SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-10-19 nr. 773

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Greta mūsų, ant čiuožyklos ledo
2

Savaitė 
• Vaikams ir jaunimui1
• Čiurlionio kvartetas ir pianistas Gabrielius Alekna1
• Festivalis „Alternatyva 2007“

Muzika 
 Rasa Vilimaitė
Prieš, per ir po
• Primarijus, solistas, pedagogas
• Rita Nomicaitė
„Noriu judėti“
• „Vilniaus“ choro koncertas
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Nauji lietuvių fotografijos ritmai
7
• Monika Krikštopaitytė
Laiko rijikai
6
• PARODOS

Fotografija 
• Eglė Deltuvaitė
Apie darbą

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
ASSITEJ’o šauksmas
• Daiva Šabasevičienė
„Ijul“ – 13-asis mėnuo
• Vilniuje viešės Rezo Gabriadzės teatras
• Devintasis OKT sezonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pažintis tęsiasi
• Tūkstantmetis be ūsų
• Živilė Pipinytė
Avinėlių kerštas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Momentinis menas
5

Pasaulyje 
• Visad maištavusi1

Anonsai 
• Niekada nežinai, kas gali virsti knyga

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Prieš, per ir po

Koncertas Kongresų rūmuose Sauliaus Sondeckio gimtadieniui

Rasa Vilimaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Saulius Sondeckis ir Agata Szymczewska
D. Matvejevo nuotr.

Prieš. Prie pilko pastato stoviniuoja grupelės žmonių. Atėjusieji pavieniui nebyliai stypčioja, kiti šnekučiuojasi tarpusavyje. Dar kiti samprotauja apie tai, kas tuoj tuoj prasidės. Kai kurie, atkreipdami į save aplinkinių dėmesį, stengiasi kalbėtis kuo garsiau, kad pasirodytų esą labai protingi individai. Kas tas paslaptingasis statinys ir ko gi visi lūkuriavo prie jo durų?.. Tai Kongresų rūmai, į kuriuos suinteresuotieji spalio vienuoliktosios vakarą sugužėjo į Batutos Legendos Sauliaus Sondeckio gimimo dienos vakarą. Su gimtadieniu, maestro!

Kaip ir įprasta, prieš pradedant koncertą buvo pristatyta jo programa ir išvardyti visi prof. S. Sondeckio titulai. Viskas būtų puiku, jei ne tarytum gedulingą odę skaitančios pranešėjos balso tonas – bent jau man jis pasirodė nelabai tinkamas tokiai šventiškai progai. Buvo galima pasijausti ne kaip koncerte, o kaip kokios nors garsenybės pakasynose, kai palydint velionį į paskutiniąją kelionę būtinai minimi jo didžiuliai nuopelnai. Aišku, maestro S. Sondeckio indėlis į lietuvių muzikos kultūrą tiesiog neįkainojamas ir, pripažinkime, atrodytų mažų mažiausia keistai, jei tai būtų nepaminėta: aukščiausio lygio Lietuvos kamerinio orkestro įgroti įrašai, galybė koncertų įvairiose pasaulio šalyse, pasirodymai prestižinėse salėse ir aukso medaliai ant kaklo... Galima dar vardinti ir vardinti stebuklingose Batutos Legendos rankose per daug metų sukauptą patirtį. Tik ne nostalgiškai, o pakylėtai.

Per. Vos palytėtą pirmųjų aušros spindulių, L. van Beethoveno baleto uvertiūrą „Die Geschöpfe des Prometheus“ („Prometėjo tvariniai“, op. 43, 1800–1801) dar pirmųjų premjerų metu nutvieskė akinantys saulės blyksniai, tačiau netrukus kūrinys užsnūdo juodosios nakties glėbyje. Nors libretas ir dingęs, pavadinimas leidžia sieti kompoziciją su garsiuoju mitu apie dieviškosios ugnies vagį Prometėją. Šis iš miego tąvakar pažadintas ugningasis kūrinys išsiskiria plačia dinamine skale, kurią lyg neapsakomą garsinį fakelą orkestras tai įpūsdavo iki kaitriausios liepsnos, tai paversdavo vos žaižaruojančia kibirkštėle. Kad ir kokia paveiki būtų toji ugnis, maestro suvaldė ją ne jėga, o su jam būdinga ramybe – negali tuo nesižavėti. Regėdamas S. Sondeckį, diriguojantį Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, nejučia lygini abu dirigentus: vienas iš jų orkestrui vadovauja taip ekspresyviai, tarytum diriguotų kūrinį kiekviena kūno ląstele. Kitam pakanka minimalių emocijų ir tokių pat ramių, bet nepaprastai taiklių ir įtaigių judesių... Nėra ko ir lyginti – jųdviejų dirigavimo technikos net ir vizualiai absoliučiai skirtingos. Bet netapatūs ir abu maestro: G. Rinkevičiaus rankos visuomet globojo didžiulį simfoninį orkestrą, kuriam suvaldyti vien tik minimalios gestikuliacijos nepakanka – pasitelkiama ne tik batuta, bet ir viso kūno ekspresija. Tuo tarpu S. Sondeckis gyvavo su daug mažesniu, sakytume, subtilesniu ansambliu, kur galima apsiriboti aristokratiškais, tiksliais rankų gestais. Savajam dirigavimo stiliui maestro liko ištikimas ir tąvakar – ramiai, bet ne mažiau įtaigiai ir sugestyviai dirigento technikai pakluso didžiulis simfoninis orkestras.

F. Mendelssohno Koncertas smuikui ir orkestrui e-moll (op. 64) daugeliui pažįstamas kone iki kaulų smegenų. Tai vieni populiariausių ir gražiausių kompozitoriaus kūrybos puslapių, o antroji koncerto dalis neretai apibūdinama kaip „daina be žodžių“. Jubiliejinį vakarą savąją koncerto interpretaciją pateikė lenkų smuikininkė Agata Szymczewska. Emocinė kompozicijos dalis paliko tikrai gilų įspūdį. Ypač sužavėjo jos smuiko garso tembras – nepaprastai gilus, bet kartu skaidrus ir grynas, toks jaudinamai subtilus. Tačiau techninis kūrinio aspektas, tiesą sakant, man sukėlė šiokią tokią dvejonę. Iš esmės viskas skambėjo tarsi ir gerai, tik šiek tiek „kortas sumaišė“ vietomis tikslumą prarandanti intonacija – ypač kadencijoje, kuriai pritrūko virtuoziško blizgesio. Iš smuikininkės tikėjausi tobulos intonacijos ir ne prastesnės technikos, o A. Szymczewskai vis dėlto tas ne visai pavyko. Iki idealo pritrūko tiesiog mikroskopiškos dalelytės preciziškumo. Tačiau publika, matyt, nebuvo tokia priekabi ir po gausių aplodismentų bisui smuikininkė dar pagriežė trumpą, bet gan efektingą Grazynos Bacewicz „Lenkišką capricco“.

Gražiausiomis garsų paletėmis gamtos peizažus L. van Beethoveno šeštojoje „Pastoralinėje“ simfonijoje F-dur (op. 68, 1807–1808) tapęs orkestras nepaliko abejingų: krištolo skaidrumo paukščių giesmės, siautulingas audros paveikslas, trumpi pragiedrėjimai – visa tai dirigento ir orkestro perteikta subtiliai ir įtikinamai. Ir vien tik smuikų trilių antrojoje simfonijos dalyje svoris man pasirodė kiek per sunkus – geidei subtilesnio, artimesnio lyriškai ir dainingai melodinei linijai jų įprasminimo. Bet tikrai puikaus galutinio įspūdžio tas visiškai nesumenkino.

Po. Pilkąjį pastatą gaubia jauki atmosfera: lyg iš gausybės rago pasipylusiais aplodismentais visi sveikina maestro S. Sondeckį. Pamažu šiltas šurmulys rimsta. Kaip ir prieš (o kai kurie ir per), taip ir po vakaro įvykio vyksta panašūs dalykai – visi vėl kažką aptarinėja, vėl būriuojasi prie pastato durų, šurmuliuoja ir švyti. Kiti išeina, kaip ir atėjo, nebyliais, tik jau nuoširdų susižavėjimą spinduliuojančiais veidais. Erdvė tuštėja ir vėl panyra į ramybę. Tik ką aplinkui tvyrojusios nuotaikos likučiai susigeria į statinio sienas ir ištirpsta atmintyje ir nakties tyloje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
5:51:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba