SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-09-10 nr. 627

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Gyvenimas yra gražus
59

Muzika 
• Vida Petrašiūnienė
Monteverdi choras Lietuvoje
2
• Sigitas Šilinskas
Karšta vasaros gitara
28
• Suaugusiųjų švietimo baruose
• Muzikiniai trečiadieniai Stasio Vainiūno namuose
• Igorio Zaripovo stažuotė Paryžiuje
• Claude’as Ballifas (1924–2004)
• KONCERTAI5

Dailė 
• Kūrybingumas = energijos judėjimas8
• Virginija Vitkienė
Baltoji jungtis
3
• Laima Kreivytė
Miesto laikas
• PARODOS

Literatūra 
• Išėjo su kompasu5
• Atviras laiškas15
• VAKARAI

Teatras 
• Kristupas Sabolius
Naujoji sirenų realybė
5
• 40-asis Jaunimo teatro sezonas
• SPEKTAKLIAI6

Kinas 
• Dviračių sportas primena animaciją
 Artėja krokodilo ašarų metas2
• Europos paveldo dienų premjeros "Skalvijoje"
• Antrasis "Tindirindis"
• Vilniuje mokysis animatoriai2
• "Skalvijoje" – susitikimas su garsiu lenkų animatoriumi Jerzy Kucia
• Savaitės filmai3
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Renata Šukaitytė
Elektroninės patirtys Taline
9

Anonsai 
• Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kviečia15
• Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia vyrus11

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Artėja krokodilo ašarų metas

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Aš – Dina"

Visos lietuvių televizijos išsijuosusios pristatinėjo naująjį savo sezoną. Manau, kad jo privalumus ir trūkumus jau spėjote pastebėti. Aš – nelabai, nes savaitgalį leidau nykiose lietuviškose vestuvėse su "gyvu" liaudies dainų ansambliu, iš disko plyšaujančiu Cicinu ir reto kvailumo piršliu. Po tokių išgyvenimų reikėjo atsigauti, tad dar nespėjau prisirankioti šviežių įspūdžių. Tačiau klasikinį kvailį vis dėlto pamačiau. Laida "Antroji banga" (beje, taip ir nesupratau, kuo ji skiriasi nuo devintosios ar dešimto vandens nuo "Srovių" kisieliaus) parodė idealų, savimi nė trupučiuko neabejojantį, įžymybe svajojantį tapti ir veidmainystėje iki ausų įklimpusį kvailį, kuris yra dar ir Dievo tarnas. Esu ateistas, bet pasižiūrėjęs į laidos herojų pagalvojau, kad Dievas – labai kantrus. Įspūdis, kurį daro kunigas Kurtinaitis – nepakartojamas. Tai jums ne ponas Bynas ar kiti vakarietiški kvaileliai. Klebonas – autentiškas homo sovieticus asmenybės susidvejinimo pavyzdys. Jo rusiškų žodelių prikaišyta leksika – kaip penktoko, požiūris į seksą – kaip lietuvio lyriko grafomano, o žodis "dvasingumas" jo lūpose skamba tarsi keiksmažodis… Retas egzempliorius, tik gaila, kad laidos kūrėjams pristigo profesionalumo, nes buvo galima sukurti "auksinį" siužetą. Tačiau tam reikia mokėti paklausti, sudėti akcentus, įžvelgti apibendrinimo galimybes. Dabar buvo nuslysta paviršiumi: dar vienas anekdotas apie kunigą, vertinantį kūniškus malonumus, išvados – lyg gyventume antiklerikalinėje balanos gadynėje.

Paviršutiniškumas, noras bet kuria kaina sukurti sensaciją, suabejoti visiškai akivaizdžiais dalykais sugadino ir pirmąjį laidos siužetą apie žudynes sostinės gydytojų šeimoje. Kamera tarsi benamis šunelis blaškosi po butą, kuriame įvyko tragedija, vedėja klausinėja artimų šeimos draugų, naiviai tikėdamasi sužinoti tiesą, bet keisčiausia, kad taip ir nesugeba suformuluoti aktualios ir akivaizdžiai pribrendusios problemos: smurtas prieš moteris ir jo tolerancijos ribos Lietuvoje. Jis egzistuoja, jis akivaizdus, tačiau vedėjai, regis, svarbiau sužinoti, kuri profesoriaus žmonų buvo patrauklesnė. Banalus klausimas, dar banalesnis profesoriaus (?!) atsakymas: "Visos moterys savaip patrauklios". Tai kodėl jas muša? Kodėl jos leidžiasi mušamos?

Girdėjau, kad komercinių televizijų laidos ir negali būti orientuotos į bent kiek mąstantį žiūrovą. Komercijos misija – ugdyti vartotoją. Į mąstančius orientuojasi ta, kuri save vadina nacionaline, visuomenine, žodžiu, ta, kuri vykdo misiją. Noriu pasiūlyti Jums palyginti du visuomeninių televizijų tinklelius – Lietuvos ir mūsų kaimynės Lenkijos. Lietuvišką žinote, o lenkiškas įdomus dar ir tuo, kad jį sugalvojo nauja, po Lewo Rywino skandalo pakeista vadovybė. Svarbiausia nuostata – visuomeninėje televizijoje negali būti pigių, banalių, bulvarinių laidų, to, ką lenkai vadina neišverčiamu žodžiu "tandeta". Naujoji valdyba sumažino ir laidų, kuriose ilgai ir nuobodžiai niekieno nekritikuojami beveik kasdien kalbėdavo vis tie patys politikai (šie liko nepatenkinti). Publicistinių laidų liko mažiau, bet atsirado kelios naujos. Viena – Monikos Olejnik, radijuje paguldžiusios ant menčių ne vieną politiką, vedama laida – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio apibendrina ryškiausius įvykius (ji rodoma, manyčiau, idealiu laiku – 20.10). Kita rodoma kartą per savaitę, sekmadienį, 13.10. Ją veda vienas geriausių lenkų žurnalistų Jacekas Żakowskis, tikiuosi, turintis gerbėjų ir Lietuvoje. Vėlus ketvirtadienio vakaras (22 val.) skirtas politiniams debatams. Užtat bus daugiau informacijos: penkios žinių laidos per dieną ir septynios jų santrumpos. Televizijos vadovai teigia, kad iš žinių žiūrovai sužinos, kas atsitiko, o Olejnik ir Żakowskis aiškins, kaip tai suprasti.

Kita esminė permaina – senas tradicijas puoselėjančio garsiojo Televizijos teatro sugrįžimas iš nakties valandų į vakarą – 20.30, kai televizija žiūrima labiausiai. Esu senas šio teatro gerbėjas ir turiu pasakyti, kad pastatymų lygis dažnai net aukštesnis nei filmų. Tai brangūs pastatymai, pasirenkamos geros pjesės, vaidina garsiausi ir mylimiausi aktoriai. Tačiau nepristigs ir žiūrovų mėgstamų serialų. Vieną jų žiūrėjo ir gyrė net šviesios atminties Czesławas Miłoszas. Deja, lietuviams žinomas tik "Klanas". Dar viena naujovė – pastovus laikas istoriniams dokumentiniams filmams – trečiadieniais 22 val. Šeštadienio vakarai skirti garsių vaidybinių filmų priminimui, pirmadieniais rodomas europietiškas kinas, penktadieniais, kai visi nori atsipalaiduoti, planuojama parodyti 20 filmų apie Džeimsą Bondą.

19 val. du kartus per savaitę vietoj pasakos vaikai bus mokomi anglų kalbos, kas dvi savaites sekmadieniais jiems "gyvai" bus rengiamos laidos apie kompiuterius. Sekmadieniais 7 val. ryto transliuojamos šventos Mišios.

Apie antrąją visuomeninės lenkų televizijos programą, skirtą intelektualesniems žiūrovams, gal neužsiminsiu. Tokia pas mus, manau, tiesiog neįmanoma.

Galite purkštauti, kad lenkai neatrado nieko nauja, bet jau iš tų "tinklelio" fragmentų matyti, kad jie gerbia savo žiūrovus ir neeksperimentuoja su jų ištverme, kaip kad mūsiškiai, kasdien po "Panoramos" atrajojantys vasarą nugriaudėjusius ir vos teberusenančius skandalus ar iš kokios politinės musės mėginantys išpūsti dramblį. Paskui skundžiasi, kad reitingas žemas, daro išvadas, kad žiūrovai kvaili, ir rodo jiems ašarojančią p. Mildažytę.

Artėja rinkimai, tad krokodilo ašarų bus vis daugiau. Vien pagalvojus apie Nijolę Oželytę, taip pat galėsiančią agituoti per televiziją, šiaušiasi paskutiniai plaukai. Siūlau nenusiminti. Kabelinėje "Viasat" atsirado naujas įdomus istorijos kanalas, gyvenimą nuolat praskaidrina prancūzų "Mezzo", į rusų NTV persikėlė pikčiurnos Tatjana Tolstaja ir Dunia Smirnova, ukrainiečių STB savaitgaliais rodo klasikinius detektyvinius britų serialus. Svarbu tik mokėti nors porą kalbų, ir būsi nepriklausomas nuo žvaigždėmis save vadinančių pasipūtusių ir nykių lietuvaičių. Tačiau, kad neatrodytų, jog reklamuoju kabelines televizijas, paminėsiu keletą filmų, kuriuos galėsite pasižiūrėti ir lietuviškai.

Visos mano pažįstamos damos žavisi knygomis apie Diną. Aš jų neskaičiau, bet Ole’s Bornedalio filmas "Aš – Dina" (LNK, 16 d. 22.35) iš pradžių nuvylė. Pirmas įspūdis: dar viena tipiška skandinaviška istorija apie stiprią keistą moterį, jos aistras, papasakota įspūdingos gamtos fone. Tačiau po keleto dienų tapau atlaidesnis, nes supratau, jog tai – pasakojimas apie moterį, kuri negali nei duoti, nei priimti meilės. Vaikystėje Dina prieš savo valią tapo motinos žudike. Gili trauma paliko žymę. Kartu šis filmas – ir pasakojimas apie vienatvę, giliai viduje paslėptą skausmą, kurį puikiai suvaidino gražioji Maria Bonnevie. Ji tarsi akumuliuoja savo herojės, vis kartojančios: "Aš – Dina", patirtį. Tai vienintelis dalykas, su kuriuo, kaip dabar pasakytume, ji susitapatina. Visi kiti apibrėžimai – dukra, meilužė, žmona, motina – yra laikini. Kaip ir su kitais žmonėmis Diną siejantys jausmai – troškimas, alkis, geismas, baimė, skausmas. Sniego baltumo kadrai, ledynai, ūkanose skendinti žiemos jūra, regis, tik dar labiau išryškina vidinį herojų dramatizmą. Tačiau ir tas "firminis" skandinavų kino ženklas – gamtos sužmoginimas – nepadeda atsakyti į klausimą, kas esame, ar gyvename savo gyvenimą, ar tikrai galime apibrėžti save. Kad ir kaip būtų, filmas sužadina nerimą, verčia klausti, ir gerai. Pagaliau, statiškų peizažų poezija "Dogmos’95" išbalansuotam kinui turi ir terapinį poveikį. Ramybės šį rudenį mums dar prireiks.

Panašius klausimus kelia ir vokietis Tomas Tykweris filme "Princesė ir karžygys" (TV4, 12 d. 21 val.). Trapios Vupertalio (gimtasis režisieriaus miestas) bepročių ligoninės seselės (Franka Potente) gyvenimą iš esmės pakeičia avarija ir susitikimas su nuo mirties ją išgelbėjusiu jaunuoliu, kuris planuoja apiplėšti banką. Seselė jaunuoliui nereikalinga, jis visaip jos kratosi, bet…

Filmas dažnai pateikiamas kaip šių dienų poetinio kino pavyzdys, bet aš nesu Tykwerio gerbėjas (iki šiol negaliu jam atleisti už sugadintą paskutinį Kieslowskio scenarijų "Rojus"), tad "Princesė ir karžygys" man yra ambicingo, bet psichologiškai visiškai lėkšto europietiško kino pavyzdys. Finale Tykweris pasiryžta gana drąsiai herojaus vidinių permainų metaforai: jo depresyvusis "aš" išvažiuoja autobusu į dangų, o pagijęs "aš" – kartu su mergina automobiliu. Žiūrovai jaučiasi panašiai – vieni kenčia nuo kino grafomanijos ir kūrėjo pretenzijų užimti šių dienų kine metafiziko Kieslowskio vietą, kiti jaučia patyrę poetinių atsivėrimų ekstazę. Manau, kad tai neišvengiama. Ir vėl pakartosiu: labai gerai. Vieningos ir vienodos reakcijos dar niekad neatnešė nieko gera.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


3800. Šarūnas Zombis2004-09-14 11:29
Dėl lenkų tv pirmos programos pasikeitimų nežinau, dabar jos nematau, kažkada buvo ten ir labai gero ir labai blogo. Tačiau dėl pasikeitimų Lenkijos radijo 3 programoje, tai tikrai gaila, nes kažkada tai buvo vienas įdomiausių muzikinių radijų Europoje, galima lyginti nebent su Liuksemburgo radiju, kurį aš labai mėgau. Tačiau dabar jau ir Lenkijos radijas popsinamas, norint pritraukti bukus klausytojus. Aišku, net ir sugadinta Lenkijos radijo 3 programa nepasiekiamo lygio Lietuvai, net sudėjus visas įdomias dabar esančias radijo stotis Lietuvoje.

4160. Supernuolatine fane2005-01-15 12:46
Klausykites, gerbiama redakcija, zinau, kad finansavimo is spaudos remimo fondo negavote, bet prastumkite internetinio varianto prenumerata, tikrai uzsisakyciau, nes labai patogu!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
5:50:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba