SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-12-19 nr. 594

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Viktorija Ryžovaitė
Perkonstruota realybė
10

Muzika 
• Vida Apanavičienė
Minint Johanneso Brahmso 170-ąsias gimimo metines
• Vitalija Mockutė
Suomiško vėjo dvelksmas
2
• Jurgita Skiotytė
Kaip kartu alsuojantis orkestras
• Su nauju "Muzikos barų" numeriu išleistas ir CD "Diriguoja Algis Žiūraitis"4
• Skambėjo Vytauto Barkausko kūriniai jauniesiems atlikėjams
• KONCERTAI1

Dailė 
 Lietuviai ir latviai ŠMC
• PARODOS

Literatūra 
• Giedrė Kaukaitė
Gyvenimo pamokos
1
• Svetimas laikas
• VAKARAI

Teatras 
• Jelena Šalaj
Moderni katastrofa
• Lukasz Drewniak
Žmogus iš Švedijos
• Algirdo Venskūno netekus
• Lietuvos teatro kritikų grupė susivienijo į Teatro kritikų gildiją
• Mūsų šimtamečiai kultūros ąžuolai1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tegu kraujas liejasi linksmai
1
• Grožybės ir ne tik
• Ieškant Nemo1
• Kino dokumentininko Roberto Verbos filmų retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Kino dokumentininko Roberto Verbos (1932–1994) filmų retrospektyvos programa
• 2003 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Lietuviai ir latviai ŠMC

Pokalbis su parodos "2 Show" kuratorėmis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ernesto Klavinšo tapyba parodoje "2 Show" ŠMC

Laima Kreivytė: Paroda "2 Show" ŠMC buvo atidaryta Latvijos Nepriklausomybės dienos proga. Kiek tai susiję su reprezentacija ir kiek čia noro parodyti šiuolaikinį meną?

Ūla Tornau: Paroda "2 Show" iš tiesų sudaryta iš dviejų atskirų – latvių ir lietuvių – parodų, kurios nuo pradžios iki pabaigos buvo atskirai kuruojamos, puoselėjant gana skirtingas jų vizijas. Parodą inicijavo Latvijos ambasada Lietuvoje. Be to, ją buvo norima surengti būtent ŠMC – tokiose erdvėse, kokių, dydžio prasme, neturi nei Latvija, nei Estija. Taigi jau nuo pat pradžių šis renginys buvo sumanytas kaip didelio masto nacionalinis Latvijos prisistatymas. Latvijos ambasadorė Lietuvoje Mara Moira taip įvardijo parodos tikslą ją organizuodama.

Linara Dovydaitytė: Todėl pasikvietė ir žymiausią Latvijos kuratorę, buvusią Latvijos Seimo narę Heleną Demakovą.

Renata Dubinskaitė: Demakova savo ruožtu lietuviškos dalies kuratoriumi norėjo matyti lygiavertį jai savo statusu žmogų.

L.K.: O kuravote jūs?

R.D.: Nors Kęstutis Kuizinas vadinosi vyriausiuoju kuratoriumi, tačiau kuravome ir mes visos. Jei toliau kalbėtume apie reprezentatyvumą, galėtume paminėti labai daug konkrečių jo pavyzdžių. Bet aš atkreipčiau dėmesį į tai, kad latvių pusėje netgi atsirado kūrinių, vienaip ar kitaip susijusių su tam tikru mitologiniu lygmeniu, ko lietuvių pusėje nė su žiburiu nerasi.

L.K.: Ar tu turi galvoje, pavyzdžiui, didelio mastelio pseudoliaudišką Ernesto Klavino tapybą?

R.D.: Galima ir ją pateikti pavyzdžiu. Kriso Salmanio darbe yra toks Latvijos epo herojus, užaugintas lokio ir kovojantis su kryžiuočiais. Toliau – darbas "Lietuvėnai". Vien jo pavadinimas siejasi su Lietuva, referuojama į latvių mitologiją.

L.D.: Ne tik latvių, bet lietuvių ir latvių santykių mitologiją. Centrinis didžiosios salės darbas yra latvių menininkės kūrinys – daugybė mašinėlių, susigrūdusių prie valstybinės sienos, ir tapybiniai užrašai virš jų: "Jūs paliekate Lietuvos sektorių", o kitoje pusėje – "Jūs paliekate Latvijos sektorių". Šis darbas turėjo konceptualiai sujungti dvi atskiras parodos dalis, nors ekspozicijoje jos nebuvo atskirtos.

Kristina Inčiūraitė: Parodoje nueita ir dar toliau – kalbama apie Europos Sąjungą. Tai, pavyzdžiui, fotografijos iš Sedos, kurie gyventojai Latvijos referendumo metu balsavo prieš stojimą į Europos Sąjungą. Taip pat ir ką tik minėtas darbas su mašinėlėmis, kuris yra susijęs ir su europiniu kontekstu, integracijos klausimais.

R.D.: Tuo tarpu lietuvių pusėje nėra nė vieno darbo, kuris atkreiptų dėmesį į valstybes, jų santykius, politinius klausmus.

Ū.T.: Reprezentacijos norą rodo ir pirminė latvių parodos idėja, tarkime, jų turėta šios parodos katalogo vizija. Kadangi latviai numatė ir tolesnį parodos demonstravimą kitose šalyse, paroda, o ypač jos katalogas, turėjo bendrai pristatyti baltų regioną ir apibrėžti, kokie kultūriniai bruožai jam priskirtini. Todėl kataloge sumanyta spausdinti apybraižas apie abiejų šalių mitologiją, baltų ištakas ir išties platų šiuolaikinės kultūros spektrą, pradedant muzika, poezija ir baigiant vizualiaisiais menais. Kadangi mes laikėmės nuomonės, kad toks katalogas gerokai viršytų parodos reprezentatyvumo poreikį, išleidome du atskirus latvių ir lietuvių katalogus, pirmasis kurių išties pretenduoja supažindinti žiūrovą "iš šalies" su aktualiais Latvijos kultūriniais procesais.

L.K.: Tuomet peršasi išvada, kad latviai šiuo atveju kūrė savotišką "Savigarbos" variantą, kur apmąstė savo latviškumą, valstybiškumą, ir kartu (kadangi buvo sumanytas dvigubas šou) tai buvo konkrečios politinės situacijos bei santykių su lietuviais apmąstymas. Manau, kad tai – vienas iš parodos privalumų.

Ū.T.: Bet kokias išvadas turėtume daryti po šių apmąstymų?! Pavyzdžiui, jau minėtame darbe "Lietuvėnai" žaidžiama su latvių mitologinės būtybės pavadinimo "lietuvėns" fonetiniu panašumu į žodį "lietuvis". Tuo tarpu ši būtybė – maždaug mūsų slogučio atitikmuo, jai priskiriami vien negatyvūs bruožai – vos juntamas naktinis kankinimas ir dusinimas. Jiems priskiriamos tikrai klaikios eibės, pavyzdžiui, nekrikštytų kūdikių smaugimas ir panašiai.

K.I.: Tai sveika provokacija. Latviai akcentavo, kad jiems svarbus jų santykis su kaimynais, jie jau yra pristatę parodas kartu su estais, o dabar štai – su lietuviais. Jiems tai, be kita ko, patogu, kadangi, kaip jau anksčiau minėjo Ūla, jie neturi analogiškų parodinių erdvių. Iš tokių paprastų techninių dalykų vėliau atsiranda ir kaimyniškų santykių apmąstymai.

R.D.: Tačiau kodėl vienur atsiranda, o kitur neatsiranda?

L.K.: Gal skyrėsi kuravimo principai?

L.D.: Demakova kataloge nurodo, kad tai yra trečiosios konceptualistų Latvijos mene kartos mainstream’o pristatymas. Ji labai aiškiai atskiria, kas yra mainstream’as, o kas ne. Mainstream’ui nepriklauso ne tie menininkai, kurie ne taip kokybiškai dirba, o tie, kurių strategijos bei temos neatitinka pagrindinės linijos. Ji netgi išvardija, kurie autoriai priklauso mainstream’ui, o kurie – ne (pavyzdžiui, žurnalistas, daręs tyrimą Sedoje). Maža to, ji savo atrinktus menininkus vertina pagal jų tarptautinę karjerą, žinomumą, dalyvavimą parodose, pabrėždama, kad jie visi yra pakankamai garsūs, įsitvirtinę vietos ar net tarptautiniame kontekste.

K.I.: Pagrindinis skirtumas – lietuviškos parodos dalies eksperimentiškumas renkant jauniausios menininkų kartos darbus ir bandant juos apibrėžti, legitimuoti.

R.D.: Be to, ši paroda mums yra bienalinio pobūdžio. Parodos "Lietuvos dailė" rengiamos kas dveji metai, todėl mes, organizuodami lietuvišką parodos dalį, ieškojome santykio ne tik su latviška parodos dalimi, bet ir su prieš tai buvusiomis lietuvių dailės parodomis, taip pat su jų eksponavimo sprendimais. Taigi mūsų uždavinys ganėtinai skiriasi nuo latvių.

L.K.: Man patiko idėja nedaryti dviejų atskirų teritorijų, eksponuoti darbus pramaišiui. Kartu ši paroda yra gera galimybė palyginti latvių ir lietuvių menines strategijas.

Ū.T.: Manau, kad politiškai tai yra gražu, tačiau ekspozicijos kokybė nuo to nukentėjo. Abi pusės turėjo dvi skirtingas vizijas, teiginius, kuriuos norėtų formuluoti, o parodoje jų neliko.

L.D.: Kurį laiką buvau labai kritiška mišraus parodos eksponavimo atžvilgiu, nes nuo pat pradžių buvo sumanyta ir fiziškai, ir konceptualiai atskirti tas dvi dalis. Jeigu norėjome suformuoti naujos, ateinančios kartos vaizdą, kaip būtų malonu visus darbus pamatyti atskiroje erdvėje kaip vientisą viziją, kurią matėme kuruodamos, kai nesiorientavome į latvišką kontekstą, dviejų parodų santykį. Tuo tarpu žanrinis skirstymas nelabai padeda žiūrovui išskirti pagrindinius lietuvių jaunosios kartos bruožus.

R.D.: Kai suskirstėme ekpoziciją į fotografijų salę, tapybos salę, videodarbų salę ir t.t., atsiskleidė mūsų pozicijos ironija. Ji čia akivaizdi – šiuolaikiniam menui toks skirstymas nebūdingas. Organizuodami ekspoziciją vadovavomės dar ir savotišku dubliavimo principu. Kai kuriuos darbus tiek dėl bendrų jų išvaizdos bruožų, tiek dėl giminingų temų "klijuodavome" vieną šalia kito. Šalia latvių fotografuoto pseudomodelio eksponuojame pseudomodelį, fotografuotą lietuvio. Taip pat vieną greta kito sudėjome darbus, kuriuose menininkai filmuoja patys save. Tai juokingas eksponavimo būdas, tačiau lyginimui palankus.

K.I.: Visgi skirstymas žanrais padeda įžvelgti lietuvių ir latvių skirtumus. Pamačiusi parodą iškart pastebėjau latvių pomėgį kurti instaliacinio tipo kūrinius, objektus, situacijas, kambarius. Tai itin ryškiai vizualizuoti kūriniai, jiems net kyla tam tikra grėsmė tapti dekoratyviems, teatralizuotiems.

Ū.T.: Pamatę latvių darbus, buvome priblokšti jų mastelio. Tai viena iš jų žaidimo su žiūrovu strategijų. Daugelis jų siekia efekto dydžiu ar žaisdami žiūrovo pojūčiais, pasitelkdami, tarkime, kinetinius elementus ar sudėtingą žiūros trajektoriją.

L.K.: Gal tai priklausė nuo šiai parodai skirtų lėšų?

L.D.: Šįkart lietuvių menininkams buvo suteiktos galimybės sukurti gana didelio biudžeto ar technologiškai sudėtingus darbus.

R.D.: Tiesiog teko padaryti išvadą, kad vizuali patetika jauniausiai lietuvių kartai visiškai nebūdinga.

L.K.: Bent kažkas pasikeitė nuo dainuojančios revoliucijos laikų; tuomet lietuviai kaltinti teatrališkumu, siejamu su katalikiškomis tradicijomis, o estai ir latviai buvo racionalesni. Dabar matome kitokį procesą. Man atrodo, kad latviai labiau domisi vizualumo formų dekonstrukcija. Lietuviai tarsi eina į konceptualesnį, sausesnį daiktą, jiems svarbesnė pati žinia, o latviams labai svarbus žiūrėjimo procesas: beveik kiekvienas darbas analizuoja, kaip aš žiūriu, kaip konstruojama vizija.

R.D.: Kai kalbame apie vizualų efektyvumą, puikiai suprantu, kad žiūrovui, kuris mažiau žino šiuolaikinio meno kontekstą, latvių darbai paliks gerokai didesnį įspūdį. Bet ar nuėmus scenografiją lieka kažkoks pranešimas? Man atrodo, kad lietuvių meno kūrinių santūrumas yra susitelkimas į idėją, jos kristalizavimas.

L.D.: Vizualų efektingumą mes galėtume vadinti vyraujančiu latvių dalies bruožu, o dokumentavimas būtų lietuvių kūrinių bruožas, susijęs su mūsų kontekstu. Tai linijos, pasirodžiusios 10-ojo dešimtmečio antros pusės lietuvių videomene (kvaziobjektyvūs tyrimai, imituojantys sociologines apklausas, dokumentinius filmus), tąsa, būtent todėl aš nematau jokio esminio skirtumo tarp šios parodos dalyvių ir pirmosios šiuolaikinio meno kartos.

K.I.: Jeigu lygintume ne tik latvius ir lietuvius, bet ir lietuvių menininkų kartas, pastebėtume, kad pirmoji po nepriklausomybės išryškėjusi šiuolaikinio meno karta kūryboje akcentavo sociopolitinius procesus kur kas revoliucingiau nei šiandieninė jauniausioji. Pirmos kartos menininkai buvo "sunkesni", o dabartiniai jaunieji atspindi ne tiek pačią kaitą visuomenėje, kiek informacinę visuomenę apskritai, todėl ir jų darbai – efemeriškesni, fragmentiškesni.

L.K.: Jauniausia lietuvių ir latvių karta žiūri truputį skirtingomis kryptimis. Latviai labiau orientuojasi į popkultūrą ir bando adaptuoti jos formas, pasinaudodami reklamos strategijomis ar dėdami ryškius pertekliaus akcentus. O lietuviai tarsi tęsia socialinę kritiką, jiems menas su malonumu aiškiai prasilenkia. Daug kalbėjome apie skirtumus, o kokie bendrumai išryškėjo parodoje?

Ū.T.: Sunku apibendrinti dvi šias gana skirtingas parodos dalis, bet visgi matau tarp jų gan svarbų panašumą. Tai galima būtų pavadinti tyčia nereflektyviu ir neatsakingu aplinkos retransliavimu. Kūriniuose nejuntama ryškaus paties autoriaus buvimo, mažai apmąstymų apie subjektą, jo asmenines patirtis, susijusias su identitetu. Man atrodo, kad menininkai tyčia stengiasi stebėti įprastos aplinkos srautą, atsiriboję įvairiomis strategijomis, iš kurių populiariausia – ironija. Jie pernelyg ryškiai ir skausmingai nieko neteigia. Žinoma, lieka vietos ir interpretacijai, ir kritikai, tačiau kartu su autoriaus kalbėjimu tiesiogiai apie save kūriniai netenka "sunkaus" ir raiškaus teiginio. Tiesa, latviai ir lietuviai pateikia labai skirtingus to srauto fragmentus – latvius labiau domina šiuolaikinės populiariosios kultūros reiškiniai, o lietuvius – ne tokios išraiškingos ar naujos buities situacijos.

R.D.: Norėčiau paprieštarauti, nes latviai savo instaliacijomis sukonstruoja visą atmosferą, visą žiūrėjimo situaciją, ir šis kūrinys tampa toks uždaras, kad iš jo išeiti neturi jokios galimybės, ir tai jau savaime yra stiprus teiginys, autoriaus, kaip asmens, išraiška. Tiesiog Latvijos ir Lietuvos jauniesiems menininkams asmens tapatumo klausimas nėra toks aktualus kaip ankstesnėms kartoms.

L.K.: Gal tai susiję su dabarties situacija – tam tikra prasme kūniškumą šiandien pakeitė virtualumas. Šiuolaikinis lietuvių menas formavosi padidėjusio politinio ir socialinio aktyvumo metu – visi dalyvavo mitinguose ir meno akcijose. Paskui viskas perėjo į reprezentacinę erdvę – tyrinėjami labiau virtualūs, žiūrėjimo dalykai ir dalyvaujama bendruose informacijos srautuose.

K.I.: Paulis Virilio yra pasakęs, kad dabar žmonės gyvena dvigubame laike. Vienas jų – išplėstas, istorinis laikas (tai – miestų kultūra, atmintis ir fiziškumas), o kitas – technologinis laikas, labai intensyvus, sutelpantis į bilionines sekundės dalis. Žmogus, suvokdamas tų abiejų laikų nesutapimą – kad niekuomet nesuspės su tuo technologiniu laiku – patiria frustraciją. Galbūt tas virtualumas, atsirandantis kūriniuose, ir yra susijęs su šiuo suvokimu.

L.K.: O kiek ši paroda politiška? Ar ji atspindi kokius nors aktualius procesus?

K.I.: Politizavimo šioje parodoje nėra daug. Kalbu daugiau apie lietuvius. Atvirai nereaguojama į politinį procesą, tačiau randami tam tikri politiniai niuansai, kurie parodoje reflektuojami. Prieš dešimtmetį, norėdamas įsipaišyti į tarptautinę areną, kaip tik privalėjai parodyti savo lokalumą, paveiktą posovietinių realijų. Vakaruose kilo bumas kviestis menininkus iš Rytų Europos jau vien dėl to, kad jų darbuose buvo gana aiškiai išreikštas nacionalinis charakteris.

L.D.: Šioje parodoje dalyvaujančių menininkų darbuose lokalumas kitoks – tiesiog pasakojamos smulkios istorijos, tarkime, apie pusseserę, norėjusią tapti modeliu, fiksuojamos niekuo neypatingos aplinkos detalės ar fabrike dirbančios budėtojos užsiėmimai. Tai tokie mažieji naratyvai, kurių nė nebandoma įterpti į didesnius.

L.K.: Taip, anksčiau buvo bandoma kurti kažkokius įspūdingus pranešimus.

R.D.: Kuruodamos šią parodą, mes apmąstėme ne tik kartą, kurią norėtume rodyti, bet ir save, kokios mes esame ir kuo skiriamės.

K.I.: Taip atsitiko, kad ankstesnė ŠMC kuratorių karta buvo pristatoma su savo kartos menininkais (išskyrus Joną Valatkevičių, kuris kartkartėmis kuruodavo vyresniuosius modernistus). Tai buvo labai nuoseklus procesas. Atkreipiu dėmesį į tai, kad šiandieninis mūsų kuratorių identitetas nelabai išryškėja, nes mes dažniausai dirbame su kitų kuratorių parodomis. Šioje parodoje turėjome galimybę kviestis menininkus, analizuoti situaciją, ją vertinti.

L.K.: Anksčiau ŠMC atrodė kur kas uždaresnė institucija, savotiška tvirtovė, gaminanti didžiuosius naratyvus, didžiąsias parodas su tam tikra pompastikos doze. Renginiai buvo savotiškai įdomūs, ir nenoriu jų sumenkinti, bet kartu buvo siekiama sukurti svarbų, didingą pareiškimą – šiuolaikinės Lietuvos dailės ar naujojo technologijų meno kanoną. Tai buvo kategoriški teiginiai. Man atrodo, kad dabartinės parodų formos gerokai labilesnės, minkštesnės ir, kas man ypač patinka, atsiranda daugiau žmonių iš įvairių sričių. Žinoma, kolektyvinės kuravimo formos nėra naujiena, prisiminkime kad ir "Sutemas".

Ū.T.: Man įdomu, kiek tai matoma iš šalies, tačiau kuravimo strategija yra pakitusi. Čia dirbo legendinė "berniukų komanda", kiekvienas jų dirbo individualiai, turėjo savo braižą, sritį, kuria domėjosi ir kurią kuravo, o dabar mes dirbame labai kolektyviai, vos ne kiekvienas klausimas yra nuosekliai kartu aptariamas, bandoma įtikinti, balsuojama dėl sprendimų ir t.t.

R.D.: Jei ŠMC, kaip uždaros tvirtovės, įvaizdis ėmė keistis, tai mes savo tikslą kažkuria prasme pasiekėme. Tai buvo ypač svarbu šioje parodoje, suteikiant jaunajai kartai ŠMC erdvę ir formuojant tą kartą ne iš žinomų vardų, o iš naujo, atvirai ir demokratiškai ieškant.

K.I.: Be to, parodų "Cool places" ar "Sutemos" paralelė – virtualaus meno bumas. Kuo toliau, tuo labiau visuomenė pripranta prie tokių ŠMC parodų, jos nebetenka savo pompastikos vien dėl paties normalizacijos proceso. Tai nereiškia, kad dabartinė programa nėra reprezentatyvi, kad iškyla pavojus nebelikti populiariausia šiuolaikinio meno institucija Baltijos regione. Tai, kas buvo naujiena prieš penkerius metus, dabar tapo norma, ir tai leidžia daugiau rizikuoti pristatant naujus vardus.

L.K.: Pasikeitė ir pačios kuravimo strategijos. Kuratorius jau nebėra tas dievas, kuris viską lemia, menas nebėra vien prodiusuojamas – viskas krypsta pliuralumo ir dialogiškumo link.

K.I.: Dažnas menininkas tapo savarankiškesnis, išmoko prodiusuoti pats save – turiu galvoje šiek tiek vyresnį menininką, – jam nebereikia tiek padėti, kiek reikėdavo anksčiau.

L.K.: Taigi, kaip vertinate šią parodą ŠMC parodų kontekste, atsižvelgiant ir į kuravimo ar institucijos veikimo modelį ateityje?

R.D.: Kaip Kristina ir minėjo, normalizacijos procesas daro savo, ir dabartinė jaunoji šiuolaikinių menininkų karta nedemonstruoja kažko nepaprastai naujo, nepaprastai įspūdingo, nebūto, šokiruojančio... bet to ir nereikia šitoje parodoje ieškoti. Iš tiesų mūsų bandymai formuluoti skirtingų kartų paveikslus, tiksliau, apibrėžti jauniausią kartą per skirtumą nuo ankstesnių, atsiremia į subtilius niuansus, o ne į kontrastus. Todėl paroda reikalauja įdėmaus žiūrovo žvilgsnio, o kai kurie niuansai galbūt apskirtai pastebimi tik menotyrininkui. Šia prasme manau, kad net jei kažkam paroda nedaro didelio įspūdžio (kad ir dėl to, jog nėra nei architektūros, kuri tą įspūdį forsuotų, nei viską smelkiančios ir jungiančios temos, kuri padėtų suformuoti aiškų visumos vaizdą, galbūt dėl to, kad tai dvi parodos, suplaktos į vieną, ir t.t.), jos svarbumas neišvengiamai išryškės laikui bėgant. Yra ne vienas būdas tai pamatuoti: stebint, kokį postūmį paroda suteiks joje dalyvaujantiems menininkams, ar ji paskatins nedalyvavusių jaunųjų menininkų entuziazmą, ar paroda taps atspirties tašku tolesniems meno istorijos apibendrinimams, ar bus cituojamos kataloge išdėstytos mintys, ar katalogas atsidurs dažniausiai vartomų Lietuvos šiuolaikinio meno katalogų lentynoje ir t.t. Ši paroda – tai investicija į šiuolaikinio meno istoriją. Kadangi projektas įgyvendintas kolektyviai, išsamiai išdiskutuotas, ieškant pačių kuratorių skirtingų požiūrių kompromisų, yra pagrindo manyti, kad mūsų istorijos vizija nėra diktatoriška.

Parengė Virginija JANUŠKEVIČIŪTĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
5:55:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba