SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-10-13 nr. 726

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Mikalajūnaitė
Savipakankami ar sau nepakankami?
12

Muzika 
• Rita Nomicaitė
Salonuose – patriotinės dainos
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Žvalgantis po muzikinę Europą
2
• Davidas Geringas apdovanotas Vokietijoje1
• Festivalyje „Gaida“ – aktuali muzika4
• Baltijos gitarų kvartetas pristato naują CD1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Rudens fotomaratonas
1
• Ėriuko skerdimo menas3
• Laima Kreivytė
Uždengtas Vilnius
10
• Gediminas Jokūbonis (1927–2006)
• Vytautas Šerys (1931–2006)
• Įvertinta „Pro-testo laboratorija”3
• Paroda Drezdene
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Lietuviškos aistros kubietišku ritmu
• Vaiva Grainytė
Nebylus korio epas
• Naujas OKT sezonas
• „Aitvaras“ Alytuje – septintą kartą
• „Muzikinės dėžutės“ pergalės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Terminalas „Lietuva“
• Laiškas iš ateities6
• Pasaulio animacija vėl Vilniuje1
• Filmo apie Vilnių premjerą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
 Kultūros sostinės variklis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
„Dievas, vyras, arklys, šuo, tada moteris, tada žiurkė“
8

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Vilnius - Europos kultūros sostinė

Kultūros sostinės variklis

Dvidešimt devynių kultūros sostinių tyrimas (kultūros programos)

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsiame publikacijas apie „Palmer/Rae Associates“ 2004 m. atliktą Europos kultūros sostinių tyrimą. Šįkart ilgiau apsistosime ties įvairių miestų kultūros programų vertinimu, nes būtent jos yra kultūros sostinės iniciatyvų ašis.

Kultūros renginiai – vienas svarbiausių miesto gyvavimo elementų, kaip rašo tyrimo autoriai, „miestas visada buvo įspūdingų reginių vieta“. Miestas – istorijos vyksmo centras, čia telkiasi įspūdingiausia architektūra ir suvažiuoja geriausi menininkai. Bet taip pat miestas yra ir kasdienybės, rutinos vieta, eilinių pastatų ir nykių erdvių sankaupa. Anot tyrėjų, reginiai turi rasti savo vietą mieste, jie turi būti aktualūs jau egzistuojančiai urbanistinei terpei. Visų Europos kultūros sostinių programos užduotis buvo atrasti tinkamą santykį su įprastu miesto gyvenimu – kartu tai buvo ir didžiausia bėda. Vienos sostinės įpynė renginius į miesto audinį, kitos tiesiog juos pridūrė prie to, kas jau egzistuoja. Žinoma, pirmasis variantas buvo sudėtingesnio darbo rezultatas.

Kiekvienos programos struktūra priklausė nuo įvairių veiksnių: meninių, politinių, finansinių. Kiekviena programa – tai hibridas, kurio pobūdį nulėmė miesto, kaip vietos, pojūtis, jo objektai ir erdvės, jo menininkų ir kultūros darbuotojų sugebėjimai. Be to, programos kūrimas – pati svarbiausia ir sudėtingiausia kultūros sostinės organizavimo dalis. Visur reikia derinti įvairius prieštaraujančius interesus ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ne viename mieste ne kartą keitėsi programos meno direktoriai.

Programos turėjo atrasti pusiausvyrą tarp: 1) meninės vizijos ir politinių interesų; 2) tradicinės ir šiuolaikinės kultūros; 3) populiarių masinių renginių ir vietinių iniciatyvų; 4) miesto centro ir priemiesčių; 5) profesionalaus meno ir populiariosios kultūros; 6) dominuojančių kultūros institucijų ir nepriklausomų menininkų grupių; 7) patrauklumo turistams ir vietos žmonėms; 8) tarptautinių vardų ir vietos talentų; 9) įprastos ir naujos veiklos; 10) profesionalų ir mėgėjų/bendruomeninių projektų. Paaiškėjo, kad pagrindinė bėda kuriant programą ta, kad visur yra per daug įvairių interesų grupių, kurių norus reikia derinti.

Vieta ir laikas

Kultūros programos renginių vietos įvairavo nuo tiesiog paties miesto (Kompostelos Santjagas) iki kuo platesnio regiono, net įtraukiant kitas šalis (Lilis). Daugelio kultūros sostinių programos buvo sudarytos taip, kad galima būtų įtraukti visą šalį (Reikjavikas, Liuksemburgas, Stokholmas, Helsinkis, Kopenhaga). Programos trukmė varijavo nuo 9 iki 13 mėnesių, nors daugelyje miestų renginiai prasidėdavo dar iki tampant kultūros sostine. Pavyzdžiui, Helsinkyje 1999 m. vasarą įgyvendinta dešimt projektų, kuriuos jungė „Aperityvo programa“. Dauguma miestų programą pradėjo ne nuo sausio 1-osios, bet nuo kokios nors svarbios miestui datos. Programa dažnai baigdavosi staiga – prieš Kalėdas ar Naujuosius metus, – ir todėl likdavo įspūdis, kad „vakarėlis pasibaigė“, liko tuštuma.

Planavimo laikotarpis paprastai trunka dvejus–ketverius metus, o treji–ketveri metai laikomi idealiausiu planavimo laikotarpiu, jei visos tarybos ir vadybos grupės suformuojamos prieš tai ir nebesikeičia.

Temos ir kryptys

Visos kultūros sostinės sugalvojo tam tikras temas, apimančias visus renginius, kartais – tik jų grupes. Pavyzdžiui, Tesalonikuose buvo 31 tema, o Gracas visiškai neįvardijo temų, bet vadovavosi plačiu kultūros apibrėžimu, skatinusiu diskusijas ir dalyvavimą. Tačiau daugiau nei trečdalyje miestų renginius siejo viena tema, pavyzdžiui, „Menas ir kūrybiškumas“ (Avinjonas), „Kelionė“ (Genuja), „Tiltai į ateitį“ (Portas), „Kultūra ir natūra“ (Reikjavijas), „Visų kultūrų miestas“ (Liuksemburgas). Beveik pusėje miestų temos buvo susijusios su miestu, pavyzdžiui, Briuselio bendra tema „Miestas“ turėjo šešias temines ašis – „Šlovinti miestą“, „Kitaip įsivaizduoti miestą“ ir t.t., Salamankos tema buvo „Minties, susitikimų ir pažinimo miestas“, o „Roterdamas – tai daug miestų“ buvo sudarytas iš dešimties temų, pavyzdžiui, „Dirbantis miestas“, „Gyvybingas miestas“, „Gimtasis miestas“ ir „Ateities miestas“. Kai kurie miestai vietoje temų naudojo raktažodžius, pavyzdžiui, Krokuva pasirinko „mintį, dvasingumą ir kūrybingumą“, Bolonija – „komunikaciją“, o Helsinkis – „atnaujinimą, internacionalizaciją, gyventojus ir investicijas“.

Nors visi miestai turėjo temas, skambiai skelbiamas kataloguose ir tinklalapiuose, ne visuose vienodai jų laikytasi. Štai Roterdame ir Briuselyje temos buvo akivaizdžiai matomos, o Avinjone ir Prahoje skųstasi tuo, kad sunku suvokti programos visumą ir atrasti jungtis. Daugelyje kultūros sostinių programų buvo daugybė nesusijusių renginių, kuriuos publika dažniausiai suvokdavo atskirai, nes kiekvienas renginys ir būdavo reklamuojamas kaip atskiras. Tai galėjo tapti viena priežasčių, kodėl daugelio kultūros sostinių programų bendras poveikis buvo menkas.

Projektų pasirinkimas

Daugelis kultūros sostinės renginius organizuojančių komandų atrinkdamos projektus konsultavosi su institucijomis, menininkais, politikais ir t.t. Bet labai nedaugelis atsiklausė vietos bendruomenių ar verslininkų. Vieni miestai tai darė atviruose susitikimuose, o kiti prikūrė daugybę ekspertų komisijų. Visuose miestuose buvo kviečiama siūlyti projektus, pavyzdžiui, Tesalonikai paskelbė apie tai vietos spaudoje, o Helsinkis miesto bibliotekose pastatė „idėjų dėžes“. Pagrindiniai kriterijai atrenkant projektus buvo kokybė ir kaina, o jau tik paskui – kiek projektas atitinka programos tikslus, organizatorių patirtį, koks jo ilgalaikis poveikis. Dar kartais lemdavo edukacinis projekto potencialas, originalumas, gebėjimas pritraukti publiką ir naujos galimybės, atsiveriančios vietos prodiuseriams. Tik ketvirtadalis miestų reikšmingumą visai Europai paminėjo kaip atrankos kriterijų. Todėl kai kurios programos yra vietos ar nacionalinis reikalas – europietiškoji dimensija marginalizuojama.

Programos mastas

Dažniausiai minima programos bėda – per daug projektų. Kai kuriems respondentams atrodė, kad programoje trūko koncentracijos ir visumos suvokimo, kad tokią daugybę projektų paprasčiausiai sunku valdyti ir finansuoti, kiti skundėsi tuo, kad projektai turėjo kovoti dėl publikos. Paklausti, ką darytų kitaip, jei galėtų atsukti laiką atgal, daugelis organizacinių komitetų narių pasakė, kad susitelktų į mažesnį projektų skaičių. Šiaip projektų skaičius svyravo nuo 108 Grace iki 2000 Lilyje, vidurkis – 500. Tačiau daugelis projektų „vienetų“ buvo atskiros renginių programos, taigi Grace 108 projektus iš tikrųjų sudarė 6000 renginių.

Programos vadyba

Programos rengiamos įvairiai, tačiau paprastai būna trys pagrindiniai atlikėjai: programą kuriantis architektas, išteklių ieškotojas ir inžinierius. Bet šių atlikėjų santykis skiriasi. Pavyzdžiui, Helsinkio kultūros sostinės fondo darbuotojai rūpinosi įgyvendinimo palengvinimu ir idėjų tobulinimu, bet patys idėjų negeneravo. O Bolonijoje buvo nuspręsta paremti vietos prodiuserius, todėl kultūros sostinės organizacija inicijavo tik 27 projektus iš 550. Daugelyje miestų projekto organizatoriai ir pagrindinė kultūros sostinės organizacija sudaro sutartis, kuriose detaliai nusakomi abiejų pusių įsipareigojimai. Tai atrodo lyg „dar viena biurokratijos forma“, bet ji labai svarbi efektyviai programos vadybai.

Programos spektras

Visų kultūros sostinių programose stengiamasi aprėpti visas meno rūšis – paprastai tai būna klasikinio ir šiuolaikinio teatro, šokio, operos, vizualiųjų menų, muzikos (visokiausių jos rūšių), kino, literatūros, architektūros, dizaino, mados ir amatų projektų mišinys. Taip pat programos neapsieina be paveldui, archyvams ir medijų menui skirtų projektų, gatvės paradų, festivalių, renginių po atviru dangumi. Programose atsispindi įvairi kultūros samprata – nuo kultūros, kaip profesionalaus meno, iki antropologinės kultūros sampratos. Pavyzdžiui, 1993 m. Antverpenas demonstravo tik meną ir iškėlė klausimą – „ar gali menas išgelbėti pasaulį?“, tuo tarpu po dešimties metų Gracas paskelbė, kad kultūra yra daugiau nei menas, ji – kasdienio gyvenimo dalis. Tačiau dauguma miestų rinkosi platesnę kultūros sampratą, kad galėtų aprėpti sportą, maistą, religiją ir aplinkos problemas. Pavyzdžiui, Helsinkyje vyko „Mėnesio sauna“, Stokholme – „Amatų ir sodininkystės“ projektas, Roterdame – „Pamokslavimo kito žmogaus parapijoje“ projektas, Salamankoje – paroda „Valgyti ar nevalgyti?“ ir t.t.

Kita opozicija – tarp tradicijos ir inovacijos. Kai kurie miestai itin akcentavo šiuolaikines ir eksperimentines iniciatyvas (Bergenas, Bolonija, Briuselis, Helsinkis). Tokių projektų pavyzdžiai – „Ateities automobiliai“ ir „Ateities kinas“ Lilyje, „XX a. šiuolaikinės muzikos simboliai“ Grace, skaitmeninio meno projektas „Avignonumeriques“ Avinjone. O kiti miestai domėjosi, kaip tradicija sutinka naujoves, pavyzdžiui, Salamankoje buvo sukurtos naujos baroko muzikos ir operų versijos, o Veimaras programoje „Viso gero ir labas“ klausė, ko tikėtis ateityje ir ką nurašyti į archyvus. Daugelis miestų realizavo projektus, aktualizuojančius miesto istoriją, pavyzdžiui, Krokuvoje buvo surengta paroda „Vavelis 1000–2000“.

Kitas svarbus pasirinkimas – tarp svarbiausių institucijų ir nepriklausomų menininkų grupių. Pavyzdžiui, Liuksemburgui kultūros sostinės metai buvo proga „įgyvendinti išskirtinius projektus egzistuojančioje veiklos ir organizacijų sistemoje“, Praha finansavo renginius, kurie šiaip ar taip būtų vykę, bet taip tikėtasi pagerinti renginių kokybę ir padaryti tai, kam paprastai pritrūksta lėšų. Tačiau kiti miestai elgėsi priešingai – užuot rėmę įprastus renginius, jie pasinaudojo proga eksperimentuoti, pavyzdžiui, Helsinkis ir Briuselis atmetė svarbiausių institucijų projektus, neatitikusius kultūros sostinės idėjų ir tikslų. Kita vertus, tyrimo respondentai tvirtino, kad siekiant ilgalaikių rezultatų labai svarbu įtraukti esamas institucijas.

Beje, daugelyje miestų nuolat virė konfliktai tarp svarbiausių kultūros institucijų ir Europos kultūros sostinės organizatorių. Kultūros institucijos tiesiog nekentė naujo žaidėjo galių sistemoje ir nesiūlė projektų manydamos, kad jos ir taip gaus finansavimą kultūros sostinės metais. Bet taip pat neapykantos ir priekaištų susilaukta iš kitos pusės – nepriklausomų menininkų, kuriems atrodė, kad juos išstumia. Pavyzdžiui, vienas Stokholmo menininkų sąjungos narys net vyko į Briuselį paraginti ES neleisti Stokholmui tapti kultūros sostine (tai labai pažįstama strategija, ar ne?). Bet išvada viena: organizuojant tokio masto renginį, visada bus nepatenkintų, nes jų projektai atmetami.

Viešoji erdvė

Kiekviename mieste būna daug viešosios erdvės projektų, kurių tikslas – pritraukti kuo daugiau publikos ir atkreipti žiniasklaidos dėmesį. Kultūros sostinės atidarymo renginiai paprastai minimi kaip įsimintiniausias įvykis, sutraukęs minias (Briuselyje, Porte, Grace ir Kopenhagoje būta 100 000 žmonių, o Lilyje – net 600 000). Meno projektai, įsiterpiantys į viešąsias erdves, taip pat buvo įdomūs visuomenei. Pavyzdžiui, Lilyje realizuota projektų serija „Metamorfozės“ – keičiant viešąją erdvę kvestionuotas jos suvokimas. Daugelyje miestų buvo projektų, skirtų fizinei geografijai. Pavyzdžiui, Reikjaviko bendra tema „Kultūra ir natūra“ buvo suskirstyta į potemes: „Vėjas, žemė, ugnis ir vanduo“, o Genujos teminė ašis buvo „Genuja – jūros sostinė“. Ta pačia intencija daugelyje miestų sukuriamos ar atrandamos naujos kultūrinių renginių vietos, kurios tebeveikia iki šiol, pavyzdžiui, Brolių Formanų teatro laivas Prahoje, elektrinės Islandijoje ar rusų karių kapinės Veimare.

Šalia viešosios erdvės projektų paprastai būna sėkmingi didieji renginiai – svarbiausios parodos, užsienio žvaigždžių pasirodymai, specialūs renginiai. Taigi Avinjono „La Beauté“ parodą aplankė 200 000 žmonių, Van Eyckų parodą Briugėje – 320 000, Rubenso parodas Lilyje ir Genujoje – 300 000, Hieronymo Boscho parodą Roterdame – 200 000, Atoso kalno lobių parodą Tesalonikuose – 700 000, „The Rolling Stones“ koncertą Liuksemburge – 60 000, taip pat buvo populiarūs susitikimai su garsiais poetais Krokuvoje. Kai kurių pasaulio garsenybių pavardės pasirodo ne vienos kultūros sostinės programose: Peterio Brooko, Peterio Greenaway’aus, Pinos Bausch, Jano Fabre’o ir kitų. Miestai stengiasi surasti pusiausvyrą tarp tokių renginių-„magnetų“ ir vietos renginių, kurie turi skatinti žmonių dalyvavimą. Paprastai susilaukiama kritikos, kai programa nusveria į vieną ar į kitą pusę. Pavyzdžiui, Briuselis ir Bergenas kritikuoti, kad jų programose trūko išskirtinių renginių, o Krokuvoje, priešingai, blogai buvo tai, kad programoje dominavo didelės parodos.

Parengė Agnė Narušytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
5:54:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba