SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-19 nr. 773

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Greta mūsų, ant čiuožyklos ledo
2

Savaitė 
• Vaikams ir jaunimui1
• Čiurlionio kvartetas ir pianistas Gabrielius Alekna1
• Festivalis „Alternatyva 2007“

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Prieš, per ir po
• Primarijus, solistas, pedagogas
• Rita Nomicaitė
„Noriu judėti“
• „Vilniaus“ choro koncertas
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Nauji lietuvių fotografijos ritmai
7
• Monika Krikštopaitytė
Laiko rijikai
6
• PARODOS

Fotografija 
• Eglė Deltuvaitė
Apie darbą

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
ASSITEJ’o šauksmas
• Daiva Šabasevičienė
„Ijul“ – 13-asis mėnuo
• Vilniuje viešės Rezo Gabriadzės teatras
• Devintasis OKT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pažintis tęsiasi
• Tūkstantmetis be ūsų
 Živilė Pipinytė
Avinėlių kerštas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Momentinis menas
5

Pasaulyje 
• Visad maištavusi1

Anonsai 
• Niekada nežinai, kas gali virsti knyga

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Avinėlių kerštas

nauji filmai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Nuo pat genialiojo Martino Scorese’s „Taksisto“ laikų žaviuosi Jodie Foster. Ji turi drąsos vaidinti intelektualiai savarankiškas, seksualiai nepriklausomas, apskritai „kitokias“ moteris. Ji yra bene vienintelė tikra kino žvaigždė, nesidalijanti su pasauliu savo miegamojo paslaptimis. Foster vaidina mažai, tad akivaizdu, kad ji kruopščiai renkasi vaidmenis. Galima suprasti, kas ją patraukė „Nepalaužiamos drąsos“ („The Brave One“, JAV, Australija, 2007) scenarijuje. Pirmiausia – tai filmo herojė, metanti iššūkį „politiškai korektiškam“ pasauliui, kurio nematomas pamušalas – žiaurus ir baisus.

Filmo pradžioje radijo laidų vedėja Erika nostalgiškai kalba apie išnykusį miestą – savo vaikystės Niujorką. Prisimena tai, kas buvo, įsiklauso į tai, kas yra. Vieną vakarą ją ir sužadėtinį žiauriai užpuola Centriniame parke. Sužadėtinis miršta, Erika po trijų savaičių pabunda iš komos. Ji paniškai bijo išeiti į gatvę. Todėl moteris įsigyja revolverį. Jau pirmą vakarą parduotuvėje ji tampa užpuolimo liudininke ir gindamasi nužudo užpuoliką. Apetitas atsiranda valgant. Netrukus Erika tampa tikra blogųjų naikintoja ir silpnųjų gelbėtoja. Ja susidomi subtilus ir jautrus policininkas Merseris, jį suvaidino puikus, tik gal nelabai mokantis pasirinkti vaidmenis Terrence’as Howardas. (Bet atkreipkite į jį dėmesį – tai būsima pirmo ryškumo žvaigždė). Nors jis ir nujaučia, kad Erika ne šiaip sau jam kalba pseudointelektualius monologus apie staiga žmogaus viduje atsiradusį nepažįstamąjį, visiškai pasiduoda jos žavesiui. Ir jos tiesai. Nes (ir tai, matyt, antroji priežastis, kodėl aktorė pasirinko šį vaidmenį) iš pirmo žvilgsnio sutrikusi Erika labai primena genialiai Roberto De Niro suvaidintą „Taksisto“ herojų Trevisą, kuris sušaudo mažos mergaitės skriaudiką. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Trevisą į nusikaltimą pastūmėjo daug kas – Vietnamo karas, merginos atstūmimas, lėtinė nemiga, pervargimas, naktinio miesto atmosfera, neteisybės jausmas... Liberalė ir intelektualė Erika tiesiog nori keršyti, kaip kad savo garsiausiame filme „Mirties palinkėjimas“ Charleso Bronsono architektas žiauriai keršijo už artimųjų žūtį. Erika keršija už sunaikintą meilę, prarastą mylimąjį, sugriautą gyvenimą. Todėl jos kerštas bus baisus... ir nebaudžiamas.

Tokia filmo pabaiga trikdo, nors kiekvienam žiūrovui malonu, kad herojė, kuriai jis ekrane patikėjo visą savo norą atkeršyti už kaimynų, viršininkų, remontininkų, policininkų ir t.t. skriaudas, ašaringoje filmo pabaigoje triumfuoja.

Tikrai geras režisierius Neilas Jordanas („Mona Liza“, „Interviu su vampyru“) ir tikrai gera aktorė bei filmo prodiuserė Foster, matyt, nusprendė atkeršyti Holivudui už visas nelogiškas ir netikroviškas, bet morališkai teisingas ir politiškai korektiškas pabaigas, kokias jiems ne kartą teko kurti. Bet ta kompensacija – gana dviprasmiška. Ir kontroversiška pabaiga, ir jaudinantis už kadro skambantis Foster balsas, ir viena kita įdomiai režisieriaus sumanyta ir Philippe’o Rousselot puikiai nufilmuota scena (pvz., mobiliuoju telefonu filmuojamas užpuolimas ar pirmasis Erikos pasivaikščiojimas) negelbsti „Nepalaužiamos drąsos“ nuo banalumo, lėkštumo įspūdžio, intelektualams nebūdingo ribotumo. Neminint akivaizdžių siužeto logikos trūkumų, filmui regimai pristigo gilesnių tiesų už tą, kad kerštas yra saldus, ypač jei jis toks nuoširdus ir spontaniškas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:51:18 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba