SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-09-28 nr. 770

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Tegyvuoja mirusieji!
• Pasiūlyk idėją LUX šviesos festivaliui

Muzika 
• Beata Leščinska
Dedikacija Broniui Kutavičiui
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Gabiausiųjų likimus lemia ne prizai
10
• Balys Vaitkus
Varžytuvėms pasibaigus
• Kamilė Rupeikaitė
Mitas konceptualiai
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Justina Augustytė
Maži atradimai
 Savita ir atidi karta
• Sintezė – tai jungtis2
• Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinis menas pristatomas Lvove
• Interaktyvus C.A.L.V.I.N.O. projektas 1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
Lėlių teatro kulinarija
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kasdienybės burtai6
• Kviečia Kauno kino festivalis
• Šešėlių gundymai
• „Kino pavasaris“ kviečia į Lotynų Amerikos kultūros dienas
• Vilniuje ispanų kino klubas3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Savita ir atidi karta

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alma Skersytė. „Lipdukai“.
2007 m.

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, neseniai atidaryta šešių lietuvių jaunosios kartos menininkių paroda „Tarp mūsų“. Kalbamės su jos kuratore Kristina Inčiūraite.

Parodoje „Tarp mūsų“ jaučiama bendra tonacija, tam tikras pastabumas detalėms ir įsižiūrėjimas į reiškinius. Alma Skersytė matuoja vaikystės lipduko reikšmę. Laura Stasiulytė viešose nuotraukose gaudo netyčia patekusius žmones, kurie iškart jausmiškai sujaukia vaizdą. Irma Stanaitytė pabando suvokti tėvo namų estetiką ir surasti savą. Vilma Šileikienė filosofuoja apie daiktų fiksavimą – paprastus daiktus sureikšmina, muziejinius atvirkščiai, bet ne tai svarbiausia. Tu irgi bandai pažvelgti toliau už žodžio „blondinė“ ir „žirnelių“ rašto audiniuose. Vyrauja nekalbaus stebėjimo jausmas. Daugelis manęs net klausė, ar tai moterų menininkių grupė? Ar šie bendrumai ir paskatino suburti merginas į vieną parodą? Ar tikėjaisi pristatyti kartą ir stebėti, kas bus?

Jau rinkdamasi menininkes jutau, kad visas jas vienija panaši gyvenimo patirtis, būdinga mūsų kartai. Tačiau talentingų trisdešimtmečių kartos kūrėjų yra ir daugiau, todėl rinkausi tas, su kuriomis, kaip pati sakai, „bendros tonacijos“ būtų daugiausiai. Jų visų kūryboje išskirčiau tam tikrą konceptualų objektų ar reiškinių estetizavimą. Menininkių fiksuojamos smulkios detalės jautriai suskamba parodoje, nes jos turi stiprų simbolinį krūvį, kuris sukelia įvairų asociacijų ar tiesiog prisiminimų.

Mes visos kartu beveik metus gana daug kalbėjomės, diskutavome apie parodą – kokio tipo darbai tiktų vienas šalia kito, kokia problematika visus kūrinius daugiau ar mažiau vienytų. Nesinorėjo kūrinių įstumti į teminius suvaržymus, vengėme teminio iliustratyvumo, todėl kolektyviai pasitarę priėjome tam tikrų konceptualių bendrumų, nors visų darbai gana skirtingi. Tai gana ilgo darbo kartu rezultatas.

Nors menininkės narsto skirtingus kampus, galima pajusti tarsi bendrą logiką pagal tai, kaip formuojamas kūrinys. Yra keistumo ar įdomumo, jis pasukamas, fiksuojamas, perdaromas. Tačiau užnugaryje esanti idėja, kaip kūrinio impulsas ir jo veikimo sąlyga, visada svarbesnė už vaizdą. Vaizdas patrauklus ir kokybiškas, bet jis nėra pagrindinis veikėjas. Ar galima teigti, kad ši menininkių karta subrandinta tiesioginės ar netiesioginės Artūro Railos įtakos, kaip kažkada, Sorošo fondo gyvavimo laikais, Kęstutis Zapkus subrandino Railos kartą?

Kiek mokytojų įtaka atsispindi menininkių kūryboje, tegul sprendžia menotyrininkai. Neabejoju, kad Artūro Railos autoritetas visoms parodos dalyvėms yra svarbus, nes visos, išskyrus mane, yra baigusios tą pačią mokyklą. Jurgita Remeikytė ir Irma Stanaitytė dėsto ten pat – VDA, todėl ateityje galbūt kalbėsime apie jų mokinius. Tačiau visos menininkės, nepaisant minėtų bendrumų, man atrodo labai stiprios individualybės, turinčios savarankišką ir aiškiai artikuliuotą poziciją.

Norisi akcentuoti kitus kartų aspektus. Manau, kad šios kartos menininkės daug artimesnės ankstesnei „Emisijos“ kartai, nei jauniausiai kartai, kuri ŠMC šiuo metu pristatoma cikle „Geltona linija“. Bandant apibendrinti, galbūt galima būtų sakyti, kad pirmosioms dviem daugiau būdingas dėmesys istoriškumui, atminčiai, nacionaliniam identitetui, susikoncentruojama į savas patirtis. O jauniausiajai įdomesnė ne lokali, bet globali reiškinių analizė, virtualios kultūros specifika, anonimiškumo žaidimai, idėjos nėra matomos, o greičiau sklando ore (arba radijo bangomis).

Skirtingas amžius lemia skirtingus kūrybinius sprendimus. Trisdešimtmečių karta savo vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido sovietmečiu, o vėlyvąją jaunystę – naujoje sociopolitinėje terpėje. Šis lūžis paliko pėdsaką kiekvieno kūryboje, o jaunesnieji šį pasikeitimą mažiau pajuto ir išgyveno. Manau, kad retas iš jaunesniųjų prisimena eksponuojamą išdidintą Almos Skersytės lipduką – ežiuką ir zuikį, kuris vyresniems asocijuojasi su vaikystės nekaltybe. Čia galbūt ir glūdi tas kartos bendrumo jausmas, kuris neišvengiamai susijęs ir su panašiais kūrinio konstravimo principais – simbolinį (istorinį) krūvį turinti detalė ištraukiama į dienos šviesą ir savaip interpretuojama nepanaikinat tos esminės informacijos apie kūrinį, kuri mums visiems atpažįstama. Galbūt dėl to atrodo, kad idėja pakankamai motyvuota ir svarbesnė už patį vaizdą.

Feminizmu – nei radikaliu, nei švelniu – šitoje parodoje, regis, nekvepia?

Pačios menininkės nenorėjo, kad joms būtų lipdomos feminisčių etiketės. Tiesą sakant, nėra preteksto tą daryti. Lietuvoje nėra šiuolaikinių meno atstovių, kurios savo kūryboje gilintųsi į feminizmo diskursus. Aš pati, matyt, vienintelė savo darbuose labiausiai nagrinėju moters identitetą, bet esamą moters situaciją tik dokumentuoju, nemodeliuoju feministinės pozicijos kaip „Chicks on Speed“.

iliustracija
Irma Stanaitytė. „namai“. 2007 m.

Šalia „išsišokėlės“ kaimynės „Chicks on Speed“, „Tarp mūsų“ dar ryškesnis nuosaikumas, šiaurietiška užuominų kalba. Kaip manai, trukdo ar padeda parodai tokia kaimynystė?

Manau, padeda. Tada lengviau apibūdinti skirtingas parodas. Tačiau neįsivaizduoju, kas Lietuvoje iš menininkių galėtų taip pat intymiai susipažinti su „Channel“ bateliu kaip „Chicks on Speed“. Deklaratyvi feministinė ironija veikia kaip šaltas dušas ir dėl to Lietuvoje yra reikalinga, kad būtų sužadinta diskusija apie batų maniją visuomenėje. Vis dėlto patys lietuviai tokioms radikalioms akcijoms dar nepasiruošę. Feministinės deklaracijos pas mus daugiau ar mažiau priimamos tik emociniu lygiu, todėl, manau, vietiniams rizikinga imtis tokių drąsių žygių, nes būtum ne taip suprastas arba suprastas tiesmukai. O akademinė visuomenė kol kas, manau, per daug santūri, kad apgintų tokį išsišokėlį.

„Chicks on Speed“ savo stilistika ir atvirumu artimesnė ŠMC eksponuojamų „Geltonos linijos“ menininkių Eglės Budvytytės, Godos Budvytytės ir Ievos Misevičiūtės projektui, kur hiphopo stilius ir šokis, įvairios akcijos gatvėje jungiami pasitelkus specialią radijo laidą. Šios merginos studijuoja Olandijoje, todėl kūryboje operuoja kodais, atpažįstamais platesniame kontekste.

Kadangi kultūra kol kas nepelninga, atsirado daug vietos moterims. Parodos koncepcija aptaria šį aspektą. „Tarp mūsų“ dalyvių sudėtis yra kultūros situacijos atspindys. Kaip Tu vertini tokią savo pačios karjeros padėtį? Ar ši nuvertina kūrybą? Pataruoju metu vis girdžiu, kad kažką įdomaus nuveikti daug lengviau Europoje, nei namuose.

Nesinorėjo, kad parodos koncepcijoje būtų ryškus tas aspektas, neva moterims liko tik „likučiai“ nuo riebaus kultūros pyrago. Žvelgiant plačiau, moterys apskritai tapo aktyvesnės visuomeniniame gyvenime, įtraukiant verslo, politikos sritis. Tam iliustruoti nereikia pavydžių, tai akivaizdu.

Tas minėtas aspektas nenuvertina kūrybos. Juk gali kurti ir būti neįdomus, gali pradėti savo verslą ir greitai bankrutuoti, gali įstoti į Seimo narių gretas ir savo veiksmais kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Kiekviena profesija yra garbinga tik tada, kai tiki tuo, ką darai, esi nuoširdus.

Tačiau ne paslaptis, kad Lietuvoje kultūra apskritai nėra prioritetinė sritis. Išskyrus gal tik tam tikras pavienes ambicijas imtis ekstravagantiškų projektų kaip „Ermitažas–Guggenheimas Vilnius“.

Jau daug kalbėta apie meno rinkos nebuvimą, galerijų pasyvumą (išskyrus gal tik kelias). Menininkai patys bando užpildyti tas spragas, ieškosi nišų savo kūrybai realizuoti užsienyje: vyksta studijuoti, dalyvauja meninių rezidencijų programose, kartais pačios meno institucijos kviečia menininkus sukurti naujus darbus parodoms. Kalbėdama apie save, galiu pasakyti, kad man daug padeda Berlyno šiuolaikinio meno galerija, su kuria dirbu kelerius metus. Ji skatina mano produktyvumą, padeda realizuoti kūrybinius sumanymus. Daugelis kūrinių premjerų (beveik visos) įvyko užsienyje, o ne Lietuvoje. Rodos, Lietuvoje esi mažiau reikalingas nei kitur. Bėda ta, kad Lietuvoje nėra stiprių šiuolaikinio meno institucijų, be ŠMC, kur galima būtų eksponuoti savo darbus. O bet kur nesinori.

Jei konkrečiau, iš kur kilo parodos pavadinimas „Tarp mūsų“?

Visos ilgai diskutavome apie pavadinimą. Buvo pasiūlyta daug variantų, iš kurių pasirinktas šis, sugalvotas Jurgitos Remeikytės. Pavadinimas sufleruoja bendrumo pojūtį: savo dalyvių būrį, savo ir žiūrovo, savo ir visuomenės santykį. Tai, kas svarbu ne vienam, o didesnei žmonių grupei.

Ar ilgai atsirinkinėjote kūrinius, ar sudėtis daugiau mažiau buvo aiški iš anksto?

Norėjosi sukurti naujus kūrinius arba rodyti neseniai sukurtus, Lietuvoje dar neeksponuotus darbus. Parodos sudėtis nebuvo aiški iš anksto, 2/3 darbų buvo sukurti specialiai šiai parodai. Būtų nuobodoka dirbti, jei paroda būtų sudarinėjama tik iš sukurtų darbų. Tačiau kur kas daugiau rizikos, kai kuriami nauji darbai ir iki galo neįsivaizduoji galutinio rezultato. Teko pasikliauti pačiomis menininkėmis. Jomis pasitikėjau.

Žinau, kad ruošiate katalogą, kada jis išvys dienos šviesą?

Parodos katalogą sudaro šešios dalys, kuriose pristatomi kiekvienos iš šių menininkių naujausi projektai, eksponuojami parodoje. Šalia vaizdinės medžiagos yra tekstai apie kūrinius, jų problematiką, – buvo pakviesta daug skirtingų sričių teoretikų, kurie taip praturtino katalogo turinį, kad jis išsiplėtė iki 400 puslapių. Tačiau katalogą jau baigiame ruošti ir tikimės spalio mėnesį visus pakviesti į jo pristatymą.

Parengė Monika Krikštopaitytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 75 
5:49:23 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba