjo čigoniškojo džiazo švente ir baigėsi flamenko muzikos, dainų ir šokių siautuliu Mokytojų namų kieme (Ispanijoje čigonai tai vadina juerga, t.y. išgertuvėmis). Peržvelkime visą ciklą iš eilės.

Čigoniškoji gitara. Joscho Stephano (elektrinė solo gitara, grojama tik mediatoriumi arba plektru) kvartetas, kurį sudarė ir jo tėvas Günteris (ritminė gitara), smuikininkas Sebastianas Reimanas bei kontrabosininkas Maximilianas Schaafas, linksmino publiką, perpildžiusią Šv. Kotrynos bažnyčią. Koncertą ansamblis pradėjo be smuikininko, o trečioji pjesė buvo fantazija W.A. Mozarto fortepijoninės sonatos fortepijonui nr. 11 A-dur finalo (Rondo alla turca) tema. Po to kvartetas atliko ramesnę pjesę ir klausytojų džiaugsmui pirmąją koncerto dalį užbaigė čigoniškojo čardašo greitąja dalimi. Po antrakto solistas bandė skambinti gitaristo Django Reinharto stiliumi, o smuikininkas – pasirodyti jaunuoju Stephane’u Grappelliu. Kopija, kaip žinoma, neprilygsta originalui, tačiau svečiai savo temperamentu ir dideliu tempu klausytojus vedė ekstazės link. Po gėlių įteikimo kvartetas iš Vokietijos atliko dar tris pjeses: garsiai greitą rusišką motyvą („cyganščiną“), pjesę su kontrabosininko solo ir sceną apleido su liaudišku (šveicarų?) motyvu...

Klasiškas duetas. Atlikėjai: Reinbertas Eversas (klasikinė gitara, Vokietija) ir Matias de Oliveira-Pinto, violončelininkas iš Brazilijos. Jau porą metų abu dėsto toje pačioje aukštojoje muzikos mokykloje. Pusę koncerto programos sudarė originalūs keturių autorių kūriniai tokiam duetui. Tai nebuvo vien tik malonūs ausiai skambesiai. Abu styginiai instrumentai buvo su garso stiprinimu, tačiau sunkiai sekėsi išlaikyti garsumo balansą: kaip visada tektų „auklėti“ tą, kurio rankoje yra strykas. Pirmoji pjesė (esto Estero Mägi „Cantus“) – tai duetui skoningai sukomponuotas kūrinėlis, kuris daug žavesio prarastų atliekamas kitais instrumentais. Tokių komplimentų negalėčiau skirti kitam, nors ir labai garsinamo estų kompozitoriaus Erkki-Sveno Tüüro gana dideliam kūriniui. Gitaros stygų draskymą galima pateisinti, kai žiaurių gitaros garsų reikalauja veikalo programa, bet ne abstrakčioje „Pjesėje“. Jurgio Juozapaičio „Juodą ir baltą“, dedikuotą Sauliams Lipčiams ir jų atliekamą, jau ne kartą girdėjome savo koncertų salėse. (Tarp kitko, mūsų dueto tarp klausytojų nepastebėjau). Daug naujų spalvų ir garsų surado brazilų kompozitorius Radamesas Gnattali savo sonatoje (Allegro comodo – Adagio – Con spirito) ir saikingai, nepiktnaudžiaudamas juos pritaikė muzikos idėjoms reikšti. (Dar viena pastaba: publikai patinka ploti, kai tik atlikėjai užbaigia sonatos dalį...).

Tą vakarą buvau tarp tų klausytojų, kuriems maloniau buvo klausyti keturių populiarių kūrinių aranžuočių duetui. Tai jau tikrai klasiškas duetas, nors muzika visiškai romantiška. Kam gi nežinoma „Arija“ iš Heitoro Villa-Loboso penktosios brazilų bachianos, Isaaco Albenizo „Kordoba“, Maurice’o Ravelio „Habaneros formos pjesė“? O ką jau kalbėti apie Manuelio de Falla „Septynias ispanų liaudies dainas“? Jas ankstesniuose festivaliuose atliko smuikininkai ir gitaristai. Be programos, muzikantų iš Vokietijos duetas dar pagriežė P. Čaikovskio „Sentimentalųjį valsą“. Tai man priminė jaunystę, kai kartu su violončelininku iš Filharmonijos važinėjau koncertuodamas po Lietuvos klubus ir mokyklas – vienas iš populiarųjų tuose koncertuose atliekamų kūrinių ir buvo „Sentimentalusis valsas“...

Kelios replikos apie ciklo „Kristupo gitaros“ meno vadovo prof. R. Everso vaidmenį. Malonu, kad šiame festivalyje jis nepiktnaudžiavo savo išskirtine padėtimi ir leido mums pažinti daugiau jaunų gitaristų. Prof. R. Eversas yra padaręs įrašų kartu su prof. D. Katkaus vadovaujamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru – tokie profesionaliai atliktą darbą liudijantys įrašai yra puiki galimybė pasaulyje garsinti Lietuvos atlikėjus.

Nuo Vltavos krantų. Prahos gitarų kvartetas: Marek Veleminsky, Vaclav Kučera, Jan Tulaček, Patrick Vacik. Tai nuolat dirbantis ir koncertuojantis gitarų kvartetas, todėl ir jo koncertas buvo įdomus ne tik savo programa. Koncerto pradžiai (atliekant Henry Purcello siuitą „Karalius Artūras“) šiek tiek pakenkė nekokybiškas garso operatoriaus darbas. Toliau sekė labai įvairi muzika, meistriškai pritaikyta gitarų kvartetui. Ypač išskirčiau Josefo Myslivečeko styginiams parašytą simfoniją (Allegro assai – Antante – Presto), labai vykusiai aranžuotą gitaroms. Visai kitaip gitarų kvartetui čekų muzikantai pritaikė ispanišką muziką ir atliko dvi dalis („Alhambroje“ ir „Tėvynės vartai“) iš I. Albenizo septynių pjesių ciklo „Kelionių prisiminimai“. Išgirdome dar vieną ispano Eduardo Angulo originalią pjesę gitarų kvartetui. Daug kūrinių gitarai solo, kamerinės ir orkestrinės muzikos su gitara parašęs ispanas Federico Moreno-Torroba (1891–1982) gitarų kvartetui paliko spalvingą siuitą „Estampai“. Kaip tikra originali impresionistinė pjesė nuskambėjo C. Debussy „Maršas-ekosezas“, kvartetui aranžuotas M. Veleminskio. Gerbtinas kvarteto siekis atlikti savo tautiečių muziką: be minėtos J. Myslivečeko simfonijos, dar skambėjo Zdeneko Lukašo „Trumpa preliudija ir rondo“, o bisui pašėlusiu tempu paskambintas A. Dvoržako „Slavų šokis“. Yra iš ko mokytis ir imti pavyzdį mūsų „Baltijos gitarų kvartetui“.

Kerinti Italija. Italų gitaristas Emanuele Segre. Itin turtingos kultūros ir menų šalyje jau daug šimtmečių mėgstamas smuikas, bet dar daugiau italų gyvena su gitara. (Galima teigti, kad be gitaristų-virtuozų Ferdinando Carulli (1770–1841), Mauro Giuliani (1781–1829) smuikininkas Niccolo Paganini nebūtų stebinęs Europos.) Svečias iš saulėtos šalies koncertą pradėjo trimis pjesėmis iš M. Giuliani sąsiuvinio „Giuliante“ (op. 148): „Disonanso išsprendimas“, „Melancholija“, „Harmonija“, taip bažnyčioje sukurdamas tam tikrą žodžiais nenusakomą akustinę aplinką, paruošdamas klausytojų ausis tyliam gitaros skambėjimui.

E. Segre pagerbė žymaus vengrų gitaristo ir pedagogo Barna Kovatso (1930–2005), 1956 metų rudenį bėgusio nuo sovietinių tankų, atminimą, atlikdamas buvusio budapeštiečio siuitą „Atsiminimas apie Galdonį“. Pirmos koncerto dalies pabaigoje klausėmės vienos iš trijų M. Giuliani „Rossinianų“ – Nr. 1 (Op. 119), fantazijos G. Rosinio operų temomis. Žinoma, girdėjome ne tik kerinčią, bet ir žaižaruojančią Italiją. Mes, lietuviai, gal tik po futbolo ar krepšinio rungtynių nelabai noriai šauktume: Viva, Italia!

iliustracija
Josch Stephan

Du ekskursai į praeitį. 1960 m. sausio 29 d. Vilniaus filharmonijos salėje pirmą kartą po karo koncertavo gitaristas. Tai buvo 28-erių Laszlas Szendrey-Karperis (1932–1991) iš Budapešto. Koncertą pradėjo pjesėmis iš sąsiuvinio „Giuliante“ – „Allegria“ ir „Melancolia“. Po dviejų dienų gitaristas su mūsų simfoniniu orkestru (dirigavo prof. Balys Dvarionas) atliko A. Vivaldi koncertus C-dur ir D-dur, papildomai paskambino dar tris pjeses. Gitarą taip grojant Vilniuje pirmąkart išgirdę klausytojai buvo nustebinti ir sužavėti taip, kad kai kurie iš jų (dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, pianistas Kazimieras Žiūraitis) į laikraščius nusiuntė atsiliepimus ir recenzijas. Prancūzų gitaristas Aleksandras Lagoya (1929–1999) jau buvo koncertavęs Vilniuje 1974 m., kai vieno festivalio Liuksemburge organizatoriai jam akompanuoti pakvietė Lietuvos kamerinį orkestrą. Mūsų orkestras, berods, turėjo ir ten pasisekimą. Tai buvo antrasis Lietuvos orkestras, koncertavęs su solistu gitaristu. Kai A. Lagoya vėl koncertavo Vilniuje, jis atliko ir pirmąją „Rossinianą“, o kamerinio orkestro muzikantai pagerbė gitaristą.

Antrąją koncerto dalį E. Segre pradėjo italų neoromantiko Mario Castelnuovo-Tedesco (1895–1968) pjesėmis „Malda“ (iš „Eskizų“) ir „Pavasaris“ (iš „Asiliukas Plateras ir aš“). „Kristupo gitarų“ ankstesniuose festivaliuose jau skambėjo šio kompozitoriaus pjesės ir sonatos. E. Segre taip pat atliko italų kompozitorių G.F. Ghedini ir G.F. Malipiero, kurie rašė daugiausia simfoninę ir operinę muziką, dvi koncertines pjeses gitarai. Programos pabaigoje – Carlo Boccadoro Sonata. Bisui buvo pateikti populiarūs H. Villa-Loboso Etiudas („Nr. 11“) ir Preliudija Nr. 1.

Jaunieji gitaros virtuozai. Pasaulyje yra milijonai gitaristų, tačiau tik nedidelė jų dalis skambina profesionaliai; dar mažesnė dalis yra muzikantai-virtuozai. Tačiau į ateitį galima žiūrėti optimistiškai, nes profesionalai patirtį perduoda jauniesiems, o šie su užsidegimu veržiasi į koncertines estradas. Matematiškai galima įrodyti, kad virtuozų skaičius didėja pagal geometrinę progresiją – tą jaunieji demonstravo Šv. Kotrynos bažnyčioje susirinkusiai publikai.

Vokietė Eva Beneke pasirodė su akademiška programa, tačiau pajutusi publikos nusiteikimą sukeitė kūrinius vietomis. Publikai pateikė „skanėstą“ – dvi J. Rodrigo ispaniškas pjeses „Kviečių laukuose“ ir „Šalia Cheneralife sodų“, bet atliko jas nelabai temperamentingai. J.S. Bacho Sonata smuikui g-moll BWV1001 (gitaristai ją skambina a-moll tonacija) atlikta ramiai ir gana švariai.

Aštuoniolikametis baltarusis Igoris Dedusenka vertas dėmesio, nes pasižymi užtikrintu skambinimu, gera technika. O programa nebuvo vykusi: tai mišrainė iš penkių baltarusiškos, argentinietiškos, lenkiškos, austriškos ir vokiškos pjesių, iš kurių nė viena nepadėjo gitaristui atskleisti savo interpretacinių sugebėjimų.

Paryžietės Laurence Maufroy programa buvo rimta: J.K. Mertzo „Elegija“, F. Moreno-Torrobos „Sonatina“, T. Takemitsu „Equinox“. Gitaristė jautėsi neužtikrintai ir sudėtingesnius kūrinius pakeitė paprastesniais, todėl negalima kalbėti apie jos virtuoziškumą.

Slovakas Dušanas Oravecas iš Vokietijos pateikė gana įdomią ir politizuotą programą. Pradėjo Dušano Bogdanovičiaus „Šešiomis Balkanų miniatiūromis (už taiką pasaulyje)“, jų atlikimą po keturių pjesių nutraukė, pateikdamas avangardinę kubiečio Leo Brouwerio (g. 1939) Sonatą (Fandangos y Choleros – Sarabanda de Scriabin – La Toccata de Pasquini), o po jos užbaigė miniatiūras ir dar atliko „Vakarinę dainą“ bei Tango iš Pietų Amerikos. Tai jau gan subrendęs muzikantas.

Šiaurė-Rytai. Po trijų dienų jaunųjų gitaristų žvalgytuvėse pasirodė suomis ir maskvietis. Pasirodymui jie turėjo daugiau laiko, todėl juos galima rimčiau vertinti.

J. Sibelijaus akademijos absolventas Otto Tolonenas pasielgė protingai, koncertą pradėdamas tyliai ir priversdamas klausytojus suderinti klausos aparatą ir priimti gražų gitaros garsą. O pradžioje buvo ispano Sidney Corbetto kūrinys „Naujos gojeskos“ (2003; Proto miegas pagimdo pabaisas / Kam protingas tikėjimas / Jas keičia sapnas). Po to skambėjo muzika, kontrastuojanti su aprašytąja. Andresas Segovija kažkada yra pasakęs: „Francisko Tarregos pjesės – tai gėlytės muzikos sode.“ O. Tolonenas atliko tris tokius kūrinėlius: „Religinę preliudiją“, „Alboradą“, polką „Rosita“. Po to girdėjome pasaulinę premjerą – suomių kompozitoriaus J. Hartikaineno kompoziciją „Vienišius“. Tai 4 minučių trukmės kūrinys, kuris, manau, nebus naujuoju žodžiu gitaros muzikoje. Gitaristas Vincente Asencio savo siuitą „Intymus rinkinys“ paskelbė 1965 metais ir visi naujai panaudoti tembrai (štrichai) jau seniai nelaikomi naujovėmis.

Gnesinų instituto auklėtinis Artiomas Dervojedas aktyviai reiškiasi ne tik Maskvoje. Pasirodymą jis pradėjo populiariais H. Villa-Loboso etiudais (Nr. 4, 8, 7 ir 12). Mane maskvietis sužavėjo atlikdamas Nikitos Koškino siuitą „Princo žaidimai“. Šį kūrinį jis atliko geriau nei pats autorius ar pas mus dažnai skambinęs Aleksandras Fraučis. Geriau interpretavo tik Vladimiras Mikulka iš Paryžiaus. Įdomiai ir techniškai buvo atliktos variacijos rusų dainos „Trikinkė“ tema. Variacijas parašė vienas iš rusiškos septyniastygės gitaros virtuozų Sergejus Orechovas (1935–1998).

Profesoriui R. Eversui priminiau apie pastabą pernykštėje apžvalgoje, kad pas mus nepriimta ploti tarp ciklinio kūrinio dalių. Jis man pritarė ir paaiškino auditorijai. Ir... o stebukle! Per dvi valandas publika nepadarė nė vienos klaidos, nebuvo nė vieno pliaukštelėjimo netinkamu momentu. Tai kas išdrįs pasakyti, kad mūsų inteligentija nesugeba išmokti gerų manierų?

Kristupo gitarų ciklo uždarymas. Flamenko muzikos šventė. Mokytojų namų kiemas. Visi staleliai ir visos kėdės užimtos. Oras puikus kaip kokiame Andalūzijos miestelyje. Ketvirtadienis. Jokio šeštadieninio vyno ir alaus draudimo. Scenoje keturi vyrai – čigoniškos muzikos atlikėjai. Pepe Justicija su savo grupe. Jie „malė“ flamenko gitaros pasažus, mušė ritmą, plojo delnais, truputį pašokdavo (dažniausiai buvo šokami farruca, zapateado) ir net sudainuodavo vieną kitą kupletą regionine čigonų kalba. Anonsuotos flamenko šokėjos neišvydome. Tuo buvo pažeistos ne tik jos, bet ir mūsų, vyriškių ir ES piliečių, teisės; moterys turėjo kur akis ganyti, o ką mums veikti? Gana dažnai scenoje atsirasdavo festivalio meno vadovas profesorius D. Katkus ir su humoru komentuodavo veiksmą. Po 120 minučių flamenko siautulio mini festivalis – ciklas „Kristupo gitaros“ – baigėsi. Susitiksime po metų. Tačiau laukimą reikėtų praskaidrinti Šv. Kotrynos bažnyčioje rengiant dažnesnius savų ir kviestinių gitaristų koncertus solo, su kameriniais ansambliais, solistais dainininkais ir chorais, su Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

 

Skaitytojų vertinimai


11071. la major :-( 2007-09-22 15:45
Nuo kada maestro D. Katkus kažkam "paveda" rašyti recenzijas ir dar tokias tragiškas? Tas atliko iš pradžių tą, po to tą, visi "suderino klausas tyliam skambesiui", nuotraukos Segre ir Stephano sukeistos vietomis... O šiaip sunku neįtarti autoriaus kurtumu, jeigu norima papriekaištauti Matiasui de Oliveira Pinto (violončele) ar taip nuvertinamas iš pirmo garso krentantis į ausį Joscho Stephano geras, tikras stilistinis ryšys su Django Reinhardtu... Iš tikro buvo toks gyvas, toks spalvingas ciklas, o recenzentas tiek ir teiškošia: pagrojo originalą, po to aranžuotę... Nu tai jeigu sutelkiamas dėmesys programos pasirinkimui, tai galima gal kažkaip apibendrinti, o ne atpasakojinėti "iš pradžių grojo tą, a po to pagrojo tą." Lygtai autorius ne vakar ėmė rašyt. Tarp kita ko, radau kur kas gitaristiškesnį žvilgsnį čionai: http://jazz.scene.lt/view/047.html

11072. la major2007-09-22 15:48
Ir iš kur tas nepaaiškinamas atsargumas Everso atžvilgiu atsirado? Įrašai su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru daryti su kraujais po taktą, ir su Matiasu jis labai sunkiai kapanojosi,ir gerai, kad jo ten mažai girdėjosi... nėr ko jo gailėt, jis vis viena lietuviškai nesupranta (kol kas... greitai pradės).

15771. Bes - dur :-( 2009-09-28 11:15
is bedos parasyta... zmogaus, kuris gali tik atpasakot, bet tikrai nevertint. pasiskaitykit, kaip eversas vertinamas gimtojoj vokietijoj! visiskas niekas! man gaila laiko ir ausu, todel jo nebeklausau. visiska nepagarba klausytojui ir sau galu gale. groja tarsi kebabu pardavejas, kuris vakar pradejo mokytis groti! o pasikeles tai kaip pasaulinio lygio genijus. fui!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
5:55:31 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba