SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-12-19 nr. 594

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Viktorija Ryžovaitė
Perkonstruota realybė
10

Muzika 
• Vida Apanavičienė
Minint Johanneso Brahmso 170-ąsias gimimo metines
• Vitalija Mockutė
Suomiško vėjo dvelksmas
2
• Jurgita Skiotytė
Kaip kartu alsuojantis orkestras
• Su nauju "Muzikos barų" numeriu išleistas ir CD "Diriguoja Algis Žiūraitis"4
• Skambėjo Vytauto Barkausko kūriniai jauniesiems atlikėjams
• KONCERTAI1

Dailė 
• Lietuviai ir latviai ŠMC
• PARODOS

Literatūra 
 Giedrė Kaukaitė
Gyvenimo pamokos
1
• Svetimas laikas
• VAKARAI

Teatras 
• Jelena Šalaj
Moderni katastrofa
• Lukasz Drewniak
Žmogus iš Švedijos
• Algirdo Venskūno netekus
• Lietuvos teatro kritikų grupė susivienijo į Teatro kritikų gildiją
• Mūsų šimtamečiai kultūros ąžuolai1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tegu kraujas liejasi linksmai
1
• Grožybės ir ne tik
• Ieškant Nemo1
• Kino dokumentininko Roberto Verbos filmų retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Kino dokumentininko Roberto Verbos (1932–1994) filmų retrospektyvos programa
• 2003 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Gyvenimo pamokos

Iš vaikystės impresijų

Giedrė Kaukaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tėviškėje, prie Babrungo. 2003 m.
A. Žebriūno nuotr.

Šalti ir tamsūs buvo vėlyvo rudens ir žiemos rytai, kai reikdavo keltis ir eiti į mokyklą. Akis pro vos praplėštą voką kiekvienąkart užkliūva už to paties gyvo paveikslo: rausvais liepsnos atšvaitais mirguliuoja trobos sienos ir mano Mamulis, mano Mamulielis, atsiklaupusi priešais plytą, jau kursto ugnį. Tuojau ji nukabins nuo virvelės sušilusias kojines ir marškinius, tuojau prieis manęs žadinti. Atras po patalais mano koją, švelniai pakutens, užmaus kojinę, tyliai kalbindama: "Stypt, Giedrelė, jau stypt, stypt…". Apmautą koją vėl pakiš po patalais ir, apėjusi aplinkui, susiras antrą koją. Troboj šalta. Gal ne tiek šalta, kiek Mamuliui "iškada" vaiko.
Kai jau pervilkti marškiniai, tik tada šiaip taip atsimerkiu ir rituosi iš lovos. Mano lova! Nieks tokios neturėjo ir dabar neturi. Du kryžmai sukalti basliai sujungti su kitais dviem, taip pat kryžmai sukaltais, – štai ir visa konstrukcija. Tarp šoninių jungiamųjų baslių įleistas lininis maišas, vinutėmis prie baslių prikalinėtas. Vietoj čiužinio – minkšta pailga pūkų pagalvė. Dirbinys vadinosi ne lova, o redilė. Svarbiausia – ji pastatyta šalia Mamulio. Jei naktį nusiklosiu, tuoj būsiu apklostyta. Be to, vakare atsigulusi, per redilės kraštą ranką ištiesusi, rasiu Mamulio šiltą ranką, kuri laikys manąją savojoje tol, kol užmigsiu. Dažniausiai jau nebegirdžiu, kaip kita Mamulio ranka kabina ant sienos rožančių.
Rytais ant stalo atsiranda molinis dubenėlis manų košės, pabarstytos cukrumi ir cinamonu, su geltona sviesto "akimi" vidury. Man nelabai patinka sviestas, tad "akį" stengiuosi aplenkti. Kol valgau, Mamulielis tikrina, ar visos knygos sudėtos į "portvelį", ar kokio sąsiuvinio netrūksta, ar rašalo buteliukas gerai užsuktas.
– Tiktaa veiziek, ka nešvytroutumi portvelė į šuonus, apėnt rašala išlaistysi, – primena ne sykį įvykusią "nelaimę" Mamulis.
Na, štai, jau laikas vilktis rainą, namie austos medžiagos paltuką ir dėtis baltą triušio vilnų kepurę. Mamulis užsagsto sagas, ypač ilgai sega kabliuką pakaklėj, klausdama, ar "nesmaugia". Į pirštinę įkiša naujintėlaitį rublį, už jį per didžiąją pertrauką aš kioske pirksiu ilgą raudoną barbarisą.
Iš įšilusios trobos į drėgną brėkštančio ryto lauką išeiname kartu su Mamuliu. Ji nuves mane į pakalnę. Ten dažniausiai purvynas. Mamulis užsikels mane ant nugaros, nes į glėbį jau seniai nebetelpu. Aš apsikabinsiu jos kaklą, ji viena ranka prilaikys mano kojas, kita paims "portvelį" ir neš mane per purvyną ir lieptu per upelį. Paleis "antroj pusėj". Toliau eisiu viena pro seseris Pupšaites ir pro Ablingius. Taip – arčiau, negu per "ilgąją ūlyčią". Pasibaigus pamokoms, žinau, kad Mama jau žiūri iš tolo pro langą ir laukia, kada pamatys mano baltą triušinę kepurę. Tuomet vėl gobiasi skarą ir eina manęs pasitikti. Vėl užsikelia ant nugaros ir perneša per lieptą ir per purvyną. Vėliau dažnai minės: "Giedrelė, ar atmeni, kaap tavi unt kopruos nešiau?". "Atmenu". Mamulieli mano brangiausioji, atsimenu ir kaip "unt kopruos" nešei, ir kaip susisukusi į kamuoliuką nerdavau Tau į glėbį ir prapuldavau užsimerkusi. Atsimenu, kaip skruostas glaudėsi prie minkšto švelnaus flanelinio audinio, kuriuo dėvėjai, atsimenu Tavo šiurkštoką alsavimą, atsimenu, kaip man šalia ausies plakė Tavo širdis. Galėjau taip išbūti kažin kiek, prisiglaudusi, prisispaudusi, belaukdama, kol Tu paklausi:
– Nežinau, vakaali, dielkuo tu mon tuoki maluoni esi.
Nežinau ir aš, todėl tyliu.
– Giedrelė, vo ka mėrso, kon tavėi palėkso?
– Ton užuolaidą iš žaliuosės skrynės, – atsiliepiu nieko nelaukusi.
– Geraa, – sutinka Mama.
– Je… vo kumet dar temėrsi…
– Jau šėn žėima kažėn a beišbūso, – nežinia kelintą kartą pažada Mamulis ir švelniai glosto man galvą, pakutendama už ausies.
Mamulis turi daug seserų ir brolių. Ji – iš Videikių, iš gausios aštuoniolikos vaikų šeimos. Kartkartėmis iš giminės kurį nors laidoja. Tuomet mes su Mamuliu einame į pagrabą ir su visa gimine fotografuojamės prie bažnyčios. Mirtis sutinkama ir priimama "taikiai" ir paprastai, be ašarų: "Ontė mėrė"… "Petruonė mėrė"… "Ėgnė mėrė", anokia čia naujiena. Iš likusiųjų brolių ir seserų dažną šventadienį Mamulis vieno ar kito sulaukia apsilankant. Labiausiai ji myli seserį Stasę. Dėkodama už lauktuves iš kaimo, Mamulis sodina seserį prie stalo ir valgydina. Jos ilgai kalbasi, mini Papūnėlį ar Mamunėlę. Mamunėlę – dažniau. Iš jų kalbų žinau, kad Mamunėlė buvo kaimo pribuvėja, išgyveno kone šimtą metų ir pagimdė tuos aštuoniolika Žutautų ir Žutautaičių. Atėjus laikui gimdyti pačiai, išeidavo viena į rugių lauką, o žiemą į tvartą, prie avių, pagimdydavo, parsinešdavo kūdikį jau suvystytą ir toliau ramiai dirbdavo visus ūkio darbus.
Smagiau buvo pasiklausyti, kaip seserys apkalba kurį nors brolį ar seserį: "Ėgnė yr lebeda, vo Jolisė vėsumet atsėvėipusi lygu kivyna". "Vo Vuonė?" "Eek, eek, drūkta pardaug, tėkra veliuoryba". Pokalbis teka lengvai ir jaukiai, ir tos "apkalbos" veikiau meilios ir linksmos, negu piktos. Paskui Mama keliasi, eina prie "žaliuosios skrynės", atrakina ją dideliu raktu, dangtį paremia kočėlu ir atkloja "ton užuolaidą". Toji pirktinė, mėlynom rugiagėlėm išmarginta užuolaida man labai patinka, nes yra neįprasta, nepanaši į visas Mamulio austas lovatieses ir staltieses. Skrynios dangčiui prasivėrus, pirmiausiai ją ir pamatau. Ji man seniai tapo visų neišsemiamų skrynios paslapčių pradžių pradžia. Mamulis lenkiasi į skrynią ir sako:
– No, juk reek bikon doutė.
– Ek šalėn, Marėlė, kam če reek, – "laiko etiketą" Stasė, o aš nustembu, kad mano Mamulielis gali būti ir Marele vadinama. Mano mažutė smulkutė Mama tarsi prapuola toj didžiulėj žalioj skrynioj, kurioje telpa turbūt viskas, ką ji turi "savo": ir jaunystės audiniai, ir įkapės, ir visa kita, kas skirta atsargai, "juodai dienai" ar kokiai nežinomai, netikėtai progai, kaip ši, arba "šiaip sau".
Sesuo oriai sėdi prie stalo, žiūri per langą, neva nekreipia dėmesio, suprask "nežiūri nė į tą pusę", bet mes visos trys žinom, kad iš skrynios dugno tuoj pasirodys kokia nors miestietiška skarelė iš paties Vilniaus atvežta, gal audinio atraiža suknelei, o gal pačios Marelės siūti naktiniai ar prijuostė (kvartūkas).
Seserys apsikabina, bučiuojasi ir man taip gera į jas žiūrėti.
Namų galva buvo Bočius, žemaitiškai Pćpa vadinamas. Aukštaūgis, tvirtas, gimęs dar ano tūkstantmečio pabaigoj, "karjerą" pradėjęs kunigaikštienės Oginskienės rūmų koplyčioje patarnautoju, per savo ilgą amžių patyrė visą mūsų kraštui tekusią įvykių ir permainų naštą. Bočius buvo nepatiklus, tik savim pasikliaujantis, šykštus meilesnio žodžio, nekalbus, į akis nežiūrintis ir vis kažko susirūpinęs. Juodoji Papos komoda vis po raktu, o raktas išimamas tik labai prireikus. Mamuliui į turgų susiruošus, ilgai tenka Papą prašyti pinigų. Šiaip ne taip priprašytas, jis nenorom atrakina viršutinį komodos stalčių, sviedžia pinigus ant stalo ir užtrenkia stalčių suirzęs:
– Nemuoki taupe vėrtė! Tik douk ėr douk…
Arba:
– Še, sojiesk.
Papa neužmiršdavo pasirūpinti, kad nenueitų "ant durniaus" ar "šuniui ant uodegos" naujagimiai ožiukai ar nuo senatvės nusibaigusio šunelio juodmargas kailiukas. Aš Papos bijojau ir saugi jaučiausi tik šalia Mamulio.
Papa keliasi baisiausiai anksti, tamsoj išeina į didelę raudoną ir amžinai šaltą bažnyčią. Peržengęs zakristijos slenkstį, jis dažo pirštus į sušalusio švęsto vandens ledą, žegnojasi, velkasi baltą kamžą, degioja žvakes prie altoriaus. Tuo metu aš galiu "pagroti" zakristijoje fisharmonija. Groti nemoku, man sunku sutaikyti klavišų spaudymą su pedalų mynimu, garsas trūkinėja, tačiau visa muzika man neišrodo prastesnė už vargonininko Pociaus, kai jis ūžia dideliais vargonais per mišias. Paskui ateina storas klebonas, kalbėdamas jis mikčioja, bet sakydamas pamokslą visai nemikčioja. Papa jį rengia mišioms, skambina varpeliu, skelbdamas pamaldų pradžią. Žiūrėdama į Papą per stiklines zakristijos duris, aš negaliu atsistebėti, kaip jis moka klebonui viską atitarti lotyniškai ir laiku suskambina varpeliu – tai triskart, tai vienąkart, tai be perstojo ilgai, paskui vėl trumpai.
Vidurdienį Papa pareis pietų, valgys tylėdamas "savo" šaukštu, užsikvempęs ant lėkštės, akių nepakeldamas. Paskui "gerojoj troboj" priguls, skaitys laikraštį, užsnūs ir užsidengęs veidą tuo pačiu laikraščiu numigs. Tada kelsis ir vėl eis į bažnyčią. Begrįš vėlai vakare, sutemus, kabins ant gembės šalčiu dvelkiantį burnosą, lieps nutraukti batus, srėbs rūgštų pieną, užsikąsdamas karštomis bulvėmis ir duona. Atsistojęs, vis taip pat į nieką nežiūrėdamas, nusižiovaus, pratisu garsu išleisdamas žiovulio kvapą ir pravers duris į gerąją trobą. Ten ilgai "gaudys" ir, ausį arti prikišęs, klausysis "Amerikos balso".
Papa jaučiasi svarbus, mat vis šalia bažnyčios, šalia kunigų, visų matomas, pagarbiai vadinamas "Plungės zakrastijonu". Jis vis negali užmiršti, kaip "pats kunigaikštis" jį pro duris pirma savęs praleisdavo, kai vilkėjo balta kamža. Papa moka vieną kitą žodį lenkiškai, kažkodėl jį juokina žodis "kobieta", o va kitas, man rodos, kur kas keistesnis – "očevišče", Papai nė kiek nejuokingas. Papa didžiuojasi, kad namuose per kurias nors šventes sulaukia kunigų. Tuomet valgius gaminti pakviečiamos nuomininkės Konstancija ir Karolina, o Mamulis, rankas ant krūtinės sukryžiavusi, stovi šalia stalo, nė neprisėda. Kunigai daug valgo, storas klebonas vėl mikčioja ir geria alų su žaliais kiaušiniais. Papa patenkintas šypsosi – nedažnai tai pamatysi. Aš kartu su šuniuku sėdžiu po stalu, apžiūrinėju kunigų batus ir bandau suskaičiuoti, kiek kuri sutana turi mažų juodų sagučių. Taip beskaičiuojant prisieina iš po stalo išlįsti ir aš atsiduriu kuriam nors kunigui ant kelių. Jie juokiasi ir nepyksta.
Papa rūpinasi sveikata, dažnai pasigiria nesurūkęs anei vienos cigaretės, ir savo tamsaus stiklo taurelę jis kilnoja daugiau svečią ragindamas, negu pats kokį lašą nugerdamas. Kartais jis važiuoja į Vilnių pasirodyti "geriems daktarams". Jam grįžus sužinome, kad "pats" Norkūnas, "pats" Laucevičius ir "pats" Kibarskis stebėjosi Papos sveikata ir liepė jam gyventi šimtą metų.
Mamulis – priešingai, nuolat dūsavo, "šopliadoj" laikė sriavauninkų, puplaiškių, jonažolių ir liepžiedžių, gėrė jų karštymus, retkarčiais ant keturkampio cukraus gabaliuko užsilašindavo kelis lašus anodijos, "kad galva neitų sukiniais". Mama dažnai guodėsi, kad neturi sveikatos, kad ją kamuoja kosulys ir kad "šią žiemą" jau tikrai nebeišbus. Skundėsi neirzliai, tarytum tarp kitko, tarytum iš įpročio, dėl to ir dėmesio nieks nekreipė. Pas geruosius daktarus į Vilnių nesiveržė, mojo ranka: "Kon bemačys… Kėik beprisivelko, kėik beprisiauno, vo vėstėik šalt yr…"
Kantriai dirbo visus darbus, net vyriškus. Pati siūdavosi sau ir man drabužius, pati batus taisydavo. Po Mamulio lova buvo medinė dėžė su plaktukais, replėmis, net tikrą kurpalį batų taisymui turėjo. Jos kišenėj visad galėjai rasti kelias skirtingas vinis, vienokį ar kitokį varžtelį. Nukasusi bulves, iš dirvos parsinešdavo prijuostėn susibėrusi visokių "radinių" – "o gal prireiks".
Mamulis kartais atsidusdavo, lyg suaimanuodavo: "Vo Jezaujezau…" Paklausta, kas yra, atsakydavo, kad nieko. Vėlgi tarp kitko, į nieką nesikreipdama, pati sau sugiedodavo:
Vo Dievė, Tievė,
Dievė maluoningas,
Tegol nežūna
Žmogos neteisingas.

– Kon če gėidi?
– E, nieka, tep sau…
Apie save sakydavo: "Esu sudžiūvusi". Ir negalėjo atsidžiaugti, jei medų kopinėjant ją sugeldavo bitės. Žiūrėjo į veidrodį ir sakė:
– Vo, tata, esu dabar reibi, graži, lygo jauna…
Darbų buvo užtektinai, nes bočiai gyveno ūkiškai: laikė karvę, vėliau ožką. Iš ožkos pieno Mamulis suspausdavo sūrį. Tokio po daugelio metų begavau paragauti tik Paryžiuje. Turėjome kiaulę, vištų, triušį, šunį ir katę. Daržas, sodelis, bulvės – Mamos rūpestis, nes Papa ir namie bažnyčios darbus dirba: lieja žvakes, kepa paplotėlius komunijai, pina kilometrinius vainikus iš klevo lapų. Vėliau per mišias aš žiūriu į vainikus bažnyčios paskliautėse ir negaliu suprasti, kaip Papa juos sukabina į tokią aukštybę. Šventėms praėjus, vainikus Papa parneša namo, išardo, siūlus atidžiai suvynioja į kamuoliukus "kitam kartui", o sudžiūvusius lapus sušeria ožkai.
Karščiausias Papos laikas – kalėdojimas. Papa dažnai grįžta vidury nakties. Mama jo laukia negulusi, pabundu ir aš. Papa privaišintas, skaniai pavalgęs, pavargęs, bet linksmas. Iš daugybės viršutinių ir visokių vidinių kišenių jis gniužulais traukia suglamžytus rublius. Krauna juos gerojoj troboj ant stalo, prieš tai stropiai nuleidęs gofruoto popieriaus langų užuolaidas. Rublinių gniužulų krūva ant stalo jau primena šieno stirtą ir rengiasi nučiuožti ant grindų. Mudu su Papa atsargiai prisėdame ant "krasių" prie stalo – man bus leista tiesinti rublius ir dėlioti krūvelėmis: rubliai, trirublės, penkrublės… Papa atsirakina komodą, išsiima didelę juodais viršeliais užrašų knygą ir atsiverčia puslapį su pavadinimu "Pajamos". Neslėpdamas malonumo, jis skaičiuoja banknotus, prieš kiekvieną paėmimą paspjaudo pirštus, kad rubliai, neduok Dieve, nesuliptų. Suskaičiavęs apvalų skaičių, užrašo jį į knygą ir imasi naujos krūvelės. Juodojoj knygoj daug visokių žinių: kada kuri nuomininkė sumokėjo už nuomą, katra liko skolinga, kam paskolinta pinigų, kiek, kada grąžinta, "kada vuožka vesta pas vuožį", kada išsiųstas siuntinys Jadvygai, kiek maišų bulvių prikasė Mamulis, kiek išduota pinigų turgui ir t.t.
Bežiūrint į džiugiai nusiteikusį Bočių, man irgi linksma. Žinodama, kad Papa nepyks, linksmybę didinu garsiai surikdama: "Vo kėik daug pi-iningūūm!" Papa neva stabdo mane, mojuodamas rubliu: "Š-š-š, cyko, Morta ėšgėrs…". Nuomininkė Morta su savo sūnumi Kaziuku gyvena už sienos ir tikrai gali išgirsti. Tildo mane ir Mamulis, kuriai leista tik pastovėti prie stalo rankas ant krūtinės susikryžiavus, kaip kokiam lošimo makleriui. Aš suprantu, kad tildoma esu ne labai jau iš tikrųjų ir kad Papa beveik norėtų dar sykį išgirsti, ką girdėjęs. Nieko nelaukusi rizikuoju ir dar garsiau surinku: "Vo kėik daug pi-inin-gū-ū-ūm!" Papa springdamas juokiasi, pameta rublių skaičių, jam malonu pradėti "iš naujo", bet mane nuvaro gulti.
Į redilę aš jau nebetelpu, gulsiu ant žaliosios skrynios. Tikrosios Mamos, kurią mudvi su Mamuliu vadiname Mamyte, paveikslas sudėtingas ir nevienareikšmis. Svarbus. Vis mokos, Vilniuj ir "pačioj" Maskvoj. Mamytės paveikslas tolimas ir neapčiuopiamas, nes pasimatom nedažnai, tik tuomet, kai ji atvažiuoja mūsų aplankyti, tiesa, – visuomet su dovanom, su lauktuvėm. Lauktuvės – nematytos, į spalvotas dėžutes sudėtos ar į šiugždančius popierius suvyniotos, kvepiančios tolimu, nepažįstamu gyvenimu, nepanašiu į tą, kuriuo gyvename Plungėje. Mano Mamytė aukšta, laiba, labai graži, avi batelius aukšta pakulne, mūvi šilkines kojines "su siūle". Ji dėvi plonos odos pirštinaites ir įmantrias mažas skrybėlaites. Kai kurios skrybėlaitės net su vualiu! Mamytė traukia smalsių Plungės moterėlių žvilgsnius, verčia atsigręžti ir pavydžiai šnibždėti: "A mataa, zakrastijuona doktie parvažiava…" O mokykloje man tuoj prisegama pravardė: "Kaukė – inteligė-ė-ėntė!". Šitaip trumpai ir aiškiai, ne be pašaipos ir pavydo, buvo įvardytas Mamytės išsiveržimas iš gimtojo lizdo.
Tuomet man dar nebuvo atėjusi mintis apie Tėvą. Plungės seneliai niekad jo neminėjo. Tėvo vardas pirmąsyk iškilo, kai Mamytė, galų gale baigusi mokslus, pasiėmė mane į Vilnių. Į pirmąją pamoką vis pavėluodavau.
Geografijos mokytojo Ivanausko paklausta "kodėl", atsakydavau, kad pramiegojau. Tai buvo vienintelė pateisinama priežastis: "Na, žinoma, jei miegi, tai kaip gi gali ateiti". Ir niekad nebardavo. Tačiau vienąsyk mokytojui mano vėlavimas nusibodo ir jis paliepė atsivesti Tėvą. Išgirdusi žodį "Tėvas" taip apstulbau, kad nesumojau atsakyti, jog neturiu jo išvis.
Į klausimą apie Tėtę Mamytė atsako trumpai ir sausai: "Užaugsi – sužinosi". Tais neramiais laikais geriau buvo nutylėti, kad mūsų Tėtė Intoje geležinkelį tiesia.
Grįžusi atostogų į Plungę, miegojau nebe redilėj, nebe ant skrynios, o "trobelėj" ant aukšto. Rašomajame stale, kuris, beje, visai netiko prie visų mūsų kaimiškų rakandų, radau daug knygų. Jų tituliniuose lapuose gražia rašysena buvo pažymėta: "Kapitonas Kazys Kaukas". Radau vizitinių kortelių su ta pačia pavarde. Supratau, kad turiu dar vieną artimą žmogų, čia buvusį, gyvenusį, bet kažkur išvykusį. Išklausinėjau Mamulį. Ši papasakojo gal kiek ir daugiau, negu galima buvo: "Turi tėvelį, turi… Rosijoj…". "Kur Rosijoj?". "Išvežė". "Kaip išvežė, kas?". "No, vakaali, ons Lietuvos karininks bova, valdžee neįtėka, įskundė kažėn kas…"
Tą dieną, kai mirė Stalinas, buvau Plungėje. Buvo apsiniaukę ir drėgna. Prisimenu karančias šlapias raudonas vėliavas, perrištas juodais kaspinais. Ore tvyrojo kažkoks sunkus, slogus ir neramus reikšmingumas.
Netrukus Mamulis davė man Tėtės adresą – ir aš parašiau jam laišką. Iš gauto atsakymo įsiminiau tik vieną tuomet mane nustebinusį sakinį, kad Tėtė devinti metai nėra matęs žydinčio sodo ir labai norėtų jį pamatyti.
Vieną vakarą, pareidamas iš bažnyčios, Papa parnešė didelį, gražų, nematytą, sakė, – šveicarišką laikrodį, stalo lempą ir albumą odiniais viršeliais su Vyčio ženklu. Tai buvo kapitono Kazio Kauko prizai už jojimą su kliūtimis. Prizus Papa buvo paslėpęs bažnyčioje, taip ir išsaugojo juos 16 metų nuo pat karo pradžios. Kišenėje parnešė ir Tėtės apdovanojimus: Gedimino ordiną ir Nepriklausomybės medalį.
Pavojaus, nežinios ir nerimo laikas pasibaigė. Tėvo sulaukiau, tačiau kas yra šeima, taip ir nesužinojau. Mano tėvai bendros kalbos nebesurado. Nelabai ir teieškojo, ypač Mamytė. Dabar iš tolo į praeitį atsigręžus, suprantu, kad niekuomet tos kalbos jie nė neturėjo.
Papa gyvenimo pabaigoje tarytum atlėgo, sušilo, tarytum suprato, kad nebėra kur skubėti. Klebono spiriamas, iš bažnyčios pasitraukė, nes, anot davatkų, "nebepataikė žvakių uždegti nei gesinti". Pasitraukimą labai išgyveno, jautėsi atstumtas. Kai sužinojo, kad ir pensijos negaus, mat bažnyčia nėra valstybinė įstaiga, priėmė tai kaip pažeminimą. Rašė prašymą vyskupui, atsakymas – toks pat. Krimtosi Papa, kad už 54 metų triūsą nieks nė ačiū nepasakė. Priėmė kas mėnesį siunčiamus dukters Jadvygos 30 rub., dėjo į juodąją komodą, registravo knygoje ir, užrakinęs, raminosi: "Lai siunt, juk pri monės – kaap į banką".
Paskutiniais jo gyvenimo metais atvažiavusi aplankyti, sėdėjau ant žaliosios skrynios. Papa – priešais, prie stalo valgė savo papratimu – užsikvempęs. Pavalgęs atsitiesė, padėjo "savąjį" šaukštą ir nei iš šio, nei iš to uždainavo:
Eina garsos nu robežiaus
Žėrgą re-eiks balnuotė.
Daug kryžeivių nu Malborga
Rėngas mu-us teriuotė.

Pasėlėk, sesotė sve-e-eijka,
Nuramink šėrd-e-e-lė,
Gal sugrį-į-šo nepražo-ovės
Į Tievų-ų šale-e-lė.

Dainavo ilgai, kol išdainavo bemaž visus "punktus". Senatviškai pakimęs balsas tarpais užlūždavo vidury žodžio. Pritrūkęs kvapo, dainos nepabaigė, jaudulys užspaudė gerklę. Skruostais nuriedėjo dvi sunkios ašaros – pirmos ir paskutinės mano matytos. Labai rimtai ir įsakmiai jis pakėlė pirštą ir trūkinėjančiu balsu pasakė: "Atmink, Giedrelė, kad ton dainė tavi Buočios išmuokėna".
Tai buvo 1978 metai. Buvau baigusi konservatoriją ir La Scalos stažuotę, buvau laimėjusi keturis dainavimo konkursus, jau turėjau dvi dukras. Buvau atšventusi pirmąjį kūrybinės veiklos dešimtmetį. Sėdėjau ant žaliosios skrynios sutrikusi, nesuvokdama, kad tik ką gavau vieną svarbiausių gyvenimo pamokų.
Papa pakilo ir lėtai uždarė paskui save duris į "gerąją trobą". Likome su Mamuliu. Tylėjome. Nėjau žiūrėti, ar jis guls skaityti, ar nusnūs, veidą laikraščiu prisidengęs. Rodos, kai pravėriau duris į gerąją trobą, jo ten nebebuvo. Gulėjo tiesus, iškilmingas, štyvas mažojoj trobelėj, gėlėmis ir vainikais apstatytas, giminių lankomas, kaimynų apkalbamas.
Mamulis Papos į kapus nelydėjo: "Nebgalio, Papuli, neblydieso. Juk neužėlga aš pri tavės ėr pareeso", – sakė glostydama atvėsusią jo ranką.
Buvo labai šalta žiema. Kastuvas vos vos įkirto įšalusią žemę. Papa dar nenorėjo jon gulti, juk neišpildė paliepimo gyventi 100 metų.
Nedaug bebuvo likę.
 

Skaitytojų vertinimai


2518. Magde2003-12-27 22:50
puiku!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
5:54:59 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba