SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-26 nr. 774

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Saldūs emalio kaprizai
2

Muzika 
• Rašau tai, kas man įdomu
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kitoks polėkis
 Audronė Žiūraitytė
Gilyn į urvus!
1
• Primarijus, solistas, pedagogas
• Edvinas Minkštimas pateko į prestižinį pianistų konkursą7
• KONCERTAI1

Dailė 
• Kornelija Česonytė
Pamatyti nematomus miestus
2
• Monika Krikštopaitytė
Ir nugalėtojas yra...
10
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Teatrų sistemos krizė: laikas klausti
7
• NDA ’07 vainikuos „Hamletas“
• Vilmantas Juškėnas
Pelenės žaidimai ties pavojinga riba
1
• Netekome aktoriaus Jono Kavaliausko 1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Raganos ir prisiminimai
• Kankinti ar nekankinti
• Šis tas apie „Medėją“
• Pirmųjų „Kino atostogų“ filmas – tarptautiniame festivalyje
• Seniausias Lietuvos kinematografininkas
• „Skalvija“ kviečia mokytis kurti klipus2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Bitutė irgi skrenda lėktuvu
7

Pasaulyje 
• Egoistė Diana2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Gilyn į urvus!

Plataus spektro nespektrinė muzika

Audronė Žiūraitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
David Moss

„Gaidos“ festivalio atidarymo koncertas (spalio 19 d.) buvo įvairaus, skirtingo turinio. Pirmoje dalyje išgirdome dvi premjeras: Ramūno Motiekaičio „Lygiadienius“ ir Onutės Narbutaitės „krantą upę simfoniją“. Antroje koncerto dalyje skambėjo Heinerio Goebbelso kūriniai iš ciklo „Surogatiniai miestai“ („Surrogate Cities“). Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo švedų menininkas B Tommy Anderssonas (jis dar ir kompozitorius bei pedagogas). Pastarojo kūrinio vokalines partijas, sukurtas festivalio paantraštės Vox nova dvasia, atliko pasaulio įžymybė, „ekstremalus vokalistas“ Davidas Mossas ir kūrybinį kelią pradedanti lietuviškos vokalo mokyklos auklėtinė Aušrinė Šikšnytė. Turėdama didelio diapazono, gražaus tembro mecosopraną, jauna dainininkė jo iki galo neišnaudojo, ne visuose registruose dainavo vienodai raiškiai. Suprantama, šalia garsaus partnerio ir dėl patirties stokos atrodė susikausčiusi. Solistei nepavyko surasti tinkamos nuostatos – jai pačiai natūralios ir operos bei dramos teatro ribą naikinančios.

Jauna dainininkė tikrai pateko į visai neįprastą, „ant aukštosios kultūros griuvėsių kuriamą“ (žr. programėlę) meno terpę, tačiau kad pastaroji susijusi su moderniu didmiesčiu, manau, visiems aišku. Todėl blizganti vakarinė suknelė čia ne itin tiko (o gal?), greičiau suponavo G.F. Händelio oratorijos atlikimą. Svarbiausia, kad A. Šikšnytė parodė esanti pajėgi atlikti ir tobulinti įvairius vokalo stilius, balansuoti ties akademine, džiazo muzikos riba. O akivaizdus „stilistinis“ – išorinis (vizualus) ir vidinis (atlikimo manieros) – kontrastas tarp solistų savaip intrigavo: provincialė didmiestyje – nepritampanti, „surogatas“.

Davidas Mossas? – tai Davidas Mossas! Ryškus, ekstravagantiškas, įtaigus, neeilinius vokalinius, aktorinius, garso išgavimo būdus demonstruojantis. Tokie universalūs talentai inspiruoja naujų multimedijinių meno formų atsiradimą. Kita vertus, be jų, atliekamų kūrinių vertė smukteli gerokai žemiau. O būtent per vox nova solistų partijas (net ir nesuprantant teksto) atskleidžiamos didmiestyje vykstančios dramos, jų „subjektyvus faktorius“, taip pat savitas maištas prieš asmenybę slegiančias varomąsias miesto jėgas, struktūras, kurioms, anot H. Goebbelso, menininkas bando priešintis, paremdamas „subjektyvų elementą“.

H. Goebbelso veikale miesto mechanika ir architektūra iškyla muzikoje, kurios ritmai dinamiški, agresyvūs, o architektonika – permatoma, nekomplikuota, savaip vienaplanė, foninė... ir drauge užgožianti. Tokia muzika atrodė artima komerciškai efektingai dirbančiam LVSO orkestrui, gerai žinoma ir dirigentui B T. Anderssenui. Mūsų klausytojai, gyvenantys palyginti ramiame Vilniuje ir kartais pasiilgstantys, anot H. Goebbelso, „realaus, neabejotinai prieštaringo, bet teigiamo modernaus didmiesčio įvaizdžio“, buvo pamaloninti, nes jis atkurtas labai ryškiai, sustiprintas „semplerio“ (specialaus elektroninio įrenginio) garsais ir triukšmu.

* * *

Viena pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje madingiausių spektrinė muzika kuriama tiek elektroniniais, tiek akustiniais instrumentais ir susijusi su garso skaidymo, natūralių garsaeilių plėtojimo galimybėmis, sukuria turtingų atspalvių muzikines drobes. Nei R. Motiekaitis, nei O. Narbutaitė specialios spektrinės technikos, atrodo, nenaudoja, tačiau pirmoje koncerto dalyje atlikti jų kūriniai, skirtingi žanru, forma ir turiniu, buvo panašūs plataus spektro skambesio grožiu, atstovavo visiškai kitam, „aukštosios kultūros“ pasauliui, kuriame svarbi vieta tenka tylai. R. Motiekaitis – elektroninių opusų autorius, pastaruoju metu pasinėręs į akustinius orkestro instrumentų sąskambius. Ankstesnė patirtis, matyt, lėmė ypač turtingą festivalio „Gaida“ užsakyto opuso „Lygiadieniai“ harmoniją, tembrinius atspalvius.

iliustracija
B. Tommy Anderson

Maksimali minties ir garsinės raiškos redukcija buvo pagavi, efektinga savo nebyliu išraiškingumu, o šį iš tikrųjų stiprino „tyla, kaip didžiausią krūvį turinti potencija“ (R. Motiekaitis). Tai labai subtili, savaip lyriška, koloristinių niuansų, šviesos ir šešėlių žaismo kupina muzika, plevenanti nuo vienos iki kitos pauzės, atskiro garso tarsi centro, išgaunamo koncentruotu arfos stygos palietimu ar kaip vėduoklė išsiskleidžiančio šaltu metalofono tembru. Už jos jautei esant lietuvišką, gal dar daugiau šiaurietišką, tirpstančio ledo lašais gaivinamą peizažą (2001–2005 m. R. Motiekaitis studijavo kompoziciją Norvegijoje, Norges Musikkhųgskøle). Kompozitorius teigia, kad „Lygiadieniuose“ vietoj kulminacijos stoja visiškas išsekimas... “ (?). Tuomet jis labai gražus, netgi susiformuojantis į materialesnį muzikinio audeklo pasiūbavimą (variniai pučiamieji). Apmaudu, kad tokios muzikos atlikimas, kaip buvo galima pajausti, LVSO muzikantams neteikė didesnio malonumo – už sugrotų natų slėpėsi daugiau, nei buvo atskleista. Kad ir tiksliai perskaityta partitūra neperteikė gamtos reiškinio – lygiadienių – pakilumo, nei rytietiškų haiku, dažnai cituojamų kompozitoriaus, poetiškumo. Tačiau R. Motiekaičio anotacijoje pateikta paradoksalių citatų virtinė, manau, vargu ar kam padėtų tai padaryti.

Sukrečiančiu, į gelmes nugrimztančiu „išsekimu“ pasižymi ir O. Narbutaitės kūrinio dramaturgija. „Krantas upė simfonija“ Lietuvoje atlikta pirmą kartą. Premjera prieš kelias savaites įvyko jubiliejinio, 50-ojo „Varšuvos rudens“ festivalio metu. Ryškioje orkestro „Sinfonia Varsovia“ interpretacijoje (dirigavo Christoferis Lyndon-Gee, anglų pianistas, kompozitorius ir dirigentas) labai efektinga buvo ir kūrinio pradžia, jos pirmoji dalis, kurią lenkų muzikologas Krzysztofas Droba pokalbyje prilygino bombos sprogimui (pavadino „bombova“). Vilniaus versija buvo palankesnė kūrinio pabaigai, jo visumai (kompozitorė darė minimalias korekcijas). Tačiau vėlgi muzikantų, o gal ir dirigento nenoras įsijausti į „jausmingą“ muziką, jos subtilius niuansus sutrukdė atskleisti simfonijos turinio gelmę. Būtent ji, taip pat kūrinio vientisumas (girdime ir tikime autore, kad „harmoninė-intonacinė medžiaga labai vientisa, muzikos tėkmė persmelkta įvairių muzikinių ženklų pasikartojimais, tarp kurių nuolat išnyranti ašis – garsas H“), dramaturgijos nuoseklumas ir drauge originalumas, maksimalus simfoninio orkestro (beje, kartais dar ir niūniuojančio – vox nova aspektas) išteklių naudojimas sudaro prielaidas „krantą upę simfoniją“ pavadinti Simfonija. Kaip ir daugelis O. Narbutaitės kūrinių, jis susijęs su tragiškais, esminiais būties, gyvenimo ir mirties vaizdiniais ir šį kartą buvo „dedikuotas sunkiai sergančiai, bet nuostabiai stipriai Mamai“, kuri, deja, kūrinio nebeišgirdo.

iliustracija
Ramūnas Motiekaitis

Jau simfonijos pradžioje visa jėga siūbuoja, plazda gedulo vėliavos (blogų nuojautų ženklai). Taigi simfonija pradedama tarsi nuo kulminacijos. Vidurinėje dalyje pavojai atsitraukia, užleisdami vietą skausmingai, tyliai kontempliacijai, „sielos judesiams“. Kaip ir kituose O. Narbutaitės kūriniuose, derinama dinamiška ir statiška muzikinio audinio būklė. Unisonų ir viso orkestro „kreščenduojantį“ ir atslūgstantį bangavimą vertikale (I dalis, sąšaukos su La barca) keičia erdvinis jo išskaidymas (II dalis), tipiškai narbutaitiškas, kamerinis, intymus – viduje virpantis, pulsuojantis individualių instrumentų ansamblio pavieniais balsais, išoriškai nejudrus.

Antros dalies semantiką geriausiai priartina greta dedikacijos partitūroje užrašytas Czesławo Miłoszo eilėraščio „Meditacija“ fragmentas: „Klajūnas, sustojęs prie nematomųjų vandenų, rūkuose laikei mažą žiburėlį.“ Pasigirstantis ryškus aukštyn kylančio garsaeilio ženklas sutrikdo – nejau pabaiga? Tačiau sunkus ir ilgas kelias ne iš karto atveda prie anapusinį pasaulį atskiriančios upės. Išsilaisvinimas ateina pasiduodant jos tėkmei. Trečioji dalis trumpiausia, tragiškiausia, joje geriausiai įžiūrime „Angelo kontūrą“ („Il contorno dell’Angelo“), apie kurį autorė užsimena anotacijoje. Tai ne švytinčio, kardu ar vėliavomis mosuojančio, bet paniurusio, tamsaus angelo sfera, atskleidžiama muzikos audinio žengtelėjimu horizontale, tarsi marshe funebre, nors be maršo ritmo. Vangiai judėdami pirmyn džeržgia žemieji orkestro registrai. Paskutinį kartą nuskambėjus obojui, fortepijono klavišais drąsiai, „realiai“ aukštyn pakyla jau vidurinėje dalyje girdėtas motyvas.

Tokias simfonijos „prasmes“ išgirdau jungdama Varšuvos ir Vilniaus interpretacijas. Problemiška pasirodė vidurinė dalis, kuri turėjo būti tylesnė, erdviškesnė, kontrastingesnė, atlikta ypač atidžiai, susikaupus. Sugrota be maksimalaus atsidavimo ji prailgsta, neišlaiko dėmesio. Susimąstai – gal atlikėjams keliami reikalavimai yra tiesiog nerealūs ir kompozitorei į tai reikėtų atsižvelgti? Tačiau ir „Gaidos“ metu girdėtas atlikimas vis dėlto dar kartą paliudijo turtingą atspalvių – nuo šviesiausių iki tamsiausių – O. Narbutaitės harmoninę kalbą.

* * *

Kitą dieną po festivalio atidarymo koncerto 40-osios Baltijos muzikologų konferencijos dalyvių susitikimo su Vytautu Landsbergiu metu profesorius pacitavo muzikologą, kuris, paklaustas apie ateities muziką, sakė, kad įsivaizduoja žmoniją, išrausiančią giliai po žeme urvus, kad galėtų pasiklausyti tylos. „Tylą“ girdėjome koncerto pirmos dalies muzikoje, R. Motiekaičio kūrinyje ir O. Narbutaitės simfonijos antroje dalyje. Tuo tarpu antrosios koncerto dalies H. Goebbelso „Surogatinių miestų“ motorinė energetika ir rėksminga ekspresija gausino adrenalino kiekį ir siekiantiems savo „normalaus“, įprasto būvio, ir svajojantiems atsikratyti išprovokuotos būsenos, pabėgti „į urvus“. „štai ką miestas tau padaro (...). Jis verčia tave norėti gyventi ir tuo pat metu stengiasi atimti iš tavęs gyvenimą. Nuo to neįmanoma pabėgti.“ (H. Goebbelsas) Kodėl? Įmanoma – gilyn „į urvus“! Atgal į pirmąją „Gaidos“ atidarymo koncerto dalį! Galimybę pasirinkti klausytojas tikrai turėjo, o tai gal ir yra svarbiausia.

 

Skaitytojų vertinimai


11386. is urvo2007-10-31 10:12
Na, tiesiog poema! Sunku viska ir suvirskinti vienu ypu. Valstybinis simfoninis tikrai nera tinkamas "tylos" muzika atlikti, jiems "metamorfozes" groti tinka, o ne Narbutaite su Motiekaiciu. Nesugeba jie atlikti intelektualios muzikos arba bent suvaidinti, kad deramai interpretuoja. Vestuviu muzikantai

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:53:33 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba