SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-04 nr. 682

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Jakeliūnaitė
Sklandanti tapyba
1

Muzika 
• Tomas Kniukšta
Naujovių netrūko
2
• Živilė Ramoškaitė
Trys kūriniai – trys epochos
5
• Lapkričio "Bravissimo": Karmen, Ana Karenina ir kitkas
• Kviečia Šv. Kristoforo kamerinis orkestras
• Filharmonijoje koncertuos vienas populiariausių pianistų pasaulyje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Ten būti čia
• Neringa Černiauskaitė
Tuštumos pilnatvė
4
• Aurelija Jasaitė
Tarp skaitmeninių saunų ir meno
2
• Monika Krikštopaitytė
Nacionaliniai tekstilės ypatumai
19
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Aklas taperis
• Don Žuanas dėvi sportinį kostiumą1
 Virpanti laidos vedėjo širdis
• Pagrindinė VDFF programa
• "Scanorama 2005" kviečia į skandinavų kino puotą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Eglė Rindzevičiūtė
Surištos moterys, brutali architektūra ir augalai
6
• Zeynep Devrim Gürsel
Atvirai, bet prikandus liežuvį
3

Anonsai 
• Kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Virpanti laidos vedėjo širdis

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Plėšrūnas"

Viena mano draugė vaikystėje pasiūlė pionierių būriui suteikti Fidelio Castro vardą. Pasiūlymas buvo sutiktas gana nepatikliai, tačiau vietinius pionierių vadus įtikino didžiulis iškarpų albumas, kuriame buvo šimtai Kubos revoliucijos vado nuotraukų. Nereikia užmiršti, kad 7-ajame dešimtmetyje rokas ir popsas dar tik pradėjo užkariauti pozicijas, o tikrosios žvaigždės spindėjo kine ir politikoje. Fidelis Castro buvo viena ryškiausių žvaigždžių, tik vėliau jo vietą užėmė Che Guevara. Mano draugė ir pati dabar pasišaipo iš savo jaunystės susižavėjimų, bet sutikite, kad paauglė iš Lietuvos provincijos, besižavinti Kubos revoliucija, nebuvo dažnas reiškinys. Tai ne toks juodas biografijos puslapis, kaip kad gali pasirodyti, juolab kad kitas senas Castro gerbėjas – garsusis Gabrielis Garcia Marquesas – iki šiol neišsižadėjo savo susižavėjimo objekto. Manau, kad draugė mielai pasižiūrės kitos Castro garbintojos istoriją Jacko Benderio filme "Mano mažoji žudikė" (LNK, 6 d. 22.35). Filmo pagrindas – tikra Maritos Lorenz istorija. Šią damą iki šiol gaubia CŽV paslapties šydas, nors, manau, kai kurias paslaptis ji nusineš su savimi į kapą. Filme rodoma pati jos veiklos pradžia, kai vokiečių kapitono dukra 1959 m. susižavėjo Castro ir tapo jo meiluže. Meilė baigėsi tuo, kad po kelerių metų būtent jai amerikiečių žvalgyba patikėjo nunuodyti Castro. Lorenz nesugebėjo to padaryti, tačiau vėliau ji tapo patyrusia agente ir net kažkurios Lotynų Amerikos valstybės galvos žmona. Pati Lorenz užsimena apie savo dalyvavimą nužudant Johną Kennedy, jos karjera tęsėsi ilgai. Apie tai ji papasakojo dokumentiniame filme, kurio, deja, niekas pas mus nerodo. "Mano mažojoje žudikėje" viso to nėra, nes filmas pritaikytas (konsultantė ir buvo pati Lorenz) pasaulį stebinčiųjų ant sofos (arba krėsle) priešais televizorių suvokimui. Marita (Gabriele Anwar) kenčia, myli revoliucijos lyderį (Joe Mantegna), laukiasi jo kūdikio ir pamažu praranda iliuzijas.

Savo draugei pasiūlysiu ir dar vieną filmą apie Lotynų Ameriką. Tai Rodgerio Spottiswoodo filmas "Noriega. Dievo numylėtinis" (TV3, 6 d. 22.45), kurio herojus yra buvęs Panamos diktatorius (Bob Hoskins). Vaikystėje paliktas tėvų Noriega augo skurdžių kvartale ir norėdamas padaryti karjerą įstojo į armiją. Tapęs lyderiu, jis skendėjo korupcijoje, nusikaltimuose ir narkotikų kontrabandoje, tad prarado net Castro paramą. Prieš jį stojo ir iki tol pro pirštus į jį žiūrėjusi CŽV. Viskas baigėsi tuo, kad Noriegai teko ieškoti prieglobsčio Vatikano ambasadoje.

Sutikite, politika yra labai kinematografiška. Prancūzų režisieriaus Elie Chouraqui filmo "Harisono gėlės" (TV3, 4 d. 23.25) herojus, "karštųjų taškų" fotožurnalistas Harisonas (David Strathairn), ko gero, turi ne vieną prototipą. Tačiau pirmiausia filme pasakojama meilės istorija. Harisono žmona Sara (Andie MacDowell) nepatiki, kad jos vyras žuvo viename buvusios Jugoslavijos karų, ir vyksta jo ieškoti. Baisios žudynės, genocidas tėra tik meilės istorijos bei pasvarstymų apie žurnalisto atsakomybę fonas.

Kažkodėl visus diktatorius įsivaizduoju esant kanibalais. Labai lengva įsivaizduoti, kaip kūdikius ryja Stalinas, žmogiena užkandžiauja Castro ar Miloševičius. Rusų NTV neseniai parodė dokumentinį filmą apie šiuolaikinius žmogėdras ir konstatavo, kad kalėjimuose atsiduria tik maža jų dalis. Beje, pasirodo, kanibalus jaučia šunys: vieno žmogėdros kaimynė filme prisimena, kaip visi kiemo šunys kaip susitarę piktai aplodavo žmogieną stiklainiuose konservavusį pilietį. Filmas taip pat aiškiai davė suprasti, kad kartą jos paragavęs jau niekad nebegalėsi sustoti.

Apie tai, man regis, kalba ir Antonios Bird filmas "Plėšrūnas", kurį pamėgo TV3. Šįkart jis bus rodomas šeštadienio vakarą (5 d. 22.45). Filmo veiksmas nukelia į 1847-uosius, tolimą Amerikos karinį fortą, kuriame pasirodo žmogėdra. Kuo filmas baigsis, aiškinti neverta. Galiu tik pridurti, kad režisierė surinko puikius aktorius – Guy Pearce’ą, Jeremy Daviesą, Robertą Carlyle’ą, Davidą Arquette’ą, kurie akivaizdžiai mėgaujasi vaidindami šiame ironiškame ar net satyriškame filme, juk akivaizdu, kad nuolat režisierės pabrėžiamas kontrastas tarp perdėto realizmo ir filosofiškos filmo ištarmės nėra atsitiktinis. Sako, kad kanibalas visada yra vienišas, nes jam sunku susirasti draugų. Diktatoriai taip pat, regis, yra vienišiai.

Dar vienas populiarus posakis teigia, kad "tu esi tai, ką valgai". Tai visiškai tinka televizijos žiūrovams. Tai, ką jiems siūlo mūsų televizijos, maistu tikrai nepavadinsi. Greitas maistas, pamazgos, gerokai prarūgę produktai, "antro šviežumo eršketas" (specialiai Valinskui priminsiu, kad šią frazę sugalvojo Michailas Bulgakovas), viskas persūdyta ar persaldinta, bet valgiaraštyje aiškiai dominuoja žmogiena visais pavidalais. Prisipažinsiu, šeštadienį išgirdęs, kaip "Kultūros" laidos vedėjas bene penkiskart pakartojo virėjų romanais atsiduodančią frazę apie suvirpintą savo širdį, pasijutau labai nejaukiai, nes įsivaizdavau suvirpintą širdį su kitų šio vedėjo mėgstamų posakių garnyru tiesiai ant padėklo.

Pasiilgau nežmogėdriško kino, manau ir Jūs, mieli skaitytojai. Todėl ramia sąžine rekomenduoju labai mielą, žavią, šiltą komediją "Mylėk ir tikėk" (LTV, 6 d. 21 val.). Savo režisūriniam debiutui talentingas aktorius Edwardas Nortonas pasirinko istoriją apie du vaikystės draugus, kurie mylėjo tą pačią merginą. Užaugę vienas tapo rabinu (Ben Stiller), kitas – kunigu (Edward Norton), o tada į Niujorką grįžo jų vaikystės mergina (Jenna Elfman). Atgijusi meilė filmo herojams tampa tikru draugystės ir tikėjimo išbandymu. Tačiau filmo žavesys tas, kad nepaisant siužeto jame viskas atpažįstama – dvejonės, prietarai, nesugebėjimas apsispręsti… Tuo "Mylėk ir tikėk" primena Woody Alleno filmus. Anksčiau stebėjausi, kad žmonės tokius filmus vadina "gyvenimiškais". Dabar suprantu, kad tie paprasti žiūrovai yra daug išmintingesni už mus, ieškančius kadre aliuzijų, metaforų, simbolių.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
5:48:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba