SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-10-13 nr. 726

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Mikalajūnaitė
Savipakankami ar sau nepakankami?
12

Muzika 
• Rita Nomicaitė
Salonuose – patriotinės dainos
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Žvalgantis po muzikinę Europą
2
• Davidas Geringas apdovanotas Vokietijoje1
• Festivalyje „Gaida“ – aktuali muzika4
• Baltijos gitarų kvartetas pristato naują CD1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Rudens fotomaratonas
1
• Ėriuko skerdimo menas3
 Laima Kreivytė
Uždengtas Vilnius
10
• Gediminas Jokūbonis (1927–2006)
• Vytautas Šerys (1931–2006)
• Įvertinta „Pro-testo laboratorija”3
• Paroda Drezdene
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Lietuviškos aistros kubietišku ritmu
• Vaiva Grainytė
Nebylus korio epas
• Naujas OKT sezonas
• „Aitvaras“ Alytuje – septintą kartą
• „Muzikinės dėžutės“ pergalės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Terminalas „Lietuva“
• Laiškas iš ateities6
• Pasaulio animacija vėl Vilniuje1
• Filmo apie Vilnių premjerą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS1

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūros sostinės variklis

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
„Dievas, vyras, arklys, šuo, tada moteris, tada žiurkė“
8

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Uždengtas Vilnius

miesto veidas

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Martynas Martišius. „Degantis Vilnius“. 2006 m.

Atsimenu, kaip Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“ vos pasirodžiusi tapo „deficitu“ (ar bestseleriu – žiūrint, kokioje epochoje augo skaitytojas). Vilnius dingsta kiekvieną dieną tiesiog akyse. Filharmonija. Katedra. Kultūros ministerija. Prezidentūra. Dailės muziejus. Paštas ir telegrafas. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Net nebaigi statyti Valdovų rūmai – ir tie slepiasi už žalios uždangos. Vilnius iš tiesų žalias miestas. Kartais dar baltas arba mėlynas. Vyksta tikra fasadų revoliucija, pribloškianti ne tik plastinių operacijų gausa, bet ir specialiaisiais efektais. Žinoma, apšvietimo. Neverta net sakyti, kad pirmauja „Vilniaus energija“ – ne tik turi milžinišką Elektros skulptūrą su šviečiančia lempute ant stogo, bet ir pati blyksi kaip žaibų inkubatorius.

Kai prakiūra švininis spalio dangus, restauratorių marškos atrodo kaip pigūs celofaniniai lietpalčiai, slepiantys paliegusių pastatų kūną. Bet senamiesty lietus lyja kiaurai – pro čerpinius stogus kapsi į plastmasinius kibirus redakcijoje, o jos gabalais ištrupėjusios lubos ėda vidinę erdvę. Tiksliau – sulaužo tiesias linijas ir šviesų kubą prismaigsto juodų skylių. Mes visi čia ateinam ir išeinam. Raktai ir signalizacija neapsaugo nuo drėgmės, kaip ir cigaretės filtras nuo dūmų.

Besislapstantį miestą norisi lukštenti kaip svogūną. Vieną kultūrinį sluoksnį dengia kitas, jie susimaišo ir suauga į keisčiausius kentaurus: ant gotikinių pamatų – renesansinės sienos ir barokinis fasadas. Tačiau taip giliai kasasi tik archeologai ir restauratoriai. Ir darbininkai, klojantys Rotušės aikštės grindinį. Dabartinio miesto apdarai gerokai pasikeitė. Sovietmečiu senamiestį puošė tapybiškai nutrupėjęs tinkas, dabar jį pakeitė vaiskių spalvų „eurokosmetika“ – puikus fonas grafitų tatuiruotėms. Senovės ir autentikos mylėtojai plūsta ašaromis – bet gal tai tik svogūno lukštenimo rezultatas? Tatuiruotės neišgydomos, ir reikės dar šimto oranžinių (dviračio) revoliucijų ir spygliuota viela aptvertų skulptūrų, kol griovimo instinktą nustelbs kūrimo. Arba ne.

Vilnius vis dar susitikimų vieta. Pažįstamas Didžiosios gatvės srautas skalauja gintarinius prekystalius. Žvejų nematyti, nes čia visada kimba – todėl nelieka azarto. Jei ne tu, tai tave kažkas užkabins, užkalbins, pažins. Aną dieną sutikau Liną Katiną su didinga kepure. Eglės Gandos Bogdanienės kūrinys. Tikrai įdomesnis už tuos, kurie puikuojasi ant plastmasinių manekenų galvų. Taip, šiame mieste niekada neviešėjo nei Mozartas, nei Vivaldi, nei Bachas – bet ir juos gali sutikti, žvelgiančius nuo autobuso ar troleibuso. Man patinka, kad „aukštasis“ menas palieka savanorišką getą ir išeina į gatves. Kad Cezanne’o Arlekinas ir Krasausko nupiešti žmonės rimtai konkuruoja su „Ežio“ Lygiu dėl praeivių dėmesio. Nes žiūrėjimo malonumas nepriklauso nuo siūlomų tarifų – ir mes turime teisę rinktis.

iliustracija
Lauko kavinės „vagonėlis“ Vokiečių gatvėje
L. Ausylos nuotraukos

Kaip nostalgiškas pensininkas Vilnius slepiasi ne už spindinčių stiklų, bet už senų fotografijų. Lauko kavinės Vokiečių gatvėje savo barus-vagonėlius apklijavo Vilniaus fototapetais, atkuriančiais priešais atsiveriantį miesto vaizdą. Jie ne atspindi, jie tiesiog „ištirpsta“. Tai ne apverstas negatyvas, o sutaurinta tikrovė – tarsi sendinto medžio rėmai. Miestas mieste – tobulas vartotojiškos kultūros maskaradas. Išdidinta fotografija dabartį padengia parudavusia „senovės“ patina. Aš ne šiaip geriu kavą mieste, aš filmuojuosi nematomoje miesto kronikoje. Veidrodinę atpažinimo ir savižinos stadiją pakeitė retronostalgija. Geriausias būdas pasislėpti – apsimesti kažkuo kitu. Kažkuo tikrai esančiu ir atpažįstamu.

Ar ne keista, kad dengiamoji kareivių uniformų medžiaga imituoja gamtos spalvas? Karo pramonė slapsto agresyvią kultūrą po natūros skraiste. Dar juokingiau, kai kultūra slepiasi už kultūros (plastmasinis baro vagonėlis už barokinės architektūros) arba vaidina pati save. Restauruojamą Šv. Pauliaus katedrą Londone dabar dengia pramoniniai akademinio piešimo pavyzdžiai. Nuštrichuota architektūra bando apsivilkti savo odą. Taip, iš toli katedra atrodo „kaip tikra“. Bet kam taip sureikšminti optinę iliuziją? Tariamas peizažo vientisumas neįkvepia vaizduotės, negundo jos pauzėmis. Veltui praėjo antikos pamokėlės apie prigludusius klostuotus drabužėlius, su kurias skulptūros atrodo dar nuogesnės. Vilnius bent jau nesimaivo. Plastinės operacijos vyksta ne realybės, o statybų aikštelių šou.

iliustracija
Statybininkų „supakuotas“ Spec. tyrimų tarnybos pastatas Jakšto gatvėje

Ką man tai primena? Galvosūkį aptingusiam protui. Sudėlioti miesto paveikslą, kai tikslios detalės pakeičiamos vienspalviais kubais, cilindrais ir prizmėmis. Mums nereikia kviestis Christo ir Jean Claude, kad supakuotų „Lietuvą“ ar Vilniaus savivaldybę. Savo pastatus pakuojamės patys, o ką rasime nuėmę pakuotę, nežino niekas. Uždengus pastatą burtininko skrybėle, turinys neįtikėtinai pasikeičia. Bet svarbiausia juk ne traukiami balti triušiukai, o pati skrybėlė, tiesa?

Meninis Vilnius ir reprezentacinis Vilnius – tai nesusikertančios tiesės, nubrėžtos toje pačioje teritorijoje. Aukštos įtampos laidai, kuriems susilietus pažyra kibirkštys. Turizmo informacijos centre stovi informacinis medis, apkibęs mažomis kortelėmis. Jos reklamuoja muziejus. Pagal tai, kokie paveikslai parinkti reprezentacijai, iškyla dvasingo, religingo, paprasto (kaip ta mergaitė su verbomis) Vilniaus vaizdas. Labai gražu, bet neįtikinama. Šitam dangiškam savireklamos miestui trūksta pragaro vartų (beje, striptizų klubai reklamuojasi pagal tą patį pagražinimo principą, tik grožis suprantamas kitaip). Turėtų stovėti ne vienas infomedis, o visa giraitė, rodanti ne tik „kas, kur, kada“, bet ir kaip. Kasdienis Vilnius, stebimas nuo gatvės grindinio, posovietinis Vilnius su kraupaus dizaino iškabomis, miręs Vilnius, statantis sau akmeninius paminklus ir Valdovų rūmų sarkofagą. Poetų Vilnius ir grafitų Vilnius. Požemių ir bokštų Vilnius. Rusų, lenkų, žydų, karaimų, totorių, gudų, lietuvių ir visų kitų Vilnius. Ir ypač – nematomas Vilnius. Paslėptas, nurašytas, dingęs ar dangstomas. Nubrozdintais keliais ir alkūnėmis, bet gyvas. Už reprezentacinės uždangos slypi kitas miestas. Alternatyvus Jorge Luiso Borgeso aprašytas Alefas, kurio nepastebėsi nepakeitęs žiūros taško. Tam ir egzistuoja menininkai – paralelinių pasaulių vedliai. Jie tokias vietas jaučia kūnu. Šiuolaikinis menas – tai idealizuoto savivaizdžio, pakylėto tono ir susireikšminimo priešnuodis. Jis pastebi dėmes ant protokolinio kostiumo ir įpučia gyvybės kandžių sukapotiems tautiniams aprėdams.

iliustracija
Piešiniu pridengta Šv. Pauliaus katedra Londone

Kviečiame į ekskursiją po miestą, kurio nėra! Geltonu autobusu su saulėgrąžomis pravažiuojame pro „Žibutės“ kavinę, kur Gintautas Trimakas fotografavo akmeninius stalus, pro barą „Afrika“, kur Petras Repšys ieškojo į tolimą žemyną išvykusio Kęstučio Grigaliūno, pro „Aušros“ kino teatrą, kur rodė indų filmus, ir Geležinkeliečių kultūros rūmus, kur vienintelis su kultūra (ir geležinkeliu?) susijęs objektas yra surūdijęs Navako „Kablys“.

Autobuse pasigirsta pakylėtas gidės balsas: „Fiktyvūs miestovaizdžiai egzistavo visada. Sovietmečiu, kai visur buvo juntamas trūkumas („deficitas“ arba Sverdiolo minima „stoka“), reikėjo turėti galingą fantaziją ir darbščias rankas – pasiūti, numegzti, pastatyti, „sukombinuoti“ pačiam. Statybininkai „kombinavo“ sodo namelius, menininkai – asambliažus ir montažus. Nepralenkiamos miesto peizažo „kombinacijos“ iki šiol lieka Mindaugo Navako cinkografijos – su milžinišku „grybu“ ant Operos ir baleto teatro ar į „Lietuvos“ viešbutį įsirėžusia „kiaule“.

Socialistinei stokos visuomenei žaibiškai „atsivertus“ į kapitalistinę pertekliaus kultūrą, menininką technologą pakeitė menininkas trintukas. Reklamos, realybės šou ir neartikuliuotų gatvės vaizdų lavina reikalavo ne pridėti, o atimti. Ne puošti ir gražinti, o falsifikuoti. Čia puikiai pasidarbavo Liudas Parulskis, patobulinęs turistinius Vilniaus vaizdus – ištrynęs Katedrą (ar varpinės bokštą?), sukėlęs virtualų gaisrą Gedimino kalne. Dar anksčiau Onos bažnyčia ir Vingio parko estrada „suliepsnojo“ Roko Dovydėno fotografijose. Dabar gaisras persimetė ir į kitus didmiesčius – Martyno Martišiaus fotomontažuose dūmuose skendi ne tik Vilnius, bet ir Kaunas bei Klaipėda...“

Kam deginti? Tai ne meno, o verslo, teisėsaugos ir viešųjų ryšių akcija, vykstanti realybėje. Daug įdomesnis ne uždegtas, o uždengtas Vilnius, kai pro skylėtos uždangos plyšius veržiasi ne dūmai, o neprijaukintas miesto gaivalas. Pastatus dengianti medžiaga ne paslepia, o išryškina miesto kontūrus. Ir žalias Vilnius tampa milžiniška instaliacija.

 

Skaitytojų vertinimai


8717. zoe2006-10-16 14:32
jega

8722. mu2006-10-16 19:54
"Uždengus pastatą burtininko skrybėle, turinys neįtikėtinai pasikeičia. Bet svarbiausia juk ne traukiami balti triušiukai, o pati skrybėlė, tiesa?" Geras!

8734. aaa2006-10-17 19:27
gerulis straipsnis!

8740. kas reikia2006-10-18 10:16
Laima, oj net gera skaityt, vel texto malonumas ir tos erdves erdves erdves

8744. pastabus :-) 2006-10-18 19:12
Supakavo spec.tarnyba:) Kas ka turi pakuoti!

8747. Siūlas :-) 2006-10-18 22:34
na stai, pries miega perskaiciau ir susigraudinau. Gal M.Martysius sudegintu ir tuos vienkiemio pamatus, kurie man drasko sirdi kiekviena pavasari tolimoje zemaitijoje- stai atvaziuoju, o ten vien plenenu zeme...ir atsidustu. Labanakt , mielieji!

8748. Siului2006-10-19 08:03
Taip, meninykams dar yra daug darbo ant Lietuvos!

8752. barbora2006-10-20 11:58
Galėtų Kreivytė dažniau parašyti, atgaiva širdžiai!

11020. L :-) 2007-09-17 21:51
Labiausiai patiko M.M piesinys!!!

14925. violetele :-) 2008-09-16 20:31
oho, kokia minties galybe!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
5:53:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba