SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-19 nr. 773

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Greta mūsų, ant čiuožyklos ledo
2

Savaitė 
• Vaikams ir jaunimui1
• Čiurlionio kvartetas ir pianistas Gabrielius Alekna1
• Festivalis „Alternatyva 2007“

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Prieš, per ir po
• Primarijus, solistas, pedagogas
• Rita Nomicaitė
„Noriu judėti“
• „Vilniaus“ choro koncertas
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Nauji lietuvių fotografijos ritmai
7
• Monika Krikštopaitytė
Laiko rijikai
6
• PARODOS

Fotografija 
 Eglė Deltuvaitė
Apie darbą

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
ASSITEJ’o šauksmas
• Daiva Šabasevičienė
„Ijul“ – 13-asis mėnuo
• Vilniuje viešės Rezo Gabriadzės teatras
• Devintasis OKT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pažintis tęsiasi
• Tūkstantmetis be ūsų
• Živilė Pipinytė
Avinėlių kerštas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Momentinis menas
5

Pasaulyje 
• Visad maištavusi1

Anonsai 
• Niekada nežinai, kas gali virsti knyga

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Fotografija

Apie darbą

Konferencija „Ribos: fotografija ir darbas“

Eglė Deltuvaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vincent Debanne. „Dreamworks“. 2006 m.

Spalio 4–7 d. Jasnoje (Slovakija) vyko trečioji tarptautinio fotografijos tyrimų tinklo projekto „Kintantys veidai“ konferencija „Ribos: fotografija ir darbas“, joje dalyvavo 100 dalyvių iš 22 pasaulio šalių. Tarptautinis fotografijos tyrimų tinklas (IPRN) – organizacija, kuri jungia meno mokyklas, praktikus, akademines institucijas, muziejus, galerijas ir archyvus. Tinklo misija – stimuliuoti šiuolaikinės fotografinės praktikos, akademinio ir meninio tyrimo bei su fotografija susijusios teorijos kokybiškumą ir prezentaciją. IPRN sukūrė tarptautinių pasikeitimo programų platformą, sudarytą iš bendrų projektų, parodų, publikacijų, tyrimų, simpoziumų, leidybos, tinklinio veikimo, bendrų duomenų bazių ir archyvų.

Kad rašysiu apie šią konferenciją, žinojau dar vasarą, tik grįžus buvo sunku išsirinkti pagrindinį akcentą. Galima ilgai kalbėti apie ten susirinkusius žmones, jų darbą, atsidavimą ir atvirumą kiekvienam, kuris domisi fotografija, trumpiau tariant, tikrą profesionalumą. Galima kalbėti ir apie projektus, kuriuos ten būdami planavome. Galima išsirinkti vieną nagrinėtą temą ir analizuoti giliau per, pavyzdžiui, lietuvišką prizmę. Galima rašyti ir apie IPRN ateitį, nes ji kol kas šiek tiek miglota. Galima pasvarstyti apie tinklinio kultūrinių organizacijų veikimo naudą. Tačiau šį kartą pabandysiu trumpai perbėgti per įdomiausius ir labiausiai provokuojančius konferencijos pranešimus, perteikti dar galbūt nedaug kam girdėtas mintis.

Konferencijos pavadinime figūruoja žodis „ribos“, tačiau iš tiesų pagrindinis akcentas ir pranešimų vardiklis buvo darbas. Kadangi tema labai plati ir nagrinėti ją galima įvairiausiais aspektais, apibendrindama pranešimų turinį išskirčiau tris pagrindines grupes.

Fotografai ir jų fotografijos darbo tematika: vyresnioji ir jaunoji karta

Įdomų ir netradicinį vyresniosios kartos Rusijos savamokslį fotografą Valerijų Ščekoldiną pristatė Irina Čmyreva (kuratorė bei Maskvos šiuolaikinio meno muziejaus fotografijos ir medijos departamento atstovė). Prieš tai dirbęs stambiame fabrike, fotografuoti Ščekoldinas pradėjo septintajame dešimtmetyje. Jis – sovietinės sistemos produktas, tačiau labai „neteisingas“. Jis nefotografavo didingų architektūrinių pastatų ar fabrikų, industrinės pramonės laimėjimų ir pan. Žinoma, tai ne stebuklas ar išimtis, tačiau jis net darbininkus fotografavo netipiškai tam laikotarpiui. Jo fotografijas galima apibūdinti kaip išsamią novelę apie žmonių gyvenimą. V. Ščekoldino objektyvas nukreiptas į žmogų ne darbo metu, o į žmogų per darbo pertraukas, pauzes, poilsio minutes. Išskirtinis jis ir tuo, kad aštuntajame dešimtmetyje vienintelis fotografavo vyresniojo amžiaus žmones. Tai vėlgi buvo priešprieša sistemai, nes visuose to meto vaizdiniuose galėjai matyti jauną, sveiką, gražų ir dirbantį žmogų. Jo fotografijose sunku identifikuoti laiką. Tik asmuo, žinantis sovietinę istoriją, gali jį nuspėti, nes laikas jaučiamas tik žmonių veiduose, o ne beveik nesikeičiančiame kraštovaizdyje. Nenuostabu, kad V. Ščekoldinas nebuvo mėgstamas ir vadintas žmogaus tamsumo fotografu, nors fotografavo ir šviesius veidus. Jo fotografijose sunku atskirti išprotėjusį žmogų nuo sveiko, o portretai iš tiesų žadina smalsumą sužinoti žmogaus istoriją. Jo darbus mėgsta fotografai, o žiūrovai ne. Keista...

Čekų fotografijos klasikas Jindrichas Štreitas parodė savo pastarųjų trijų dešimtmečių darbus, kuriuose užfiksuoti įvairiose šalyse dirbantys žmonės. Pagrindinė jo tema – asmeniniai santykiai tarp žmonių (motinos ir vaiko), žmogaus ir gamtos, gyvulių ir t.t. Didelę dalį kūrybos laiko jis skyrė moterims. Menininkui buvo itin įdomu stebėti ir fiksuoti dirbančias moteris, kuriomis, kaip pats sakė, labai žavėjosi. Jį piktino diskriminuojanti sovietų sistema, verčianti dirbti vyriškus darbus, auginti vaikus ir kartu būti pavyzdingomis žmonomis. O keisčiausia jam atrodė tai, kad toms moterims tai visai nebuvo keista. Ne mažiau įspūdingos fotografijos apie žmogaus santykį su gyvuliais. Jose jaučiamas politinis atspalvis. J. Štreitas sakė, kad nenori išskirti atskirų valstybių ir tai puikiai jaučiama žiūrint į jo darbus. Bent penkiose skirtingose šalyse fotografuotos ūkininkų kasdienybės akimirkos tikrai panašios. Kita vertus, jis pripažino, kad žmonių požiūris į gyvulius – skirtingas, bet darbas vis dėlto tas pats. Darbas – visur darbas, jis antras pagal svarbumą žmogaus gyvenime po meilės. Daugelis fotografijų buvo matytos, bet girdint gyvo klasiko komentarus ir pasakojimus apie savo kūrybą viskas atrodo įspūdingiau.

Iš jaunesniosios kartos maloniai nustebino Berlyne gyvenantis ir Dubline dėstantis airių fotografas Marcas Curranas su projektu „Kvėpuojantis fabrikas“ („Breathing factory“), IPRN projekte dalyvavęs slovakas Andrejus Balco ir jo „Sekmadienio norai“ („Sunday Wishes“) bei prancūzas Vincent’as Debanne’as (jo parodą buvo galima pamatyti Vilniaus fotografijos galerijoje šių metų balandį). Šiuolaikinė fotografija savaip kvestionuoja esamą socialinę santvarką ir „persidirbusią“ visuomenę. Preciziškai atliktos fotografijos ironiškai komentuoja akivaizdžius paradoksus, subtiliai nurodo, į ką atkreipti dėmesį, bei kritiškai vertina globalizacijos padarinius.

Tauta, valstybė, epocha per darbą ir fotografiją

Šios grupės pranešimuose darbo temos nagrinėjimas iš individualaus lygmens pereina į tautos arba valstybės lygmenį. Iš archyvų surinktos fotografijos iliustravo įvairių tautų arba valstybių gyventojų darbo pobūdį, jo tradicijas, sąlygas ir t.t. Čia daugiausia buvo nespalvotos fotografijos, kuri atliko daugiau istorinio dokumento vaidmenį, buvo pamirštos tikrovės liudytoja. Portugalas, Bragos fotomuziejaus direktorius Rui Prata kalbėjo apie portugalų visuomenės socialinę situaciją nuo revoliucijos (1974 m.) iki šių dienų. Kaip ir viename įspūdingiausių per konferenciją girdėtų Fernando Castro pranešimų apie Peru istoriją, taip ir čia užfiksuota kasdienybė šokiruoja savo skurdumu ir joje užkoduota kultūra. Castro pranešimą apskritai vertinu kaip patį profesionaliausią dėl kruopščiai atrinktos įspūdingos, tikrai senos ir netradicinės fotografijos iš Lotynų Amerikos, ir todėl, kad jam geriausiai pavyko sujungti istoriją bei fotografijos teoriją ir praktiką. Bulgaras Ivo Hadjimiševas (fotografas, mokslininkas ir Bulgarų fotografų asociacijos įkūrėjas), pasitelkęs puikų, šiek tiek sarkastišką humorą, pristatė Balkanų problematiką atspindinčias fotografijas. Etninių, religinių ir socialinių mažumų portretuose gali perskaityti beveik visą šio pusiasalio šalių istoriją. Šiek tiek panašūs, bet abu įdomūs Evgenijaus Bereznerio (Maskvos šiuolaikinio meno muziejaus fotografijos ir medijos meno departamento vicedirektoriaus, kuratoriaus) ir Styvo Yateso (kuratoriaus, Naujojo Meksiko universiteto Meno ir meno istorijos fakulteto profesoriaus) pranešimai. Berezneris pristatė Stalino epochos darbo situaciją ir pagrindė mintį, kad sovietų socialistinėje propagandoje buvo naudojami ikonų principai. Tų laikų žmonės buvo traktuojami kaip idealios detalės, idealios mašinos darbui ir tai puikiai rodo fotografijos, kur žmogus gali būti be galvos, gali būti matoma tik pusė jo kūno, bet esmė viena – svarbiausia, jis dirba. Tuo tarpu Yatesas lyginamosios analizės metodu gretino JAV ir SSRS ankstyvąją moderniąją fotografiją. Išvada, iliustruota abiejų šalių fotografų darbais, buvo šiek tiek netikėta: fotografavimo metodai, būdai, stilistika, kompozicijos paieška abiejose šalyse praktiškai vienoda.

Menininkai apie darbą ir menininkai kaip darbuotojai

Šios dalies pranešimai susilaukė daugiausia diskusijų. Nors buvo šiek tiek nutolta nuo fotografijos, o tema nagrinėta per platesnį šiuolaikinio meno kontekstą, ši dalis buvo gyviausia ir labiausiai verčianti susimąstyti.

Borisas Missirkovas ir Georgijus Bogdanovas pristatinėjo savo darbus ir nagrinėjo menininko statuso visuomenėje klausimus. Vienas iš jų projektų buvo „Europos menininkai“, kur jie fotografuojami ne kuriantys, bet laisvu nuo darbo metu: žaidžiantys, besiilsintys, eksperimentuojantys, pietaujantys ir t.t. Autoriai tik vėliau suprato, kad tie vaizdai labai panašūs į realybę. Jų manymu, tai rodo, kad menininko darbas nėra sunkus. Būti fotografu tampa mada, o gyvenimo būdas virsta menininko profesijos reklama. Jų išvada, kad šiais laikais tapti menininku per daug paprasta, sukėlė tiek klausimų ir komentarų, dauguma kurių tikrai nebuvo pritariantys, kad pranešėjui vis dėlto teko šiek tiek sušvelninti savo poziciją ir atsiimti kai kuriuos žodžius. Staigi reakcija buvo teigiamas ženklas, nurodantis, kad mums šis klausimas svarbus. Kitas jų projektas irgi skandalingas, provokacijos nukreiptos į kultūros sektorių. Missirkovas ir Bogdanovas Sofijoje fotografavo įvairių kultūros institucijų kompiuterių darbalaukius, kuriuose visada vienas vaizdas – žaidžiamas populiarus kortų žaidimas „Solitaire“. Kritiška mintis, socialinė pozicija ir potekstė aiški, nenuostabu, kad dauguma institucijų užprotestavo ir nuotraukų rodyti neleido.

Mažiau skandalingas jų projektas – „šviesi ateitis“ sukėlė įdomių diskusijų. Menininkas universitetų studentų paklausdavo, kaip jie save įsivaizduoja ir ką nori veikti, kai bus 35 metų. Tada juos nufotografuodavo jų įsivaizduojamoje aplinkoje. Projektas tarsi paprastas, tačiau rezultatai neįtikėtini. 80 proc. apklaustų studentų puikiai sugebėjo nupasakoti, kiek nori turėti vaikų, kokią mašiną vairuoti ir kur turi stovėti jų namas (vienas net supyko, kad namą prie jo fotografijos primontavo per mažą ir baseinas neatitiko jo reikalavimų...), tačiau nė vienas iš jų negalėjo pasakyti, ką nori veikti gyvenime... Tikiuosi, kad autorių noras tęsti projektą kitose šalyse išsipildys – smalsu, ar rezultatai būtų panašūs visur ir kokie jie galėtų būti čia, Lietuvoje.

Kita konferencijos kuratorė, kritikė iš Austrijos Andrea Domesle pristatė penkis menininkus, kuriančius projektus, kurių objektas – jie patys. Vienas įdomiausių buvo menininkas, kuris realiai įkūnija skirtingus darbininkus. Pavyzdžiui, jis paryškino nusitrynusį užrašą ant upės kranto, kad maudytis toje vietoje pavojinga, nukarpė medžio šakas, kurios užstojo kelio ženklą, ir viešoje vietoje pataisė laikrodį. Kitas – ispanas, kuris vakarais tęsia šaligatvių tiesėjų darbą – t.y. padeda dirbti. Ivanas Moudovas, apsirengęs policininko uniforma, reguliuoja eismą ten, kur nėra šviesoforų... Tikrai įdomūs projektai, kvestionuojantys menininko ir darbo santykį. Norėtųsi ateityje pakomentuoti juos plačiau, bet fotografija čia naudojama tik kaip performansą dokumentuojanti priemonė.

Austrijos meno asociacijos kuratorius Antonas Ledereris pristatinėjo atskirus fotografus ir jų grupes. Pabaigai paminėsiu įsimintiniausią iš jų. Tai Tanja Ostojič projektas „Ieškau vyro, kuris turi ES pasą“ („Looking for a Husband with EU visa“). Nusifotografavusi nuoga ir aprašiusi save, šią nuotrauką išplatino visoje Europoje. Gavusi 500 atsakymų, ji išsirinko menininką Klemensą Golfą, susitiko su juo 2001 lapkričio 28 d. vidurdienį prie Belgrado šiuolaikinio meno muziejaus. Vėliau ištekėjo už jo, gavo leidimą gyventi ES ir iki šiol laimingai gyvena Vokietijoje...

Tiek nuogirdų ir minčių šiam kartui. Gal tik norėjosi glaudesnio teorijos ir praktikos santykio, o ne kad fotografijos formuotų temą arba temai būtų parenkamos fotografijos. Neaišku, kada bus kita IPRN konferencija, bet, tikiuosi, ji pateisins dar didesnius lūkesčius, nei buvo manieji.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:51:20 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba