SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-07-11 nr. 576

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skirmantė Valiulytė
Ką nešamės?
14

Muzika 
• Virginijus Baublinskas
Karštas "Vilniaus festivalio" finalas
4
• Jūratė Kučinskaitė
Reminiscencijų vakaras "Neringoje"
3
• "Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu" tęsiasi
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Venecija: atmintinė kultūros turistams
2
• Laima Kreivytė
Daikto formos
• PARODOS

Literatūra 
• Stasys Stacevičius
• Abrutytė ir M.
 Atpirkimas pagal Lucy S. Dawidowicz
• Jurga Daubaraitė
Lyčių tvarka ir seksualumo išviešinimas
2
• Septintasis Thomo Manno festivalis Nidoje

Teatras 
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• "Velnio nuotaka". Po trisdešimties metų9
• Pianistas, arba Vienatvė prie lango3
• Karlovi Varuose rodomi lietuvių filmai
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Biblija - siužetų mašina1
• Wajda grįžta prie "Žmogaus iš marmuro"

Anonsai 
• Pareiškimas5
• UAB "Lietuvos kinas" skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Literatūra

Atpirkimas pagal Lucy S. Dawidowicz

knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lucy S. Dawidowicz. Iš tos vietos ir laiko. Vilnius, "Garnelis", 2003, 304 p.

Lucy S. Dawidowicz knyga "Iš tos vietos ir laiko" - viena iš nedaugelio, kurias taip sunku aptarti; tai geros, stiprios, nevienadienės literatūros požymis. Šis kūrinys nėra tik prisiminimai ar retrospektyvinio stiliaus pasakojimai. Čia viskas gyva, nors visa, apie ką pasakoja autorė, jau buvo, jau praeitis (tad lyg ir memuaristikos žanras?). Išties knygos struktūra labai paprasta, nuosekli. Trys dalys: pirmoji - apie tai, kaip jaunutė Lucy atvyksta į 1938 m. Vilnių studijuoti Jidiš kultūros institute (JIVO), kaip pamilsta tą miestą ir jo žmones, kaip galiausiai bėga 1939-ųjų rugsėjį iš karo gaisro apimtos Europos; antroji dalis - karo metai, kuriuos autorė leidžia Niujorke, iš ten matomas Holokaustas, nykus ir smaugiantis mirties siausmo stebėjimas; trečioji dalis - Lucy pokario Vokietijoje, nuniokotoje ir paniekintoje, susitinkanti su savos tautos išlikėliais, tais, kuriems pavyko išgyventi Katastrofos liepsnas. Tokia tad knygos "fabula".

O dabar reikia pradėti kalbą apie išgyvenimo, gyvenimo ir išlikimo knygą. Patirties puslapius, kuriuose vibruoja išgryninta, nemeluota laikotarpio jausena, emocija, atviro nervo (klausos, regos, uoslės) strofa. Lucy S. Dawidowicz knygoje šaltas akademinis žodis "multikultūriškumas" virsta tikrove "su mėsa", krauju ir prakaitu pašventinta. Vilnius knygos puslapiuose - ne "Gedimino miestas", ne tas, kuriame "prie Aušros vartų karštai pasimelsim"; tai jidiš kultūros Vilnius, Rytų Europos žydų gyvensenos sostinė, matoma žydės užsienietės akimis. Žydai, susiskaldę tarpusavyje ir vieningai nekenčiami lenkiškosios aplinkos antisemitų, žydai, kurių pasaulietiška kultūra, visuomeniniai judėjimai ir religija beveik neturi kontaktų su šalimais gyvenančiais kaimynas, žydai 1938-ųjų Vilnės gatvelėse, kiemuose ir restoranuose, salonuose ir JIVO kabinetuose skausmingai ieško savo tapatybės. Jie gyveno, jie gyvi sodriuose knygos puslapiuose. Jie jau tada buvo paženklinti atskirtumo, atsiskyrimo, atskyrimo. Jų auka, jų Holokaustas prasidėjo dar tame ikikariniame Vilniuje. Ne postmodernizmo ideologija sugalvojo tarp skirtingų žmonių grupių pastatyti sienas, kurių negebėtų nugriauti jokios bendražmogiškos vertybės ar susikalbėjimo salelės; tas gyvenimas kiekvieno savaip, kiekvieno sau, gyvenimas, kur pozicija, galinti sukurti bendrystę ir dialogą, priimama kaip autoritariška ir agresyvi, gresianti vienodųjų grupės iliuziniam saugumui, gimė gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, modernybės įsčiose; toks gyvenimas prasidėjo, kai modernybės veržlumas ėmė pripažinti tik vieną - galios santykį, priverčiantį kitą susigūžti, kai liberalai savo nuostatomis kai kada sugebėdavo panėšėti į komunistus ar nacionalsocialistus, o pastarieji sukėlė žudynes jų įsivaizduoto, įsikalbėto progreso vardan. Iš nesuvaldomos modernizmo galios baimės radosi postmodernizmas, abejingumą ir susiskaidymą vadinantis tolerancija bei atvirumu. Postmodernioje epochoje iki genocidų lieka visai nedaug žingsnių…

Vilniaus žydai buvo paaukoti, buvo paaukotas ir JIVO, kuriame studijavo emancipuota amerikietė panelė Lucy, buvo paaukotos ašaros, džiaugsmai, likimai, Vilnės skurdas, neturtas ir iškilumas, paaukotos sinagogos ir pasilinksminimo vietos. Erdvės buvo išretintos. Dingo, žuvo 100 tūkstančių Vilniaus gyventojų - atskiras pasaulis, atskiri pasauliai, atskirti pasauliai. Jei to nebūtų įvykę, kaip mes ištvertume šiandien Vilniaus "multikultūriškumą" - pirmiausiai savęs klausiu ir nerandu atsakymo. Tik žinau, kad ne Sniečkus sukūrė lietuvišką Vilnių, o buvusiųjų gyvenimų auka. Jie - mūsų miesto atpirkėjai? Gyventi Vilniuje - reiškia gyventi aukos, atpirkimo ir (galbūt?) prisikėlimo erdvėje.

Amcho - tai Biblijos žodis, reiškiąs "tavo tauta", tai yra "Dievo tauta". (…) Karo metais amcho tapo žydų, bėgančių nuo vokiečių ar kitų priešų, slaptažodžiu, tai buvo kitiems žydams duodamas ženklas, kad jie žydai, nors ir apsimeta nežydais. Jie turėjo dar vieną vardą, pakilesnį, atskleidžiantį jų vietą žydų istorijoje, - Širit ha-Peletach. Tai irgi biblinė nuoroda į "išgelbėtuosius likučius". (…) Leo Schwartzas savo knygą apie išlikėlius pavadino "Atpirkėjai" (p. 272).

Ikikarinis Vilnius, karo metų Niujorkas ir autorės kelionės, darbai, susitikimai pokario Vokietijoje, kur ji galiausiai padeda išgelbėti Vilniaus JIVO bibliotekos likučius, tėra išorinis Lucy S. Dawidowicz knygos siužeto punktyras. Svarbiausieji knygos veikėjai - Lucy ir Holokaustas. Lucy, kuri išplėstomis akimis ir atvira širdimi stebi Vilniaus žydų gyvenimą, kuri pamažu tampa to gyvenimo dalimi, o jis - žydiškasis Vilnius - įeina jos savastin. Iš Niujorko stebimas Holokaustas jai nėra tik pasakojimas apie baisumus, kurių neištveria siela, neapima mintis, neaprėpia jausmas; Lucy Holokaustas - tai meilė, kaltė, paliktų artimų žmonių veidai, jų tyla ir žodžiai, jos Holokaustas - sukrėtimas, brandinantis pasišventimą ir neapykantą. Neapykanta, jos išgyvenimas toks atviras ir be galo tikras pokario Vokietijoje. Neapykanta vokiečiams, pasitenkinimas juos žeminant, džiūgavimas dėl sugriautos ir kenčiančios Vokietijos padėties. Visa buvo. Autorė negalėjo meluoti, ačiū Dievui - ji ir nemelavo; todėl jos pasakojama istorija turi žmogiško likimo "sūrumo" prieskonį - prieskonį, tokį nedažną įprastinėje memuaristikoje. Jos istorijos visu rimtumu liudija "tą vietą ir laiką", tas vietas ir tuos laikus. Liudijimas - gal šis žodis tiksliausiai išreikštų knygos žanrą. Liudijimas visuomet viltingas, nes jį pasakoja tas ar ta, kurie jau suprato, įaudė į save patirtis, skausmą ir netektis. Liudijimu dalijamasi ne tam, kad užkrautum save kitam, bet tam, kad virsmas, perkeitimas, įvykęs tavyje, pažadintų to, kito, vidinę klausą. Kad prišauktų atpirkimą.

Atpirkimas. Virsmas. Perkeitimais. Rodosi, kad Lucy, pasakodama apie savo kaltės - merginos, kuri pabėgo iš pasmerktojo Vilniaus, iš niokosimos Europos, kaltės - išgyvenimą, apie to išgyvenimo įveikimą, pasakoja mums universalaus principo įsikūnijimą: jaunystė subręsta kančioje, o žmogus perkeičiamas viltimi ir tikėjimu. Tai ir yra atpirkimas. Autorė taupiai, labai subtiliai užsimena apie savo vidinę kaitą tolesniais gyvenimo metais. Galime - iš užuominų, iš nutylėjimų - nujausdami teigti, kad savo knygą rašančiai autorei sinagoga jau nėra tik geros muzikos ar turistinio susidomėjimo vieta; ji jai tampa gyvenimo ir jos tautos susikalbėjimo tikrove. Širdies šventykla. Dar vienas virsmas, įvykęs už knygos pasakojamos istorijos rėmų. Atpirkimas, leidęs iš naujo pamilti gyvenimą. Iš tokių aukštumų galima atpažinti, kas vyko su tavimi ir kitais. Ir liudyti. Ir jau nebebijoti nieko. Net savęs. Nes žinai, kad pats būsi, kai atsilieps prakalbintas kitas, kitoks, bet esantis tame pačiame Viešpaties gyvenimo audinyje.

Saldūs Vilnės ir žmonių, kuriuos pažinojau ir mylėjau, prisiminimai neišdilo man iš atminties. Supratau, kad tai viskas, kas man liko. Kankinamas kaltės jausmas, kam juos palikau, išblėso. Dabar buvau pasirengusi žengti į ateitį. Buvau pasirengusi pradėti naują gyvenimą. (p. 295)

Br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
5:51:47 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba