SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-09-28 nr. 770

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Tegyvuoja mirusieji!
• Pasiūlyk idėją LUX šviesos festivaliui

Muzika 
• Beata Leščinska
Dedikacija Broniui Kutavičiui
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Gabiausiųjų likimus lemia ne prizai
10
• Balys Vaitkus
Varžytuvėms pasibaigus
• Kamilė Rupeikaitė
Mitas konceptualiai
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Justina Augustytė
Maži atradimai
• Savita ir atidi karta
• Sintezė – tai jungtis2
• Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinis menas pristatomas Lvove
• Interaktyvus C.A.L.V.I.N.O. projektas 1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
Lėlių teatro kulinarija
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kasdienybės burtai6
 Kviečia Kauno kino festivalis
• Šešėlių gundymai
• „Kino pavasaris“ kviečia į Lotynų Amerikos kultūros dienas
• Vilniuje ispanų kino klubas3
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kviečia Kauno kino festivalis

Naujas tarptautinis festivalis siūlo filmus išrankiems žiūrovams

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Klimatai“

Šiandien Kaune, „Romuvos“ kino teatre, bus atidarytas ir iki spalio 7 d. vyks Tarptautinis Kauno kino festivalis. Tai – pirmasis festivalis, kurį kauniečiams pristato VšĮ „Visos mūzos“. Jo tikslas – pakviesti kino gerbėjus į tarptautinio pripažinimo sulaukusius filmus, atspindinčius ir šių dienų kino raidos tendencijas, ir aktualią visuomeninę problematiką. Festivalį sudaro keturios programos – „Tapatumai“, „Kino pasakojimai“, „Muzika, keičianti pasaulį“ ir Prancūzų Naujosios bangos retrospektyva. Festivalį atidarys vengrų filmas „Balti delnai“, atvyks filmo režisierius Szabolcsas Hajdu. Tarpukario laikus menantis kino teatras „Romuva“ – pagrindinė filmų rodymo vieta – pasirinktas neatsitiktinai. Rengėjams svarbu atgaivinti ir tęsti Laisvės alėjos, kaip Kauno kultūrinio gyvenimo židinio, idėją. Spalio 2 d. 16 val. festivalio rengėjai pakvies į diskusiją tema: „Kinas kaip intelektuali laisvalaikio forma – ar kinui pripažįstamas kultūros statusas?“

Tapatumai

„Balti delnai“ („Fehér tenyér“, rež. Szabolcs Hajdu, Vengrija, 2006). Režisieriaus brolio gyvenimo faktais grįstas filmas pasakoja apie jauną gimnastą Dongą. Skaudžius berniuko praeities prisiminimus Hajdu įpina į dabartį, kurioje jau subrendęs, daug apdovanojimų pelnęs Dongas treniruoja arogantišką kanadietį, norintį tapti pasaulio čempionu. Tai filmas apie sovietinę ir posovietinę patirtį, lūžio laikotarpiu gyvenančių žmonių tapatybę.

„Tbilisi, Tbilisi“ (rež. Levan Zakareišvili, Gruzija, 2005). Dar vienas filmas apie posovietinę tapatybę. Jaunas režisierius Dato neturi pinigų naujam filmui, bet atsisako kurti reklamą korumpuotam verslininkui. Dato rašo scenarijų, jo ir draugų istorijos susipina ir tampa nuosekliu pasakojimu apie šiuolaikinės Gruzijos gyvenimą.

„Akmuo. Laikas. Prisilietimas“ („Stone Time Touch“, rež. Garine Torossian, Kanada, Armėnija, 2007). Filmas kupinas gyvų armėniško gyvenimo epizodų: tai ir džiugi kaimiškų vestuvių šventė, ir skausmingi genocidą išgyvenusiųjų prisiminimai. Torossian atranda Armėnijos tikrovę bei savo – gimusios ir užaugusios Kanadoje, tapatybę.

„Aš už Indiją“ („I for India“, rež. Sandhya Suri, D. Britanija, Vokietija, Suomija, 2005). 1965-aisiais Yashas Pal Suri išvyko iš Indijos. Atvykęs į Angliją jis pirmiausia nusipirko dvi mėgėjiškas „Super 8“ kameras, du projektorius ir du juostinius grotuvus. Vieną technikos rinkinį jis nusiuntė savo šeimai į Indiją, kitą pasiliko sau. Kino juostomis su savo šeima Indijoje jis bendrauja keturiasdešimt metų. Šis dokumentinis filmas – tai labai asmeniška 7-ojo dešimtmečio imigracijos į Britaniją kronika.

„Sudie, Falkenbergai“ („Falkenberg Farewell“, rež. Jesper Ganslandt, Švedija, 2006). Penki jaunuoliai, vaikystės draugai, susitinka, kad ištrūktų prie vandenyno – kuo toliau nuo ateities. Jie turi žengti paskutinį žingsnį nuo saugaus gyvenimo su tėvais savarankiškumo link. Kai kuriems iš jų tai reiškia tapatybės krizę.

„7 mergelės“ („7 Virgins“, rež. Alberto Rodrīguez, Ispanija, 2005). Brolio vestuvės šešiolikmečiui Tano yra puiki proga išbandyti savo naująjį „aš“. Nepaisant brolio perspėjimų, Tano greitai sugrįžta prie blogų įpročių – narkotikų, alkoholio, vagysčių ir sekso. Tačiau šį kartą nueita per toli, neribota laisvė greitai virsta skaudžiomis gyvenimo pamokomis, kurių rezultatas – naujai atrasta branda.

„Monotonija“ (rež. Juris Poškus, Latvija, 2007). Ilzė išvažiuoja iš gimtojo kaimo išbandyti sėkmės aktorių atrankoje. Jai nepasiseka, tačiau išdidumas neleidžia merginai grįžti namo. Ilzės vaikinas važiuoja iš paskos, norėdamas sugrąžinti mylimąją namo.

„Dvi dienos Paryžiuje“ („ 2 days in Paris“, rež. Julie Delpy, Vokietija, Prancūzija, 2007). Aktorė Julie Delpi („Trys spalvos. Balta“, „Prieš saulėtekį“) pati parašė savo debiutinės komedijos scenarijų, pati režisavo, montavo, prodiusavo, sukūrė muziką ir suvaidino pagrindinį vaidmenį. Meriona ir Džastinas – „tarptautinė pora“. Ji – prancūzė, jis – amerikietis. Jie gyvena Niujorke. Po nesėkmingo bandymo praleisti atostogas Venecijoje pora stabteli Paryžiuje. Čia Džastinas sutiks visus buvusius Merionos vaikinus ir susipažins su jos nestandartine šeima...

„Iš Rytų“ („D’Est“, rež. Chantal Akerman, Belgija, Prancūzija, Portugalija, 1993). Šis eksperimentinės dokumentikos filmas – tai nebyli kelionė per nežinomas Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos vietoves. Filmas įkūnija „kino akies“ teoriją. Akerman sako: „Pastatau kamerą priešais objektą, kurį noriu nufilmuoti, ir palieku ją įjungtą ilgą laiką – taip turi pasirodyti tiesa. Tiksliau, tiesa neturi pasirodyti, tiesiog staiga pajunti kažką netikėta ir širdis ima plakti greičiau.“ Šis kontekstualus filmas suteikia progą pamąstyti apie Rytų Europos tapatumą.

„Iš kitos pusės“ („Auf der anderen Seite“, rež. Fatih Akin, Vokietija, Turkija, 2007). Šių metų Kanų kino festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotas filmas. Šeši personažai Vokietijoje ir Turkijoje ieško vienas kito, kad išsiaiškintų praeities ir dabartinio gyvenimo istorijas. Nejatas – antros kartos turkų emigrantas Vokietijoje. Jis niekaip negali susitaikyti su savo tėvo Ali sprendimu apgyvendinti namuose prostitutę Jeter. Po moters mirties Nejatas keliauja į Stambulą ieškoti jos dukters Ayten, kuri emigruoja į Vokietiją. Mergina randa prieglobstį Hamburge pas studentę Lotę ir jos mamą. Kai Ayten deportuojama į Turkiją, Lotė prieš motinos valią išvyksta į Stambulą. Likimas ją suveda su Nejatu...

Kino pasakojimai

„Ali Zaoua“ (rež. Nabil Ayouch, Prancūzija, Marokas, Tunisas, Belgija, 2000).

Kvita, Omaras, Bubkeras ir Ali Zaoua gyvena gatvėje. Jie badauja, vagia, o pavogtus pinigus išleidžia narkotikams. Gyvenimas gatvėje turi savo taisykles. Sugalvoję pasitraukti iš gaujos, keturi draugai užsitraukia jos vado Dibo kerštą. Muštynėse Ali žūsta. Jo draugai nusprendžia jį palaidoti kaip tikrą princą – nuplukdyti į svajonių salą, kurioje šviečia dvi saulės.

„Dievo valia“ („Om Gud vill“, rež. Amir Chamdin, Švedija, 2006). 1975-ieji, karščiausia vasara Stokholme. Du broliai Juanas ir Tito dirba dieną naktį, kad sudurtų galą su galu. Juanas, vedęs merginą iš Sirijos, ruošiasi jos atvykimui. Tačiau yra vienas dalykas, kurio jis negalėjo numatyti... tai tikroji meilė! Vieną rytą autobusų stotelėje jis sutinka Juli – dainininkę iš Suomijos. Juli užima ne tik Juano vietą autobusų stotelėje, bet ir širdyje.

„Klasė“ („Klass“, rež. Ilmar Raag, Estija, 2007). Josepas – klasės pastumdėlis. Kai vienas iš bendraklasių jį užstoja, prasideda atviras karas tarp dviejų berniukų ir likusios klasės. Šešiolikmečiai nusprendžia nubausti klasės draugus. Josepo tėvas tarnauja armijoje ir laiko ginklus namuose...

„Klimatai“ („Iklimler“, rež. Nuri Bilge Ceylan, Turkija, 2006). Isa ir Bahar – dvi vienišos figūros, ieškančios jiems jau nebepriklausančios laimės. Minimalistiški dialogai ir išraiškingas garso takelis atskleidžia personažų tarpusavio santykius ir vidinį pasaulį. Šį meditatyvų filmą, dviejų personažų meilės dramą, papildo besikeičiančių metų laikų grožis. 2006 m. Kanuose filmas apdovanotas kino kritikų prizu.

„Koks vyras be ūsų?“ („Što je muškarac bez brkova?“, rež. Hrvoje Hribar, Kroatija, 2005). Vieną niūrų rytą nuo pastolių nukrito vyras be ūsų. Taip Tatjana liko našlė. Šis filmas – apie Tatjanos gyvenimą, tačiau jame veikia daugybė kitų spalvingų personažų: jaunoji Julija, prieš tėvo valią įsimylėjusi Stanislavą, kuriantį haiku apie dešrą, buvęs alkoholikas kunigas Stipanas, besistengiantis išsaugoti parapiją ir kovojantis su meile Tatjanai. Filmą galima vadinti ir farsu, ir ironiška alegorija apie šiuolaikinę Kroatiją, ir melodrama, ir situacijų komedija.

„Ninos kelionė“ („Ninas resa“, rež. Lena Einhorn, Švedija, 2006). Tai Lenkijoje gimusios žydės Ninos Einhorn ir jos šeimos šešerių metų gyvenimo istorija. Veiksmas prasideda Varšuvos gete, galiausiai likimas nuveda pagrindinę heroję į Švediją. Režisierės Lenos Einhorn motina pasakoja dukrai sukrečiančius ir skaudžius savo kelionės faktus. Jaunąją Niną vaidina lenkų aktorė Agnieszka Grochowska. Kūrėjai panaudojo daug archyvinės medžiagos.

„Tiesiog meilužiai“ („Les Amants réguliers“, rež. Philippe Garrel, Prancūzija, 2005). 1968-ųjų gegužė. Paryžiaus gatvėse – užkardos, degantys policijos automobiliai, riaušės. Poetas Fransua – vienas iš tų, kurie tiki, kad studentų maištas pradės tikrą revoliuciją. Grupelė bendraminčių apsistoja pas nepriklausomą ir turtingą Antuaną. Čia Fransua sutinka architektūros studentę Lili. Herojai klaidžioja tuščiomis Paryžiaus gatvėmis, diskutuoja apie revoliuciją ir meną. Šis filmas – tai atsakas Bernardo Bertolucci juostai „Svajotojai“.

„Vidaus imperija“ („Inland Empire“, rež. David Lynch, Prancūzija, JAV, Lenkija, 2006). Aktorė Niki stengiasi gauti vaidmenį vieno filmo perdirbinyje. Prieš kelerius metus jo filmavimas nutrūko dėl dviejų aktorių mirties. Tačiau Niki sutinka vaidinti. Be abejo, jos pasirinkimui turėjo įtakos gražus partneris Devonas. Filmas, kuriame jie vaidins, tai pasakojimas apie meilę, išdavystę ir kerštą… Kino fikcija greitai tampa realybe. Apie Niki ir Devono romaną sužino jų sutuoktiniai, o filmavimo aikštelėje ima dėtis vis keistesni dalykai… Didysis mistifikatorius Davidas Lynchas visai nepalengvina žiūrovų kelionės po savo filmo labirintą.

Muzika, keičianti pasaulį

Ši programa pristato muzikos pasaulį. Mariuso Dybwado Brandrudo filmas „Silent shout“ – audiovizualinė patirtis („Silent shout“ – An Audio Visual Experience“, Švedija, 2006) – tai novatoriško švedų elektroninės popmuzikos dueto „The Knife“ koncertas, 2006-aisiais nufilmuotas Geteborge. „Kartu su „Rolling Stones“ („Rolling Like a Stone“, rež. Stefan Berg, Magnus Gertten, Švedija, 2005) pasakoja apie 7-ojo dešimtmečio kartos gyvenimą, svajones ir nostalgiją. Filme panaudoti unikalūs kadrai iš koncerto Malmėje ir 1965 metų interviu su grupe „Rolling Stones“. Arūno Pozdniakovo „Kažkas atsitiko“ (1986) rodo populiariausius lietuvių atlikėjus – Vytautą Kernagį, „Fojė“, „Antį“. Filmas „Manu Chao. Pasaulinis turas“ („Manu Chao. Gira mundo tour“, rež. Francois Bergeron, Prancūzija, 2005) – tai subtilus dainininko ir keliautojo portretas. Apsiginklavęs mažute kamera, gitara ir kompiuteriu, stebėdamas ir įsiklausydamas Manu Chao klajoja po pasaulį... Filmas „Muzikos smūgis. Ritmas revoliucijai“ („Hitmusic. Rythm of the revolutionary“, rež. Sascha Fülscher, Oskar Idin, Alex Veitch, Anna Weitz, Anna Klara Åhrén, Švedija, 2006) pasakoja apie 7-ojo dešimtmečio grupę „Röda Bönor“. Jos nariai buvo įsitikinę, kad muzika yra būdas kurti geresnį pasaulį. Filme „Neužrašyta ateitis. Džo Strameris“ („The Future is Unwritten – Joe Strummer“, rež. Julien Temple, D.Britanija, 2007) pasakojama apie prieš 5 metus mirusi, bet vis dar įtakingą grupės „The Clash“ lyderį. „Skotas Volkeris, trisdešimtojo amžiaus žmogus“ („Scott Walker – a 30th Century Man“, rež. Stephen Kijak, D. Britanija, 2006) pasakoja apie daugiau nei 40 metų trunkančią Scotto Walkerio karjerą, kuri jam pelnė ne tik garsiausios Jungtinėje Karalystėje popžvaigždės titulą, bet ir paslaptingo atsiskyrėlio reputaciją.

Retrospektyva. Prancūzų Naujoji banga

Naujosios bangos judėjimą 6-ajame dešimtmetyje pradėjo aplink žurnalą „Cahiers du cinéma“ susibūrę jaunieji kino mėgėjai, nutarę, kad prancūzų filmai išsikvėpė ir tapo „tėtušių kinu“. 1959-ieji yra laikomi Naujosios bangos proveržio metais – tada pasirodė debiutiniai filmai – Francois Truffaut „Keturi šimtai smūgių“ („Les quatre cents coups“), Alaino Resnais „Hirosima, mano meilė“ („Hiroshima, mon amour“) ir Jeano Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“ („Ć bout de souffe“, 1960). Robertas Bressonas nėra laikomas Naujosios bangos kūrėju, tačiau nė vieno jų vadintas mokytoju. Į programą įtrauktas 1959 m. Bressono filmas „Kišenvagis“ („Pickpocket“). Alaino Resnais dokumentinis filmas „Naktis ir rūkas“ („Nuit et Brouillard“, 1955 ) bene pirmasis prabilo apie Holokaustą. Taip pat bus parodytas filmas, jungiantis Naująją bangą ir vėlesnius jo kūrėjų ieškojimus: Jeano Luco Godard’o „Pamišėlis Pjero“ („Pierrot le Fou“, 1965).

Parengta pagal TKKF inf.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 75 iš 75 
5:49:17 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba