SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-07 nr. 703

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ramoškaitė
Operos magija
11

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Oratorius ir poetas
• Vytautė Markeliūnienė
Misijos žmogus
• Operetės premjera Kaune
• Irena Žukaitė (1929–2006)4
• "Bravissimo" kaleidoskopas
• Balandžio pradžia – Stasiui Vainiūnui
• Gastrolės Prancūzijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Lino daina
• Neringa Černiauskaitė
Kai nesimato medžio stiebo
3
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pakeliui į muziejų
• Nijolė Nevčesauskienė
Kaklaraištis džentelmenui
1
• Projektas van Goghui atminti2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
Dešimtasis Baltijos šokio gimtadienis
1
• Konstantinas Raikinas vaidins Vilniuje
• "cezario grupė" vėl kelia sparnus1
• "Stiklinė arbatos..." "Sriubos teatre"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Dokumentikos teatrai
 Apie tuos, kurie nori pakeisti pasaulį1
• Susidūrus su tikrove
• Grėsmė geram kinui6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Šiaip žmonės
15

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Apie tuos, kurie nori pakeisti pasaulį

Interviu su "Choristų" režisieriumi Christophe’u Barratier

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Choristai"

Šiandien "Skalvijos" kino centras pradeda rodyti vieną populiariausių pastarųjų metų prancūzų filmų, Christophe’o Barratier "Choristus" ("Les choristes", Prancūzija, Šveicarija, Vokietija, 2004). Tai – 1947 m. Jeano Dreville’io filmo "Lakštingalų narvas" ("La Cage aux rossingnols") perdirbinys. "Choristus" sukūręs Christophe’as Barratier groja klasikine gitara, jis – ne vieno tarptautinio konkurso laureatas. Nuo 1991 m. Barratier bendradarbiauja su Jacques’u Perrinu, kuris yra ir "Choristų" prodiuseris. 2001 m. Barratier debiutavo trumpo metražo filmu "Le Tombales". "Choristai" yra jo pirmas pilno metražo vaidybinis filmas. Pateikiame sutrumpintą pokalbį su režisieriumi.

Kodėl pasirinkote Jeano Dreville’io filmo perdirbinį savo pilno metražo debiutui?

Ilgai ieškojau temos. Naudojausi užrašais, kurie buvo susiję su ankstyva vaikyste, jausmais, kuriuos išgyvenau būdamas 4–8-erių metų. Turėdamas omenyje savo muzikinį išsilavinimą, norėjau, kad filmo tema sietųsi su muzika. Vaikystės ir muzikos temos atvedė prie "Lakštingalų narvo". Filmą mačiau per televiziją būdamas septynerių ar aštuonerių, 1970 ar 1971 metais. Tada jis mane nepaprastai sujaudino, nors dabar filmas yra beveik užmirštas. Jis nėra laikomas prancūzų kino šedevru, todėl buvo lengviau jį adaptuoti. Atmintyje išliko du dalykai: vaikiškų balsų sukelti jausmai ir personažas – nevykėlis muzikas, bandantis pakeisti pasaulį ir žmones. Filmuose visada didžiausia įspūdį daro individas, kuris stengiasi padaryti pasaulį geresnį. Gal mano filmas paskatins kitus žmones imtis tokių bandymų. Mėgstu susitapatinti su pagrindiniu herojumi. Klemanas Matjė moko ne tik muzikos, jis moko gyvenimo. Mano filme yra trys temos: ankstyva vaikystė, muzika ir aistros perteikimas.

Ar nekilo pagundų perkelti veiksmą į mūsų dienas?

Ne. Šiuolaikinė istorija apie vaikus mokantį dainuoti žmogų turėtų pasakoti ir apie šiuolaikinius vaikus. Vadinasi, reikėtų paliesti permanentinės bedarbystės, jaunimo nusikalstamumo, asimiliacijos problemas, o aš apie tai nenorėjau kalbėti. Svarbi ir pagrindinio personažo pozicija. Būdamas šiuolaikinis mokytojas, Matjė turėtų visai kitus prioritetus. Jis neturėtų nieko bendra su 6-ojo dešimtmečio muzikos mokytoju.

Kodėl Jūs akcentuojate vaikystę?

Tai – universali tema. Žvelgdamas į save per savo praeities prizmę, gali pabėgti nuo dabartinių reikalų ir susikoncentruoti ties tuo, kas bendra visiems, – ties neteisybės ir buvimo atstumtuoju jausmu, kurį jaučia tėvų paliktas vaikas arba našlaitis, bei iš to kylančiu maištu. Filme vaidinę vaikai buvo kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių, tačiau užteko jiems apsivilkti herojų kostiumus, ir jie tapdavo tų pačių baimių, troškimų ir liūdesio kamuojamais vaikais.

Kodėl veiksmas nukeltas į 1949 metus?

Po karo buvo įsteigta daug vaikų integravimo įstaigų, vadintų "pataisos namais". Šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo sukurta vaikų apsaugos tarnyba. Tai buvo oficialiosios vaikų psichologijos pradžia. Buvo kuriami vaikų psichologiniai portretai, siekiama juos stebėti ir veikti. Filme parodyti metodai iki šiol atrodo gana kontroversiški. Penktojo dešimtmečio pabaiga buvo skausmingas laikotarpis. Ką tik pasibaigus karui tėvai, kaip visada krizės momentais, buvo pasinėrę į didesnes problemas nei vaikų auklėjimas .

Ar iškart numatėte Klemano Matjė vaidmenį Gerard’ui Jugnot?

Taip. Jis yra ir filmo koprodiuseris. Aš juo nepaprastai pasitikiu. Jis – labai protingas skaitytojas. Jis perskaitė visas tris scenarijaus versijas ir kiekvieną kartą duodavo protingų patarimų. Jis turi nepaprastą intuiciją, moka numatyti žiūrovų lūkesčius. Jo indėlis buvo milžiniškas.

Kaip ieškojote vaikų?

Pirmiausia norėjau, kad mažąjį solistą vaidintų tikras dainininkas. Žinojau, kad nebus lengva, bet man labai pasisekė. Važinėdamas po Prancūziją ir klausydamasis mažųjų choristų, atradau Jeaną Baptistą Maunier, Lijono choro "Petits chanteurs de Saint-Marc" solistą. Jo balsas ypač jaudinantis. Po aktorių bandymo apsisprendžiau. Nenorėjau, kad filme vaidintų mažieji "profesionalai". Ieškojome vaikų Overnės regione, kuriame planavome filmuoti, Klermono Ferano pradinėse mokyklose ir gimnazijose. Išklausęs du tūkstančius vaikų turėjau pakankamai "aktorių". Iš pradžių jie "dainavo" pagal Lijono choro įrašus, bet labai greitai išmoko visas dainas atmintinai ir dainavo jas neįtikėtinai energingai.

Kas dar buvo svarbu?

Scenografija. Norėjau atkurti tos rūsčios ir keliančios baimę vietos atmosferą ir leidau jausmams nugalėti realizmą. Norėjau, kad pastatas būtų ypač didelis, slegiantis ir nedraugiškas, kad būtų lengviau išreikšti vaiko, kuriam visi daiktai yra didesni nei iš tikrųjų, įspūdžius.

O muzika?

Prie muzikos kartu su Bruno Coulaisu dirbome devynis mėnesius prieš prasidedant filmavimui. Norėjau išvengti vaikiškų kalėdines giesmes giedančių chorų įspūdžio. Muzika turėjo būti stipri, ne iš įprasto repertuaro. Muzika atspindi Klemano Matjė dvasios būseną, tad filme įvairūs žanrai atskleidžia herojaus vidinę evoliuciją.

Dabar, kai filmas jau baigtas, kas Jums liko?

Suvokimas, kad ši istorija mano pasąmonėje buvo jau seniai. Jos pasakojimas leido man susidoroti su tam tikrais gyvenimo nutikimais, kai pats buvau mažas muzikantas. Filmas buvo gera terapija, leidžianti užbaigti tam tikrus vaikystės momentus, kurie gal ir nebuvo visiškai nelaimingi, bet buvo pakankamai sunkūs ir pavertė mane pernelyg trapiu. Turėjau galimybę papasakoti apie muziką, kuri yra mano gyvenimo aistra. Panašiai kaip Klemanas Matjė, niekad nepadariau muzikanto karjeros. Vieną dieną mečiau viską. Žinojau, kad kada nors teks apie visa tai papasakoti, įvertinti, ar tas gestas buvo drąsos, ar bailumo aktas. Mane galima iššifruoti pasitelkus filmo herojus, tarp jų ir… mokyklos direktorių.

Parengta pagal reklaminę filmo medžiagą

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
5:48:51 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba