SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-23 nr. 676

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pulsuojantis atminties labirintas4

Savaitė 
• Prie nežinomo žydų vaiko kapo
• "Ne apie didvyrius daina"5
• "Lietuvos" kino teatro atsisveikinimo renginiai

Muzika 
• Jeronimas Kačinskas (1907–2005)
• Lietuvių klasikos serijoje – Vytauto Bacevičiaus simfoninė muzika
• "Banchetto musicale"
• Muzikos vakarai Vilniaus rotušėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Stasiui Ušinskui – 100
1
• Dovilė Tumpytė
Menininkų kolonijų fenomenas
• Rimtas Tarabilda
Pusiausvyra tarp ramybės ir judesio
1
• Paroda "Gyvenimas Terezine vaikų akimis"
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ožka, arba Kas ta Silvija?1
• Martynas Petrikas
Rytų ornamentas
• "Sirenų" provokacijos
• Vilniaus teatro Festivalis "Sirenos"
• Rusų drama pradeda sezoną
• Nauji Mažojo teatro namai
• OKT gastrolės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Menas žudo dokumentiką
• Laima Kreivytė
Išgyvenus Dievų mišką
• Živilė Pipinytė
Susitaikius su pasauliu
1
• Autsaideris Zatoičis
• Lietuvių filmai keliauja po festivalius
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Menas žudo dokumentiką

Keli įspūdžiai iš Europos dokumentinio kino simpoziumo

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Valanda visai arti"

Rugsėjo 10–14 d. Rygoje vyko jau 16-asis Europos dokumentinio kino simpoziumas. Pirmąkart jis buvo surengtas prieš 28 metus, kai garsioji latvių dokumentikos mokykla pajuto išsisėmimo ženklus. Tada buvo nuspręsta sukviesti atviram pokalbiui kūrėjus bei teoretikus ir išsiaiškinti krizės priežastis. Susitikimas pasirodė toks naudingas, kad tebevyksta iki šiol, kas dveji metai. Tai nestebina, nes, nepaisant to, kad dokumentinių filmų festivalių vis daugėja, diskusijų apie dokumentinį kiną erdvė nesiplečia, nors kalbėti tikrai yra apie ką – dokumentinis kinas tapo įdomiausių eksperimentų vieta, jo naujoves vis dažniau stebi ir skubiai perima net vaidybinis kinas. Šiemet simpoziumo programoje kartu su filmais iš keturiolikos šalių buvo parodytos ir dvi lietuvių juostos – Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių "Horizontai arba gyvenimas luvruose" ir Audriaus Stonio "Tas, kurio nėra". Simpoziumo sumanytojai Ivaras Seleckis ir Abramas Kleckinas bei jo direktorė Baiba Urbane per daugelį metų sukūrė unikalią erdvę, kurioje gali visiškai pasinerti į dokumentinio kino stichiją. Kiekvienąkart formuluojama vis kita simpoziumo tema ne tik numato pranešimų bei diskusijų kryptį, bet ir paaštrina dokumentinio kino ir realybės akistatą. Šiemet buvo gilinamasi į klausimą, koks yra tas naujasis dokumentinis kinas, kas jame iš tikrųjų nauja.

Anksčiau simpoziumas vykdavo Jūrmaloje, pastaraisiais metais jis persikėlė į Rygą. Svečiai pageidavo pramogų, didmiesčio gyvenimo. Tačiau simpoziumo programa sustatyta taip, kad laiko pramogoms nelieka – peržiūros nuo ryto iki nakties, paskutinę dieną – pranešimai ir apskritas diskusijų stalas. Tad liko tik pavydžiai skaityti Rygos gatvėse iškabintas afišas – naujausi, šiemet Kanuose premijuoti filmai, kontroversiškiausias šių metų Berlyno festivalio kūrinys – taivaniečio Tsai Ming-liango "Kaprizingas debesis", Peterio Greenaway’aus "Talso Luperio lagaminai", festivalio "Baltijos perlas" programoje vykstančios Gretos Garbo, Ingrid Bergman, Luchino Visconti retrospektyvos…

Rygos centre – visi penki miesto kino teatrai: 1924 m. atidaryta "Ryga" (joje vyko ir simpoziumo peržiūros) išsaugojo senovinės kino šventovės interjerą, šalia stoties įsikūrusi vietinė "Coca-Cola Plaza", beveik identiška mūsiškei, sinefilų pamėgti "Dailė" ir "Andalūzijos šuo", taip pat siauroje senamiesčio gatvelėje, kurią ne vienas vyresnis žiūrovas įvardys kaip rusiškų serialų apie Šerloką Holmsą ir Štirlicą veiksmo vietą, – jaukus klubinis kino teatras. Tai liudija, kad kinas Rygoje nėra išstumtas į meninio ar visuomeninio gyvenimo periferiją. Storas kino žurnalas (tiesa, leidžiamas tik kartą arba du per metus) spausdina įvairius – istorinius, teorinius straipsnius, naujausiame numeryje – net Alaino Resnais šedevro "Praėjusiais metais Marienbade" analizė. Kai atsiverčiu šį straipsnį, žurnalo redaktorius Agris Redovičius pasigiria, kad jo autorė dabar gilinasi į kino teoriją Paryžiuje. Būsimos kritikės ir teoretikės – Meno akademijos studentės – skaitė rimtus pranešimus ir simpoziume. Galima neabejoti, kad jų knygos netrukus taip pat gulės knygynuose šalia solidžiai išleistos knygos, pristatančios 50 "auksinių" latvių filmų, ar storoko kinomanams skirto žinyno, kuriame kiekvienai metų dienai numatytas ir pristatytas koks nors garsus filmas (iš tų, kurių beveik nerodo kino teatruose). Tačiau netikėtai atsiranda proga palyginti ir dvi nacionalines televizijas: Erico Rohmero filmą "Mano naktis su Mod", kurį lietuviai rodė trečiadienio vidurnaktį, latviai rodo šeštadienį, pusę dešimtos, pačiu geriausiu laiku. Aišku, gerai ten, kur mūsų nėra. Latvių kinematografininkai irgi linkę pasiguosti, jų kino studija privatizuota dar seniau, tačiau simpoziume pristatyta latvių filmų programa liudijo ir tai, kad į jų kiną jau atėjo nauja ir kartais drastiškų sumanymų kupina karta. Kitas dalykas, kad pamatyti kaimynų filmus kartais yra sunkiausia. Čia jau reikia abipusių pastangų.

Paprasti žmonės, ir nieko daugiau

Latvių filmai atidarė ir uždarė simpoziumą. Jurio Poškaus filmo "Valanda visai arti" ("Bet stunda Nak") herojai Erikas ir Danielis yra religiniai fanatikai, kažkokios naujos sektos pamokslautojai. Tačiau savo išvaizda, manieromis ir žodynu jie labiau primena komikų porą: vienas – ilgas ir flegmatiškas, kitas – mažas ir choleriškas. Jie tiki Dievu, tik jų tikėjimas stulbina ne dvasiniais ieškojimais, o noru gerai gyventi. Filmo herojai nuoširdžiai tiki, kad Dievas turi jiems atlyginti už tikėjimą, o tą atlyginimą įsivaizduoja kaip sotų viskuo aprūpintą gyvenimą. Jų materializmas toks pat neįtikėtinas, kaip ir beatodairiškas pasitikėjimas Dievu. Tačiau kai pinigų pristinga, Erikas ir Danielis lygiai taip pat įkvėptai gražbyliaudami įstaigose pardavinėja rankines ir pinigines.

Režisierius kartu su savo herojais bastosi po gatves, užsuka į "Tikėjimo žodžio" sueigas, dalyvauja dainos konkurse, kurio rėmėjas – Rygos mėsos kombinatas, todėl šalia Eriko ir Danielio sudainuoto Dievo pagarbinimo čia skamba ir himnas mėsai; kartu su jais lankosi pas visų pamirštas religingas senutes, pietauja Danielio tėvų namuose. Vaikinų kasdienybė nufilmuota be jokios distancijos, tačiau nuo ironijos niekur nepasislėpsi – ji gimsta savaime, stebint filmo herojus ir jų draugus, kurie tiki, kad pagrindinis Dievo tikslas yra suteikti jiems malonumą ir pasitenkinimo jausmą. Paprastai, tarytum be jokių papildomų pastangų režisierius atskleidžia savo herojų pasaulį, kuris, nors ir iškreiptai, kartais net groteskiškai, atskleidžia, kas užėmė po Sovietų imperijos žlugimo staiga atsiradusią ideologinę tuštumą.

Arti savo herojaus yra ir lenkų režisierius Jacekas Bławutas. Jo filmas "Karūnuota žiurkė" ("Szczur w koronie") papildo paties Bławuto kurtą dokumentinę telenovelę apie alkoholikus. Filmas tik padeda tašką vieno telenovelės herojaus likime. Bławutas rodo alkoholiko Michało pastangas išsigydyti. Tačiau kiekvienas bandymas baigiasi taip pat – sugrįžimu į tuščius namus (čia krauna lizdus simbolišku filmo leitmotyvu tapusios kregždutės), klajonėmis su benamiais ar bandymu prisiglausti pas likimo draugą. Bławutas yra taip arti savo herojaus, kad šis nesigėdija kadre jo paprašyti kelių zlotų degtinei ar rūkalams. Tačiau tas distancijos tarp kūrėjo ir filmo herojaus nebuvimas leidžia priartėti ir prie tikros tragedijos. Bławutas nesimėgauja gyvenimo purvu ir skurdu, kurį dažniausiai akcentuoja panašių filmų autoriai, jam rūpi parodyti savo herojaus žmogiškumą, meilės ilgesį, suvoktą bejėgiškumą ir norą gyventi. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis Michałas tiesiai į kamerą kartoja: "Aš dar gyvensiu", nors jau, regis, peržengtos visos nuo mirties jį skiriančios ribos, net galynėtasi su karūnuota žiurke (alkoholikams – tai baltosios karštinės simbolis). Ši epopėja baigiasi tuo, kuo anksčiau ar vėliau turėjo baigtis: su karste gulinčiu Michalu atsisveikina benamiai, alkoholikai, gydytojai, slaugės.

Danė Vibe Mogensen filme "Mano tėvo protas" ("The Mind of My Father") rodo savo tėvą. Būdamas 47-erių jis susirgo šizofrenija ir grimzta vis gilyn į ligą. Autorė kalbina tėvą norėdama suprasti, ką jis jaučia, bet kartu (ir tai gerokai svarbiau) suvokti, ką ji jaučia jam – kenčiančiam, silpnam, bejėgiui, bet desperatiškai bandančiam išsaugoti savo žmogiškąjį orumą. "Mano tėvo mintys" – filmas apie dukters ir tėvo ryšį, kuris išliko iki šiol, – trapų, kupiną kaltės jausmo dėl motinos savižudybės ir meilės, kuri juntama net tada, kai režisierė iš arti filmuoja neramiai miegantį tėvą ar jo blausų žvilgsnį arba kai montuoja su dabarties kadrais tėvo kadaise mėgėjiška kamera nufilmuotas jos nerūpestingos vaikystės akimirkas. Filmas prabyla ir apie net baisiausios ligos nesugriaunamą žmogiškumą, prisirišimą, meilę, apie tai, koks skausmingas kartais gali būti dviejų artimų žmonių buvimas kartu. Prisipažinsiu, kai prieš filmą režisierė pasakė, kad jo herojus yra jos tėvas šizofrenikas, pagalvojau, kad filmas neišvengs ekshibicionizmo, tačiau taip neatsitiko, nes filmo autorė neperžengia nė vienos ribos, kuri liudytų, kad kine visada viskas parduodama. Paradoksas, bet ir alkoholikas Michałas, ir režisierės tėvas šizofrenikas leidžia žiūrovams suvokti jų pačių išankstinių nuostatų ribotumą.

Panašiai atsitiko ir latvio Andžio Mizišo filme "Sliekas" ("Tarps"). Jis prasideda gana idiliškai: mažame sodo namelyje pora – keturiasdešimtmetė moteris ir smarkiai už ją vyresnis vyras – imasi auginti sliekus, kad vėliau juos pardavinėtų žvejams. Ankštame kambarėlyje vos telpanti kamera fiksuoja paprastą ir skurdžią filmo herojų buitį. Filme jie beveik visada yra kartu, vienas šalia kito. Tik trumpam filmo kūrėjai lieki vieni su herojais – tai trumpos, bet skaudžios prisiminimų akimirkos: moteris prisimena savo valdingą motiną, pirmąją santuoką, nenumaldžiusią meilės ir švelnumo ilgesio, vyras – ankstesnes santuokas ir avarijoje žuvusį sūnų. Tačiau vėliau paaiškėja, kad moteris laukiasi. Gimsta mergaitė. Šeima grįžta į tokį pat mažą kambarėlį mieste. Kamera vėl fiksuoja kasdienybės ritualus. Paskui – užtemęs kadras. Kai jis nušvinta, moteris pradeda pasakoti apie nelaimingą atsitikimą, nusinešusį dukrytės gyvybę. Ji pasismaugė lovelėje. Moteris sako, kad ji taip išgyveno dėl dukrytės mirties, jog gydytoja patarė jai vėl pastoti. Dabar ji vėl laukiasi. "Slieku" baigėsi simpoziumo peržiūros, tačiau slogutis persekiojo dar ilgai. Filmo kūrėjai sakė, kad pradėję filmuoti nenujautė, kuo viskas baigsis, nes iš pradžių buvo sumanę filmą apie sliekus auginančius varguolius. Tačiau scenaristė prisipažino gimus vaikui pagalvojusi, kad gali atsitikti kažkas baisaus, tačiau tragedijos ir ji nenujautė.

Realybės substancija

"Sliekas" ir jo herojų tragedija išryškina per pastaruosius metus įvykusias permainas – ne tik dokumentiniame, bet ir kine apskritai. Atsiranda naujas realizmo suvokimas, kai filme nutrinamos visos (estetinės, moralinės, meninės ir pan. ribos) tarp realybės ir to, ką matome ekrane. Ko gero, svarbiausia yra tos realybės neprikurti, neestetizuoti, nesikišti į natūralią įvykių tėkmę – tik taip filmas ir jo herojai bus apsaugoti nuo dirbtinumo ir paviršutiniško interpretavimo pavojų. Kūrėjas saugo savo herojų vienatvę kino kameros akivaizdoje ir niekam neleidžia brautis į filmo pasaulį prieš valią. "Slieko" režisierius net prisipažino, kad jam neliko vietos sodo namelyje, kur kamera fiksavo herojų gyvenimą.

Santykis su realybe, požiūris į ją vėl tampa labai aktualus. Gal todėl apmąstymai apie naująją dokumentinio kino realybę skambėjo ne viename simpoziumo pranešime (šių eilučių autorės – taip pat). Rusų dokumentininkas Vitalijus Manskis (neseniai daug kontroversijų sukėlusio filmo apie paskutiniuosius Vladimiro Vysockio gyvenimo mėnesius autorius) simpoziume perskaitė "realiojo kino manifestą". Vienas svarbiausių šio manifesto teiginių: "Tapęs menu, kinas liovėsi buvęs dokumentiniu". Manskis mano, kad filmą lemia realūs įvykiai, kad autorius negali būti technologijų įkaitas, kad filmuojant negali būti jokių moralinių apribojimų, o etika atsiranda jau montuojant, kad kokybė – antrinė, o realybė – pirminė ir kad dokumentiniame filme negali būti sąvokos "filmo pabaiga". Galima nurodyti tik pirmojo rodymo datą. Pastarąjį teiginį jis iliustravo savo filmu "Mūsų tėvynė", kuris nuolat papildomas.

Galiu įsivaizduoti, kad tų datų "Mūsų tėvynės" pabaigos titruose bus ne viena. Kartu filmas liudija ir dar vieną naujojo dokumentinio kino tendenciją – vis didėjantį šio kino asmeniškumą, autobiografiškumą, dienoraštiškumą, kuris kine atsirado, be abejo, prieš keliasdešimt metų dar Jono Meko dėka. "Mūsų tėvynė" prasideda pionierių nuotrauka. Tai Manskio bendraklasiai, nufotografuoti 8-ojo dešimtmečio pradžioje Lvove tą dieną, kai juos priėmė į pionierius. Tada jie davė priesaiką savo tėvynei. Pastaraisiais metais Manskis vėl susitiko su visais savo klasės draugais, kad užduotų jiems klausimą, kas yra tėvynė. Jis ieškojo jų įvairiuose žemynuose ir įvairiose šalyse – Izraelyje, JAV, Kanadoje, Rusijoje, Ukrainoje. Iš tų susitikimų ir dažniausiai skaudžių pokalbių gimė apibendrintas prarastosios kartos portretas. Dauguma Manskio pašnekovų gailisi, kad tos tėvynės, kuriai jie prisiekė, jau nebėra. Kai kam tėvyne tapo Rusija, kai kam – Izraelis. Tačiau Manskis nenori sufleruoti žiūrovams atsakymo. Filmas baigiasi tyla: pirmoji mokytoja į klausimą neatsako. Tik kartu su savo ordinais ir medaliais pasipuošusiu vyru akimirkai tarsi fotografuodamasi sustingsta prieš kamerą. "Mūsų tėvynė" tęsiasi?

Ryga – Vilnius

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
5:52:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba