SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-07 nr. 703

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Operos magija
11

Muzika 
 Edmundas Gedgaudas
Oratorius ir poetas
• Vytautė Markeliūnienė
Misijos žmogus
• Operetės premjera Kaune
• Irena Žukaitė (1929–2006)4
• "Bravissimo" kaleidoskopas
• Balandžio pradžia – Stasiui Vainiūnui
• Gastrolės Prancūzijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Lino daina
• Neringa Černiauskaitė
Kai nesimato medžio stiebo
3
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pakeliui į muziejų
• Nijolė Nevčesauskienė
Kaklaraištis džentelmenui
1
• Projektas van Goghui atminti2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
Dešimtasis Baltijos šokio gimtadienis
1
• Konstantinas Raikinas vaidins Vilniuje
• "cezario grupė" vėl kelia sparnus1
• "Stiklinė arbatos..." "Sriubos teatre"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Dokumentikos teatrai
• Apie tuos, kurie nori pakeisti pasaulį1
• Susidūrus su tikrove
• Grėsmė geram kinui6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Šiaip žmonės
15

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Oratorius ir poetas

Po pianisto Dmitrijaus Baškirovo rečitalio Nacionalinėje filharmonijoje

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dmitrijus Baškirovas ir Jonas Aleksa
M. Raškovskio nuotr.

Kovo 29 d. pilnutėlėje Nacionalinės filharmonijos salėje klausėmės Dmitrijaus Baškirovo rečitalio. Tirštas rūkas pianistui sukliudė laiku pasiekti Vilnių, priešpiečiu atvykęs dar repetavo, tad solinis koncertas – beveik be atokvėpio. Į miestą trumpam atplūdusi pirmoji šiluma džiugino ir svaigino. Sunkoka susitelkti į koncertą einantiems, o kaip turi jaustis solistas? Bet garsioji Baškirovo energetika tokius išbandymus dar vis ištveria (gal juos net savaip mėgsta?). Akimirksniu pasklidusi po salę, ji sukūrė tolydžio stiprėjančią šventės atmosferą. Mozartą, Haydną ir Beethoveną interpretavo oratorius, o Chopiną ir Debussy – poetas. Itin jautriai prisiminsiu antrąjį aspektą. Penkias mazurkas, "baškiroviškai" gretinančias lyriką ir dramatizmą, visur budintį Artisto gyvybingumą. Tikro garsų teatro akimirkas, kurias pratęsė penki bisui paskambinti kūriniai. Čia pateikiu kitą dieną įvykusio mūsų pokalbio ištraukas.

Jonas Aleksa… Mozarto Koncertą c-moll čia, Vilniuje, grojome maždaug prieš metus. Panašią prasidedančio pavasario dieną. Jis repetuojant pametėdavo vos vieną kitą žodį. Ir viskas būdavo aišku. Orkestrui, solistui. Per koncertą nekilo baimė, kad galiu likti nesuprastas, kad jis ims ir kažką kitaip, negu aš norėčiau, padarys. Viskas natūralu. Kaip natūrali pati muzika. Taip jis diriguodavo, taip ir bendraudavo. Kukliai ir oriai. Buvo muzikas visa savo esybe, jo niekad nepamiršiu.

Pasaulis šiandien pertekęs puikaus pianizmo. Taip pat ir profesionalizmo. Bet – po truputį didėja atotrūkis tarp šių dalykų ir kūrybos potencialo. Tą patiria dargi jo nestokojantys. Jiems jau nebeatrodo, kad kūrybinius pradus būtina įgyvendinti, nes iš jų dividendai būna menkesni, negu tie, kuriuos siūlo jautrumas komercijos reikmėms.

Taip, yra rinka. Jos reikalavimai. Nenoriu reikšmintis, savo asmenį pateikdamas lyg kokią priešybę. Paprasčiausiai – esu koks esu. Kitoks būti negaliu ir nenoriu. Tačiau be asmeninio gyvenimo turiu ir tą kitą, profesinį. Savo asmeniniam gyvenimui papriekaištaučiau. Galiu klysti ir kaip profesionalas, bet čia niekada nemeluoju. Todėl jaučiuosi patogiai.

Savo mokinius stengiuosi taip suartinti su muzika, kad jie patirtų jos įkvepiančią jėgą. Tais kitais dalykais jie gal vėliau užsikrės, gal neužsikrės… Žinau, kad jeigu aš būčiau šiuolaikiškesnis, irgi turėčiau kai ko daugiau. Tik kad to "daugiau" man nereikia. Man svarbu, kad vis dar toks, koks esu, einu į sceną ir kad žmonės manęs klausosi. Būna drauge su manim. Kad galiu jiems kažką pasakyti ne apie save, o apie muziką. Žiūrėkit, kokia čia gelmė, žiūrėkit, kaip tai sukrečia… Arba – paprasčiausiai pajauskit, kiek čia švelnumo. Noriu priminti tas vertybes, nuo kurių nusigręžus viskas netenka prasmės. Be jų žūsta visoks menas, ne tik muzika. Be gyvenimo, be įvairiausių jo apraiškų. Muzika kupina aistrų, švelnybių, filosofinių apmąstymų. Drama ir tragedija. Dar daug ką ji ypatingai slepia. Tą viską įžvelgiant ir praverčia aukščiausias profesionalizmas. Tačiau jį įgiję artistai dabar dažnai mieliau eksploatuoja lėkštas išorės kategorijas. Gelmė pamažu nuo mūsų traukiasi. Ką daryti? Kiekvienas iš mūsų turime tam priešintis. Darbuotis. Sąžiningai, garbingai. Pajausdami muzikos reikmes. Jei bus apie tai mąstančių žmonių, tai kažkas išliks. Impulsų apie tai rimtai galvoti mažiau negu mano studijų metais. Šiuolaikinės civilizacijos problemos… Tačiau ir šiandien yra pasiaukojančių žmonių, pajėgių rodyti, kad muzika ne tik "oi, kokia graži!", kad ji mus gali jaudinti, sukrėsti. Aš tuo tikiu, tad noriu ir su kitais tokia muzika dalytis. Tokią ją turiu. Manau, kad tai – ir prigimties, ir mano mokytojų dėka.

Mano profesorius Aleksandras Goldenveizeris buvo labai išprusęs muzikas, rimtas, išmintingas, nors kaip artistas neryškus. Mane jis išmokė daugybės dalykų, susijusių su disciplina, su stilingumu ir dar kitokių. Nepaprastai ryški artistė Marija Judina nesugebėjo rimtai imtis pedagogikos. Didysis Sofronickis irgi nebuvo geras pedagogas, nes jis savo garsųjį subjektyvizmą (pasiekusį stulbinamų rezultatų) norėjo "tiražuoti" tarp mokinių. Ir kai tik mokiniai griebdavosi Sofronickį kopijuoti, išeidavo karikatūros. Aš dar būdamas jaunas suvokiau, kad neturiu teisės versti mokinius groti taip, kaip tą darau aš. Niekur nepasakyta, kad mano muzikos suvokimas, jos pajautimas gali tapti pavyzdžiu. Kitos psichikos, kitokio temperamento žmogui daug kas kitaip atrodo. Įpratau, kai mano mokinių pasirodymus komentuodami kritikai stebisi juos tokius skirtingus girdėdami.

Į Maskvą iš Tbilisio atvažiavau 1950 metų vasarą. Mano nuostabioji tenykštė mokytoja Anastasija Virsaladzė, kitaip negu daugybė pedagogų (anuometinių ir dabartinių), įsikibusių į savo gerus mokinius, man pasakė: "Žinai, branguti, man regis, kad jau metas tau važiuoti į Maskvą". Pati mane stumte į Maskvą išstūmė.

Pirmasis įspūdis Maskvoje – gedulo iškilmės Konservatorijos Didžiojoje salėje. Mirė nuostabioji pianistė Roza Tamarkina. Visai jauna. Pianistai skambino. Ir štai pasirodo kažkokia sunkiasvorė, nerangi sena moteris, juodu vos ne vienuolišku rūbu. Paskambino lėtąją paskutinės Schuberto Sonatos B-dur dalį. Niekad daugiau gyvendamas jos šitokios neišgirdau. Net Richterio klausydamasis. Tai mane sukrėtė. O skambino Marija Judina. Aišku, kai tik pamačiau afišą, kad Judina Mažojoje salėje skambins pirmąjį "Gerai temperuoto klavyro" tomą, nuskubėjau į koncertą nesitverdamas entuziazmu. Ji taip išbarškino, ištratino tą pirmąjį tomą, kad mane apėmė siaubas. Po metų – koncertas Kolonų salėje, ji skambina Beethoveno Ketvirtąjį ir Penktąjį koncertą, Fantaziją su choru ir orkestru. Pranoksta viską, ką buvau girdėjęs. O netrukus – siaubingas rečitalis. Paradoksalus ji buvo žmogus. Arba grodavo lyg peiliu tau muziką visam gyvenimui įrėždama, arba keldama siaubą, iš kūrinių besityčiodama. Tokia buvo asmenybė. Taip, tokia asmenybė. Vėl leidžiami jos įrašai. Stebuklingi. Vėl leidžiami Grigorijaus Ginzburgo, visai kitokio pianisto, įrašai. Vienintelio rusų pianisto, prieškario ir ankstyvo pokario metais tęsusio Józefo Hofmano, Ignaco Friedmano estetinio virtuoziškumo liniją. Jokios agresijos, jokio brutalumo, viskas neišpasakytai grakštu. Pasaulis neperseniausiai "atrado" Samuilo Fainbergo interpretuojamą "Gerai temperuotą klavyrą". Taip, kai kuriems reiškiniams reikia laiko perspektyvos.

Dabar turiu dvi vietas, kurias galiu vadinti savaisiais Wohnsitz. Butas Maskvoje ir butas Madride, kuriame jau penkiolika metų vadovauju Karalienės Sofijos aukštosios mokyklos katedrai. Nuvykstu į Madridą kas mėnesį, kai manęs ten nebūna, studentams vadovauja puikus asistentas (pusiau ispanas, pusiau vokietis). Nuolat – koncertai, kursai, žiuri. Koncertams vietas pastaruoju metu labai renkuosi.

Nyksta pianistų rečitaliai. Karjeros siekiantys jaunieji dažniausiai groja su orkestrais. O juk būtent rečitaliai nepalyginti palankesni pianisto asmenybei skleistis. Nemažai yra tokių, kurie, puikiai pasirodę su orkestru, rečitalyje nublanksta. Nes jame tenka "persirenginėti įvairiais drabužiais", tuo pat metu išliekant savim.

Mėgstu tik tokius studijoje darytus įrašus, kurie skamba "tarsi gyvi". O tų "ištobulintų", iškankintų negaliu pakęsti. Vertinu įrašus, kur atpažįstu savąjį garsą.

Ketinu atvykti su trimis savo studentais – ispanu, prancūzu ir rusu. Vilnius tebėra miestas, gyvenantis savitą gyvenimą, turintis stiprią trauką. Pasaulyje vis mažiau tokių vietų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
5:48:54 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba