SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-19 nr. 773

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Greta mūsų, ant čiuožyklos ledo
2

Savaitė 
• Vaikams ir jaunimui1
• Čiurlionio kvartetas ir pianistas Gabrielius Alekna1
• Festivalis „Alternatyva 2007“

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Prieš, per ir po
• Primarijus, solistas, pedagogas
• Rita Nomicaitė
„Noriu judėti“
• „Vilniaus“ choro koncertas
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Nauji lietuvių fotografijos ritmai
7
• Monika Krikštopaitytė
Laiko rijikai
6
• PARODOS

Fotografija 
• Eglė Deltuvaitė
Apie darbą

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Vilmantas Juškėnas
ASSITEJ’o šauksmas
• Daiva Šabasevičienė
„Ijul“ – 13-asis mėnuo
• Vilniuje viešės Rezo Gabriadzės teatras
• Devintasis OKT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pažintis tęsiasi
• Tūkstantmetis be ūsų
• Živilė Pipinytė
Avinėlių kerštas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Momentinis menas
5

Pasaulyje 
• Visad maištavusi1

Anonsai 
• Niekada nežinai, kas gali virsti knyga

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

ASSITEJ’o šauksmas

Kiek tęsis teatro vaikams ir jaunimui žiema?

Vilmantas Juškėnas

[skaityti komentarus]

Šią savaitę teatro mūzos dosnios Alytaus miestui: spalio 15–17 d. čia vyko III Nacionalinis teatro vaikams ir jaunimui festivalis, o štai vakar (18 d.) prasidėjo VIII Tarptautinis lėlių teatrų festivalis-konkursas „Aitvaras“. Tačiau tai, kad šalia vienas po kito dygsta giminingų sielų festivaliai, teatrinio pavasario, orientuoto į jauno žiūrovo terpę, dar nepranašauja.

Tokia niūri prognozė buvo ištarta ASSITEJ’o šventėje. Tiesa, iš karto dera pasakyti, kad šio festivalio spektaklių meninė kokybė čia niekuo dėta (net jei ir pasitaikė silpnesnių kūrinių). 16 d. Alytaus miesto teatre vykusioje teatralų diskusijoje abstraktus pokalbio temos pavadinimas „Jaunojo žiūrovo teatras: kūryba ir atsakomybė“ įgavo konkrečių problemų turinį. Diskusijoje dalyvavę Lietuvos ASSITEJ’o asociacijos nariai, teatro menininkai ir žiūrovai dalijosi mintimis ir skauduliais apie kritišką teatro vaikams ir jaunimui būklę mūsų šalyje. Išoriškai sveikas festivalio veidas (spektakliai) pasirodė turįs kraujuojančių žaizdų (organizaciniai sunkumai), kurios iš esmės aktualios ne tik šiam konkrečiam renginiui, bet yra bendros.

1 problema. Valdžios požiūris ir finansavimo trūkumas

„Negali priversti žmogų dirbti tik iš idėjos“, – teigė Lietuvos ASSITEJ’o asociacijos prezidentė aktorė Violeta Podolskaitė. O dirbti iš idėjos, vadinasi, be tinkamo finansavimo. Puikiausias to pavyzdys – festivalio repertuaras. Nesakau, kad buvo nevertų dėmesio spektaklių. Išaiškėjo, kad kilnūs festivalio užmojai parodyti kuo daugiau spektaklių subliuško it burbulas: dėl nepakankamo finansavimo ne visi kviesti teatrai atvažiavo. Nebent savo biudžetą būtų aukoję kelionės ir organizacinėms išlaidoms. O kokio teatro (jei bilietus į spektaklius vaikams pardavinėja už 5–10 litų) „kišenėse“ vėjai nešvilpauja?

Pinigai yra pinigai, ir jų visur reikia, tačiau ne tik jų trūksta. Teatralai akcentavo, kad nėra valdžios požiūrio į vaikams skirtą teatrą, į profesionalaus teatro edukacinę veiklą ir misiją. Gal kaltas neišmanymas, gal kažkoks užsilikęs sąmonėje kompleksas, esą teatras vaikams ir jaunimui – tai meninės „chaltūros“ erdvė? Anot Podolskaitės, vaikų teatras – aukščiausia kartelė profesionaliam teatrui ir vaidybai, kadangi vaikai netoleruoja melo ir puikiai jį jaučia scenoje.

2 problema. Dramaturgijos badas

Įprasta, kad mūsų šalyje dažniausiai vaikams ir jaunimui skirtas teatras minta jau klasika tapusia dramaturgija, pasakomis. Lėlių teatras (o pas mus jis pirmiausia siejamas būtent su vaikams skirtu menu) savaip naudoja tas pačias pasakas – praturtina jas dailės menais, kurių išraiškos priemonių ir būdų įvairovė kartais tampa balastu, gelbėjančiu nuo dramaturgijos tekstų trūkumo. Tačiau dramos teatro menu ugdant jaunuosius žiūrovus, o ypač paauglius, reikalinga šiuolaikinė, aktualių gyvenimiškų temų dramaturgija. Kiek galima vaikams rodyti zuikučių ir kitokių gyvūnėlių okupuotas teatrines pasakas? Galbūt dera paieškoti šių dienų temų: patyčios ir reketas mokyklose, svaigalai, šeimos santykių modeliai, homoseksualizmas.

Kita vertus, ASSITEJ’o festivalyje spektaklius „PRA“ ir „Senelės pasaka“ (spektaklių rež. Aidas Giniotis) parodę „Atviro rato“ jaunieji „keistuoliai“ demonstruoja, kaip pats teatras geba suktis iš dramaturginio bado padėties: dramaturgija kuriama čia pat – iš „gyvo“ teatro medžiagos. Aktorius Justas Tertelis parašė pjesę „PRA“ monospektakliui. Kadangi tema „gyva“ (gimusi iš paties kūrėjo santykio su savo profesija), aktuali žiūrovui (reto kurio „neužkabins“ nuoširdi ir šmaikšti aktoriaus išpažintis), tad ir rezultatas – gyvas ir įdomus spektaklis. „Senelės pasaka“ – tiesioginės teatrinės komunikacijos tarp aktorių ir publikos pavyzdys. Ir išsiskiria tuo, kad tiksliai parodo, kuo vaikų teatras unikalus ir skiriasi nuo suaugusiųjų – vaikai čia tampa lygiaverčiais spektaklio kūrėjais, be jų kontakto su aktoriais teatrinis vyksmas neįmanomas. „Senelės pasakoje“ jaudina vaikų žiūrovų ir aktorių dialogas. Neginčytina kūrybos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, o tai, kad tokiame teatre suteikiama galimybė žiūrovui kurti kartu (pasąmoningai ir tiesiogiai) – pagyrimo ir pagarbos vertas reiškinys.

3 problema. Kritikos dėmesio stoka

Teatralai liūdnai apsvarstė ir nuoseklesnės kritikos trūkumą „vaikiškų“ spektaklių atžvilgiu: kodėl kritikui ne(be)įdomus teatras vaikams ir jaunimui, kaip susigrąžinti kritikos dėmesį? Kritikų požiūris į vaikų teatrą apmiręs – tai akivaizdu.

4 problema. Profesionalios vadybos nebuvimas

Gera vadyba – tik komercijai? O kadangi teatras vaikams ir jaunimui su komercija oficialiai „nedraugauja“ (dėl tam tikrų edukacinių ypatumų, teisinių suvaržymų), tai ir vadybos nėra. Regis, ratas užsidaro, vėl grįžtama į pradžią – valstybės požiūrį, pačias „chaltūras“. Tokiu atveju išeitis paprasta: teatro menas vaikams, atsižvelgiant į jo edukacinę svarbą, turėtų būti prioritetinėje meninės kultūros plėtros sąrašo pozicijoje.

Tai tik keletas minčių po festivalio, kuris sau tyliai ramiai „praūžė“ Alytaus miesto teatre, mokyklose, darželiuose, ligoninėje ir globos namuose. Ar ši 17 Lietuvos teatrų ir įstaigų vienijanti festivalinė meška sulauks savo pavasario, parodys laikas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:51:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba