SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-07 nr. 703

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Operos magija
11

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Oratorius ir poetas
• Vytautė Markeliūnienė
Misijos žmogus
• Operetės premjera Kaune
• Irena Žukaitė (1929–2006)4
• "Bravissimo" kaleidoskopas
• Balandžio pradžia – Stasiui Vainiūnui
• Gastrolės Prancūzijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Lino daina
 Neringa Černiauskaitė
Kai nesimato medžio stiebo
3
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pakeliui į muziejų
• Nijolė Nevčesauskienė
Kaklaraištis džentelmenui
1
• Projektas van Goghui atminti2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
Dešimtasis Baltijos šokio gimtadienis
1
• Konstantinas Raikinas vaidins Vilniuje
• "cezario grupė" vėl kelia sparnus1
• "Stiklinė arbatos..." "Sriubos teatre"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Dokumentikos teatrai
• Apie tuos, kurie nori pakeisti pasaulį1
• Susidūrus su tikrove
• Grėsmė geram kinui6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Šiaip žmonės
15

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kai nesimato medžio stiebo

Paroda "Viršūnėlės ir šaknelės" Šv. Jono gatvės galerijoje

Neringa Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Širšių lizdas"

"Mano šeima – MAFFIA" švenčia jubiliejų. Jai jau penkeri: per jubiliejinės parodos atidarymą buvo didelis tortas, kelios žvakelės ir, žinoma, jokio alkoholio. Susirinko daug žmonių, bet tik artimų, nes tai – "Mano šeima". Ši šeima nėra kažkuo ypatinga, ji beveik tokia pat, kaip ir visos kitos meno pasaulyje – demonstravimui priima tik savo draugų, giminių ir artimųjų darbus. Jubiliejaus proga sudarytas šeimos geneologinis medis, tačiau kadangi ši šeima – "MAFFIA", kažkiek slapta, liko tik "Viršūnėlės ir šaknelės", paslepiant svarbiausią jos dalį – stiebą. Stiebo nesimato ne vien todėl, kad jis slaptas, bet ir dėl to, kad niekas nenorėjo tapti stiebu, t.y. kažkokiu "šeimos" liemeniu – vieni labiau troško būti galva (viršūnėlėmis), kiti – pėdomis (šaknelėmis).

"Mano šeimoje" yra kelios kartos, tačiau jos nesipyksta tarpusavyje ir nejaučia jokio amžiaus skirtumo. Pavyzdžiui, Marija Teresė Rožanskaitė vaikšto su peršviečiama "Kuprine su politikais", kurios viduje šypsosi daugybė į Tony Ourslerio stiklainiuose "įspraustus" veidus panašių išgaubtų politikų atvaizdų. Tai lyg savotiškas šeimos albumas, su savais šeimyniniais ryšiais, skolomis ir draugystėmis. Tačiau toks albumas daugokai sveria, todėl M.T. Rožanskaitė galiausiai pradangina kuprinę, palikdama tik jos diržus, taip pasiekdama "Išsilaisvinimą" – nuo tradicinių, tvirtų meno gvildenamų klausimų ji pereina į kiek paprastesnį, vaikiškesnį santykį su pasauliu, kai problemos išsprendžiamos tiesiog jas numetant į šalį. Vaikiškumo ir primityvumo persmelkti ir spalvotais pieštukais atlikti Kristinos Dūdienės "Natiurmortai". Tačiau jie, kaip ir M.T. Rožanskaitės objektai, gana klastingo paviršiaus. Kiekviena linija, dėmė juose kruopščiai apmąstyta, sudėliota lyg faux-naive stiliaus Davido Hockney piešinukuose: jie gyvybingi, tačiau ne instinktyvūs, veikiau "ekspresyviai apskaičiuoti". Savo veiksmus tiksliai apskaičiuoja ir Neringa Kūlokaitė, kruopščiai dėliodama maisto kubelius į figūrines mozaikas ("Saldus grožis. Karvė"). Tokiu būdu ji tartum atgaivina antikoje, vėliau Bizantijoje populiarų dekoravimo būdą, utilitarų objektą transformuodama į nefunkcionalų, "nesuinteresuotam malonumui" skirtą darinį. Be to, mozaikoms būdingas ilgaamžiškumas čia taip pat paniekinamas, iškeliant meno kūrimo proceso aspektą.

Kai kurie menininkai rūpinasi "šeimos" maisto atsargomis, konservuodami "Keturis litrus" akmenų, demonstruodami, kad menininkai minta "dvasios penu", todėl jiems nereikalingi jokie statusai visuomenėje, taip pat kad jų veikla tėra laisvalaikio žaidimai, o visą likusį laiką jie mielai koncentruoja "pagrindiniams" darbams kavinėse, spaustuvėse, reklamos agentūrose. "Mano šeima – MAFFIA", todėl ji nemėgsta demonstruoti savo didžiųjų laimėjimų, veikiau klaidas, kurios gimsta neturint laiko tų laimėjimų siekti. "Šeima" pasirodo fragmentiškai, tačiau nuolat, kaip persekiojantis košmaras. Arba kaip Vido Poškaus kadruoti pasakojimai, kuriuose juodu šratinuku mėginama perteikti kasdienių patyrimų nuotrupas – "Pavasaris. 2 bankomatinės operacijos. Kirpykla. Piko valanda". Tačiau figūrose individualūs bruožai jau išnykę, likę tik siluetai, nurodantys nebent lytį, visiškas anonimiškumas, lygiai toks, kaip ir būna kasdien, kai susitinki šimtus praeivių – telikę jų siluetai ir lytis. Tokia pat fragmentiška ir Alisos Mulinos patirtis "To be continued (Pasivaikščiojimai)", jos fotografijose šalia plastikinės karvės ir besimankštinančios gimnastės išnyra kalėjimo siena ir žibintas, o greta – vėl dykinėjantys vyrai kažkokioj pakrantėj ir kažkoks kampas. Viskas atrodo kažkaip nenatūraliai, kai taip drastiškai sustabdoma kasdienybė, kai ji ištraukiama iš savo įprasto konteksto, bendros, vientisos istorijos. Fotografė kuria savo istoriją iš šių nuotrupų ir mėgina suvokti, kuo susijusi plastikinė karvė ir kalėjimas, tačiau juk viskas šalia vienas kito – tereikia "iškirpti" gabalą kelio, ir griūva bet kokia "pasaulio tvarkos" iliuzija.

Gal todėl Tomas Martišauskis užsiima smulkesne veikla, darydamas įvairių dugnų gipsines atliejas. Susidomėjęs jis tyrinėja ne tik stiklo taros, bet ir įvairaus vertinimo ribas, pritvirtindamas šias atliejas prie prabangaus juodo aksomo lentelių. Nematomai, tuščiai erdvei jis suteikia apčiuopiamą formą, su serijiniais numeriais ir kilmės vieta. Kaip ir Rachel Whiteread, padariusią savo pačios namo gipsinę atlieją, skulptorių domina tuštumos ir pilnatvės, matomo ir nematomo, minimalistinės išraiškos ir atpažįstamo objekto santykiai.

Algis Kasparavičius taip pat nematomą erdvę paverčia šizoidine geometrine abstrakcija kūrinyje "Trofėjai": medžioklės laimikiams pritvirtinti skirtos lentos pakeičiamos veidrodžiais, kuriuose atsispindi už nugaros likę sienų kampų, langų motyvai. Tiesa, jei žiūrovas aukštesnis, jis gali tapti asmeniniu trofėju, atskirtu nuo paties savęs, uždarytu savo kaleidoskopiniame liguistų pomėgių pasaulyje. "MAFFIA šeimos" trofėjai – parodos lankytojai (tiesa, kiek aukštesnio ūgio), susigundę pamatyti nematomas geneologinio medžio puses – "Viršūnėles ir šakneles". Susikūrusi savus įstatymus ši "šeima" nebijo laužyti oficialių meno pasaulyje įsigalėjusių taisyklių, nukrypti į naivumą, paviršutiniškumą, deklaratyvumą. Tokia strategija pasirinkta neatsitiktinai, siekiant minimaliomis priemonėmis, pigiomis medžiagomis, trivialiomis temomis sugriauti įsivyravusią dekoratyvaus, saloninio (dabar "ofisinio") meno tendenciją Lietuvos mene.

 

Skaitytojų vertinimai


7132. skaitytoja :-( 2006-04-16 22:58
prastas stilius, deja, straipsnio....ech...

7226. arturas :-) 2006-04-23 00:54
sveika neringa tavo straipsniai neblogi idomu skaityti. parasyk man i pasta pasnekėsim apie senus laikus ir apie dabarti, budulis@mail.lt

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
5:49:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba