SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-12-19 nr. 594

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Viktorija Ryžovaitė
Perkonstruota realybė
10

Muzika 
• Vida Apanavičienė
Minint Johanneso Brahmso 170-ąsias gimimo metines
• Vitalija Mockutė
Suomiško vėjo dvelksmas
2
• Jurgita Skiotytė
Kaip kartu alsuojantis orkestras
• Su nauju "Muzikos barų" numeriu išleistas ir CD "Diriguoja Algis Žiūraitis"4
• Skambėjo Vytauto Barkausko kūriniai jauniesiems atlikėjams
• KONCERTAI1

Dailė 
• Lietuviai ir latviai ŠMC
• PARODOS

Literatūra 
• Giedrė Kaukaitė
Gyvenimo pamokos
1
• Svetimas laikas
• VAKARAI

Teatras 
• Jelena Šalaj
Moderni katastrofa
 Lukasz Drewniak
Žmogus iš Švedijos
• Algirdo Venskūno netekus
• Lietuvos teatro kritikų grupė susivienijo į Teatro kritikų gildiją
• Mūsų šimtamečiai kultūros ąžuolai1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tegu kraujas liejasi linksmai
1
• Grožybės ir ne tik
• Ieškant Nemo1
• Kino dokumentininko Roberto Verbos filmų retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Kino dokumentininko Roberto Verbos (1932–1994) filmų retrospektyvos programa
• 2003 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Žmogus iš Švedijos

Ingmaro Villqisto fenomenas

Lukasz Drewniak

[skaityti komentarus]

iliustracija

Gruodžio 30 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Ingmaro Villqisto "Helverio nakties" premjera. Iš lenkų kalbos pjesę išvertė Rolandas Rastauskas, režisierius Jonas Vaitkus, dailininkė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Linas Rimša, vaidina Jolanta Dapkūnaitė ir Arūnas Sakalauskas

Prieš penkerius metus apie dramaturgo Ingmaro Villqisto egzistavimą nežinojo net pats Ingmaras Villqistas. Tada jis dar buvo Jarosławas Swierszczas ir savo CV rašė: "Gimiau 1960 m. Chožove. Esu Varšuvos universiteto dėstytojas ir meno istorikas. Nuo 1988 m. buvau įvairių institucijų direktoriumi."

Meno parodų organizatorius ir kuratorius Jarosławas Swierszczas dievino persirengimus, pseudonimus, apsimetimą: ne visada buvo Villqistu, kai kada pasirodydavo kaip Stanisławas Stewichowskis… "1995 m. savaitraštyje "Powszechny" perskaičiau apie jaunųjų kūrėjų (iki 35 metų) konkursą. Pamaniau: kažką nusiųsiu, pasirašęs slapyvardžiu. Labai nustebau, kai gavau apdovanojimą, vieną iš trijų lygiaverčių. Mano dramą "Gabalėlis taukų su džiovintais vaisiais" iš ciklo, pavadinto "Bedeguoniai", kritikai sutiko šiltai." Tai ne visai tiesa. Villqisto pjesė nesukėlė žiuri susižavėjimo, greičiau santūrų susidomėjimą; buvo kritikuotas "dirbtinis, literatūrinis išeities taškas", pabrėžta, kad "konkurse nebūta jokio šedevro, veikiau škicai, apmatai, bandymai…", vyravo "biuro literatūra", tik įrodanti, kad "dramaturgai nevaikšto į teatrą".

Nedidelės sėkmės paakintas Swiersczas 1998 m. įkūrė nuosavą teatriuką "Teatr Kriket", išsirinko originalų, skambų slapyvardį Ingmar Villqist (pasiskolinęs Bergmano vardą, o paskutinį skiemenį ir skambesį – iš kito žymaus skandinavo – Enquisto).

Kodėl Swiersczas žiūrovų dėmesį nukreipė į Skandinaviją, kodėl nepasirašė, pavyzdžiui, anglosaksiška ar vengriška slapyvarde? Į panašius klausimus lenkų dramaturgas juokaudamas atsakydavo, kad taip atsitiko dėl trijų priežasčių: pirma, jo močiutė – iš Skandinavijos, antra, žmona Anna Sjųnborg (studijavo lenkų literatūrą ir fotografiją, kartais kuria kostiumus) taip pat kilusi iš ten. Ir trečioji priežastis: "Turiu ten daug pažįstamų!" Jei vardytume tris Villqisto artistinio įkvėpimo šaltinius, tai derėtų paminėti skandinavų literatūrą ir meną, po to – vokiečių, o gale – amerikiečių dramaturgiją, paženklintą T. Williamso. Būtent iš skandinavų literatūros (Strindbergas, Ibsenas, Enquistas, Norenas, Bergmanas…) į Villqisto dramaturgiją atėjo emocinis šaltis, pesimizmas, simbolizmo ir realizmo samplaika bei ryžtas gilintis į žmogaus psichikos vingius. Pagarbą kelianti Villqisto dramaturgija rodo, kad jis žiūri ir filmus, ir skandinavų naujienas, ir seną gerą klasiką. Negalinčio užmigti vaiko riksmas ir nervinga dviejų tarpusavyje susijusių vyrų reakcija kūrinyje "Bedeguoniai" ("Beztlenowce") – tai Bergmano "Žalčio kiaušinio" kopija: demoniško daktaro eksperimentai su pažeistų smegenų vaiku bei juo besirūpinančia slauge. Larso von Triero "Idiotų" poetikai artima "Fantomo" scena: besilaikantys už rankų vyras ir moteris – paskutinė pora protiškai atsilikusių vaikų ekskursijoje. Ellmito ligoninė, kurioje būna gydytojas Gerdamannas, kurioje darbavosi Jergas ("Be pavadinimo") ir kurioje masturbavosi Pirmoji moteris ("Gabalėlis taukų su džiovintais vaisiais") – tai niūrių paslapčių perpildyta serialo "Karalystė" ligoninė.

Lenkų dramaturgo, besislepiančio po Ingmaro Villqisto slapyvarde, žavėjimasis Skandinavija, matyt, turi pagrindo. Yra tiesiog mirtinai svarbus.

Savo kūryboje naudodamasis kitokio, nei Lenkijoje įprasta, mąstymo būdo bei emocijų pasaulio elementais, Swierszczas malšino egzotikos bei mito alkį. Dėl to turėjo atsirasti Ellmitas – niūrus lyg Tvin Pyksas pajūrio kurortas, esantis beveik visuose Villqisto tekstuose; autorius savo dramose sąmoningai koncentravo dėmesį į herojų stuburo slankstelius, tarsi norėdamas identifikuoti vardus, kūrė realybės viziją iš kažkur Šiaurėje esančios šalies fašistine praeitimi. Ingmaro Villqisto teatras sąmoningai apsimetė užsienietišku produktu ir ne iš karto atskleidė slegiantį, sukrečiantį savo teatro pasaulio aspektą. Turint galvoje plačiosios žiūrovų masės skonius, savo teatrinį nuotykį jis pradėjo nuo "Oskaro ir Ruth", linksmo a la B. Schaefferio moters ir vyro farso, populiaraus lenkų teatruose 8–9-ajame dešimtmečiuose. Su keliais plačiau nežinomais Šlionsko aktoriais mėgėjais pradėjo važinėti po provincijos festivalius. Per trumpą laiką surinko 9 "Grand Prix". Sėkmės apsvaigintas, iš stalčių ištraukė eilinius tekstus – pasirodo, buvo rašęs dar mokyklos laikais. Per trumpą laiką išspausdino arba pastatė bent 10 iš jų: "Bedeguoniai" ("Beztlenowce"), arba trumpų vieno veiksmo pjesių ciklą: "Vaiduokiai" ("Lemury"), "Bedeguoniai" ("Beztlenowce"), "Be pavadinimo" ("Bez titułu"), "Gabalėlis taukų" ("Kostka smalcu"), "Cinko baltumas" (Cynkweiss"), "Fantomas" ("Fantom"); vėliau kiek ilgesnes – "Helverio naktis" ("Noc Helwera"), "Išsigimęs menas" ("Entartete Kunst"), "Helmutėlis" ("Helmucik") ir jau visai ilgas, daugiaveiksmes, pavyzdžiui, "Preparatai" ("Preparaty"). 2001 m. pasirodžius pirmai Villqisto dramų knygai, pats ėmėsi ir režisūros (be Teatro mokyklos diplomo, kas Lenkijoje atsitinka ypač retai) pagrindinėse šalies scenose: Gdansko "Wybrzeże", Poznanės "Polski", Varšuvos "Rozmaitości" teatruose. Kritikai rašė, kad atsirado ne tik įdomus dramaturgas, bet ir režisierius, turintis naują požiūrį į teatrą. Kelias į Villqisto triumfą teatre yra visiškai kitoks, nei įprasta: iš pradžių buvo parašyta, kad jis geriausias, paskui jo pjesės vaidintos, dar vėliau išspausdintos. Galima susigundyti teze, kad lenkų teatre artistu tampama kažkam nurodžius, ir svarbu tik tai, kas būtent nurodo.

Villqisto krikštatėviu tapo Romanas Pawłowskis, dienraščio "Gazeta Wyborcza" kritikas, labiausiai viešąją nuomonę formuojantis šalies žurnalistas. Taigi Ingmaras Villqistas yra žiniasklaidos kūrinys. Puikios intuicijos Pawłowskis pajuto, kokio autoriaus reikia lenkų teatrui, ir padarė keletą žingsnių, kurie padėjo debiutuojančiam autoriui.

Kuo Villqistas suviliojo lenkų teatrą? Pasiūlė ciklą kamerinių pjesių, statant gana pigių, ir kartu velniškai emocionaliai kondensuotų. Villqisto tekstų nereikėjo braukyti ar adaptuoti, režisierius su pieštuku čia beveik neturėjo ką veikti: į akis krito savitas autoriaus stilius ir jo apskaičiuota sceninė vizija. Psichologiškai intensyvios dramos "Helverio naktis" ar "Bedeguoniai" tapo kontrastu Mrożeko logiškai kalbai, Schaefferio charakteriams, Rórzewicziaus herojų pasaulio bei sąmonės dekonstrukcijai; Villqistas nekalbėjo apie šiandienos visuomenę bei jos problemas, bėgo nuo pagundos apibendrinti tautos istoriją. Svarbiausia – jo pjesės buvo gera medžiaga aktoriams: pateikdamas psichologinės gelmės apgaulę, dramaturgas suteikė aktoriams progą išvaidinti visas teksto pauzes ir daugtaškius.

"Gabalėlio taukų" herojės – dvi lesbietės, "Bedeguoniuose", ciklo pavadinimą turinčiame kūrinyje, gėjų pora auklėja vaiką, "Fantome" – vyras ir žmona atostogauja su menamu, įsivaizduojamu vaiku, "Cinko baltume" tėvas meilinasi dukteriai, "Be pavadinimo" pasakojama apie AIDS sergančio vyro mirtį. Aktoriams neleidžiama vaidinti sukrečiant ir provokuojant. Jokių kabučių! Šio pasaulio nukrypimas yra tai, kad jis normalus. Villqistas nenori būti maištautojas, skandalistas. Sako, kad savo kūriniuose aprašytus atvejus, nukrypimus pažįstąs tik iš literatūros, tačiau trokšta būti vertinamas kaip autorius neurochirurgas. Stebi atsitiktinius žmones gatvėje, žaibiškai nustato jų diagnozę ir po to aprašo savo kūriniuose. Kai popieriuje jau vaikšto mažas žmogutis, Villqistas ima žirkles, karpo jo kūną, gliaudo ir žiūri, kas ten viduje pulsuoja – ydos, traumos, baimės. Scenoje rodoma, kaip gimsta, eskaluojama isterija. Po tokios teatro operacijos žiūrovas turėtų verkti iš susijaudinimo, jausti gailestį, šoką ir karštligiškai klausinėti, kas dabar atsitiks personažams.

Villqistas netirština natūralistinių efektų, yra pakantus žmonijos mažumoms, nuodėmėms, klaidoms. Jo teatre visa, kas tarp žmonių vyksta, yra atvira, deklaratyvu ir begėdiška. Personažas čia nėra kažkas kitas, tai aš, jei būčiau kitoks. Panašu į tai, kad Ingmaras Villqistas kažkada parašė scenarijų Larsui von Trierui ir niekada režisieriui jo neišsiuntė. Įrėmino ir pasistatė lentynoje.

Be abejonės, žymiausias Villqisto darbas – "Helverio naktis", pasakojimas apie neišsivysčiusį vaikiną, kuriuo rūpinasi svetima moteris. Dramos veiksmas vyksta neapibrėžtame laike, neapibrėžtoje šalyje, ten, kur su fakelais gatvėmis bėgioja fašistų būrelis. Paties autoriaus parengtoje premjerinėje kūrinio versijoje vaidino "Rozmaitości" teatro aktoriai Magdalena Kuta ir Marekas Kalita.Villqistas, kaip režisuojantys dramaturgai, buvo ištikimas kiekvienai savo parašytai raidelei ir scenoje parodė tikrai luošos šeimos žlugimą. Spektaklis įgavo psichiatrinio seanso bruožų, priminė žmogaus smegenų pjaustymą. Jo režisūra rėmėsi gailesčio ir neapykantos, prievartos ir švelnumo proveržiais: iš tamsos ištraukdamas atskirus personažų monologus ir dialogus, Villqistas įrėmindavo juos kaip pilnus emocijų, tačiau minimaliai apibrėžtus paveikslus.

Po kelių įspūdingų pastatymų tapo aišku, kokia laisva "Helverio naktis" interpretacijoms. Villqisto herojai slepia savyje aistrą ir paslaptį; jie šneka kalba, kurioje pulsuoja jausmas. To užteko, kad drama pakeistų lenkų teatro veidą.

Dar vienas Jarosławo Swierszczo karjeros paradoksas. Ingmaras Villqistas ėmė mokyti, kaip reikia rašyti teatrui. Ko moko debiutantas, tapęs meistru? "Sunkiausia išlaikyti sėkmę", – sakė jis jauniems žmonėms dramaturgų laboratorijos užsiėmimuose Gdanske. Reikia pripažinti, kad Swierszczas–Villqistas iš pat pradžių gerai suprato, kad gali būti meteoru lenkų teatro padangėje. Tačiau Villqisto teatro paskaitos sutapo su naujomis premjeromis: "Helmutėlis", "Išsigimęs menas" ir "Preparatai" pasirodė esą meninės katastrofos su prirašytomis nereikalingomis pabaigomis, tais pačiais kartojamais efektais, polinkiu į grafomaniją. Žiūrovus ir skaitytojus naujuose kūriniuose ėmė dirginti dramaturginės Villqisto klaidos. Imta kalbėti, kad "Helverio naktis" ir keletas vienaveiksmių ciklo "Bedeguoniai" pjesių – tai greičiau atsitiktinumas, išskirtinė išimtis smulkioje, bevertėje dramaturgo veiklos visumoje.

Tai nebūtinai tiesa. Atrodo, kad Villqistas padarė keletą klaidų, jo talento gal ir nenubraukiančių, tačiau aiškiai jį pristabdančių. Pirmiausia, jis perdaug tikėjo žiniasklaidos pagalbos jėga. Antra, perdaug pasitikėjo savimi – jis pats, kaip sceninio pasaulio kūrėjas, yra įdomesnis už tai, ką sukūrė. Ir jis be reikalo atmetė skandinavų mitologiją. Paskutinės Villqisto pjesės ("Preparatai") veiksmas vyksta ne Ellmite, o jo galvoje. Beprotiškas darbo tempas, per didelis produktyvumas, sukuriant po kelis kūrinius kasmet, privedė prie "konjunktūros pralaimėjimo": teatrų susidomėjimas Villqisto kūriniais beveik kasdien drastiškai mažėjo. Dviejų sezonų žvaigždė nublanko, Villqistas nusibodo žiniasklaidai kaip sugedęs žaisliukas. Neseniai aistringai vadintas gydytoju, lenkų teatro gaivintoju, Villqistas dabar piktai užsipultas. Lenkijoje sakoma: "Mauras savo padarė, mauras gali išeiti".

P.S. Nematau nieko blogo, kad yra autorių, tekstų, stilių mados ir kad jos neišvengiamai keičiasi. Galų gale kiekviena iš šių madų kažko mus išmokė. Lenkų teatras po jų likdavo stipresnis, įvairiapusiškesnis. Tebūnie taip ir šiuo atveju.

Iš lenkų kalbos vertė Liongina Gudelienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
5:54:47 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba