SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-19 nr. 773

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Greta mūsų, ant čiuožyklos ledo
2

Savaitė 
• Vaikams ir jaunimui1
• Čiurlionio kvartetas ir pianistas Gabrielius Alekna1
• Festivalis „Alternatyva 2007“

Muzika 
• Rasa Vilimaitė
Prieš, per ir po
• Primarijus, solistas, pedagogas
• Rita Nomicaitė
„Noriu judėti“
• „Vilniaus“ choro koncertas
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Nauji lietuvių fotografijos ritmai
7
• Monika Krikštopaitytė
Laiko rijikai
6
• PARODOS

Fotografija 
• Eglė Deltuvaitė
Apie darbą

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
ASSITEJ’o šauksmas
 Daiva Šabasevičienė
„Ijul“ – 13-asis mėnuo
• Vilniuje viešės Rezo Gabriadzės teatras
• Devintasis OKT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pažintis tęsiasi
• Tūkstantmetis be ūsų
• Živilė Pipinytė
Avinėlių kerštas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Momentinis menas
5

Pasaulyje 
• Visad maištavusi1

Anonsai 
• Niekada nežinai, kas gali virsti knyga

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

„Ijul“ – 13-asis mėnuo

„Naujosios dramos akcija“ tęsiasi

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Polina Agurejeva

„Aktorius yra scena“ – toks „Naujosios dramos akcijos ’07“ motto. Maskvos teatras „Praktika“ Vilniuje pristatė spektaklį „Liepa“ („Ijul“), kuris sugrąžino į pavasarį NDA pradėtą teatrinį forumą. Šį kartą į dvikovą su metafizine teatro erdve iškviestas ne tik aktorius, bet ir tekstas – kaip atskiras personažas. Tokia patirtis buvo nauja, netikėta, įdomi.

Ivanas Vyrypajevas – naujųjų laikų tyrinėtojas, bandantis ne tik savo teatriniais tekstais, bet ir kino kalba prabilti į žiūrovą. Jo „Liepa“ – tai Fiodoro Dostojevskio, Nikolajaus Gogolio, Michailo Zoščenkos hibridas, tarytum sugėręs ir sėkmingai pratęsęs daugiasluoksnę rusų literatūros tradiciją. „Liepa“ – tai ne vien konkretus kūrinys, bet tam tikras bandymas teatro prigimtį grąžinti į jo ištakas.

Istorija sukrečianti, o gal ir ne. Apie pusantros valandos trunkanti maniako išpažintis apie jo nužudytas aukas jau tapo norma išsigimusiame pasaulyje. Tuo žmogėdriškai minta bulvarinė spauda, „greito maitinimo“ filmų rinka. Todėl tokiai temai imunitetas tarytum susiformavęs. Tačiau šį kartą svarbu, kad pasitelkdamas šiandienos dokumentiką ir veiksmo sampratą, Vyrypajevas prabyla apie tai, kas amžina, ir priartėja prie tragiškos gyvenimo pajautos. Veiksmas prieš tai, kas nudažyta „perfekcionistinėmis“ spalvomis, prieš gyvenimą, kuris nuolat bando vaidinti komediją.

Autoriui pasisekė, kad jis turi atidų, inteligentišką režisierių, kuris jau ne pirmą kartą stato Vyrypajevo pjeses ir sukuria tokius režisūrinius labirintus, kurie ir tampa teatru. Režisierius Viktoras Ryžakovas žiūrovus lyg akluosius išveda į šviesą. Jis surežisuoja ne vien aktorės Polinos Agurejevos mizanscenas, šviesas, garsus, jis leidžia tekstui būti pagrindiniu personažu, kuris ne tik tariamas scenoje, bet prasibraudamas į pasąmonę tampa skausmingas. O tos stotys, į kurias kartu su tekstu keliauja žiūrovai, tampa ne tik psichologine laboratorija, bet nauja teatrine išraiška. Teatras jau toks senas, kad jo nebeveikia jokios formos.

Ryžakovas taip ir pradeda: pastato aktorę ant raudono kilimo ir leidžia jai lyg radijo pranešėjai kalbėti į mikrofoną. Tai greičiau, tai lėčiau liejasi greitakalbė, tam tikruose kulminaciniuose taškuose atsirandant mikrofono „fonavimams“... Iš pradžių aktorei leidžiama net vandens kartkartėmis atsigerti, nebijant parodyti, kad džiūsta burna, nebijant priminti, kad ji – tik kuriamo teatro „pranešėja“, viena iš spektaklio komponentų. Literatūrinis, tarytum nieko ypatinga nežadantis įvadas. Bet netrukus pūsteltas cigaretės dūmas, staigus šviesų pakeitimas, išneštas kilimas sutraukia aplinką iki nedidelės kvadratinės erdvės. Būtent joje auginamas spektaklis. Regime vieną asmenį, bet atmosfera įkaista. Nestinga techninių stebuklų, kurie šiandien taip dažnai slepia režisūrinį neišmanymą. „Liepoje“ regime, kaip pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis atskleidžiamas sudėtingas teatro turinys.

Maniako išpažintį atlieka moteris. Jokios apgaulės. Tai ne susitapatinimas. Aktorė pasiekia apogėjų, kai ją užvaldo tekstas – pats baisiausias maniakas. Žingsnis po žingsnio tekstas užplūsta jos smegenis lyg haliucinacijų srautas, lyg nelauktos sapnų vizijos, ir kamerinis spektaklis išdidėja. Ryžakovas moka režisuoti ne tik mizanscenas. Kartu su dailininke Margarita Ablajeva jis kruopščiai apgalvojo ir visas aktorės kostiumų detales. Keičiantis maniako „aukoms“, režisierius neleidžia aktorei tapti personažu. Ji tik skaito. O laipteliai, kuriais mes vedami aukštyn, regimi tik dėl aktyvios režisūros, dėl aiškios kūrėjų pozicijos ir mokėjimo ploniausiais siūlais visa tai susiūti. Kaip teatras virsta teatru, Ryžakovas pademonstruoja svarbiausiu savo režisūros segmentu – aktore, iš kurios atimta laisvė vaidinti. Taip parodoma, kaip gimsta aktorius, koks jis turi būti ir ką reiškia geras aktorius. Būtent geras. Blogas aktorius „Liepos“ nesuvaidintų, nes čia reikalinga nepriekaištinga dikcija, muzikalumas, plastiškumas, o svarbiausia, vaikiškumas. Agurejeva – jauna aktorė, ji neturi teatrinių štampų, gal tik žmogiškas „priklausomybes“: kiek infantilią kalbą, kai kurias išmoktas stovėjimo pozas. Bet visa tai mažai ką reiškia, nes režisierius naudoja aktorių su visomis jo „paraštėmis“.

Spektaklis apgalvotas iki smulkmenų. Net aristokratiški Agurejevos nusilenkimai. Jie ne tik priderinti prie suknelės. Jokio bereikalingo lankstymosi, koketavimo su publika: esi Aktorius ir privalai šią profesiją vertinti. Teatras prasideda ne vien įnešus ar išnešus kėdę, ne vien gerai suvaidinus. „Liepa“ tai puikiai pademonstravo.

Neatsitiktinai spektaklis buvo rodytas „Meno forte“: čia vis dažniau glaudžiasi kūrėjai, kurie vaidina jausdami didelę atsakomybę. Tai tarsi kokybės ženklas.

* * *

Netikėtas šuolis paskui Ivaną Vyrypajevą buvo kitą dieną „Skalvijos“ kino centre parodytas jo filmas „Euforija“. „Naujosios dramos akcijos“ autorius Audronis Liuga, pristatydamas atskirų menininkų kūrybą, tarytum rašo disertaciją: visur jaučiamas teorinis pagrindimas. Šiandien svarbu ne vien pristatyti autorinius darbus, bet pasiūlyti maksimaliai daug temų, aprėpiant visumą, kuri mus vis labiau spaudžia iš išorės. Toks menininkų santykis su tikrove yra atviras, provokuojantis aktyvų dialogą. Vyrypajevas, per savo objektyvą regėdamas pasaulį, stengiasi jo „išorinius minties vaizdinius“ paversti skausmo gniužulais, kurie ne išrėkiami, o perteikiami tyla, poetiniais pojūčiais, šnabždesiais, finalinėje filmo scenoje virstančiais maldos garsais (kai žmonės šventyklose meldžiasi vos pravėrę burnas) ir tyliu pasitraukimu į mirtį.

Vyrypajevas – kino poetas. Skrydis variu nutviekstomis lygumomis, kurios išvagotos baltais keliais it kvarcinio smėlio instaliacijomis, primena žmogaus venas ir arterijas. Jos susiaurėja ir vėl plečiasi, didėja ir vėl mažėja, kol suvoki, kad tokia „dykumos“ erdvė sutapatinta su civilizacijos prikimštais miestais, gatvėmis, namais. Beveik beorėje erdvėje sukuriamas visas žmogaus kosmosas. Negali sakyti, kad Vyrypajevui imponuoja kino mistika. Anaiptol – jo ir kamera tvarkinga, ir scenų kompozicijos simetriškos, čia nėra jokio atsitiktinumo. Viskas pateikta beveik steriliai, nes Vyrypajevui svarbu skristi mintimis, ir šį greitį jis išvysto gana didelį. Gyvename nuolatinėje kelionėje, nuolat judame tais baltais, į nežinią vedančiais keliais, artėjame į mirtį ir nuolat sau primename, kad skubam, pašėlusiai skubam. Folkneriška, rilkiška aplinka, skausmu veriantis grožis, nesvetimas Wimo Wenderso pasauliui.

Taip tęsiasi „Naujosios dramos akcija“ – neslūgdama, bet įtraukdama vis naujas sroves.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:51:17 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba