SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-11-04 nr. 682

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Jakeliūnaitė
Sklandanti tapyba
1

Muzika 
• Tomas Kniukšta
Naujovių netrūko
2
• Živilė Ramoškaitė
Trys kūriniai – trys epochos
5
• Lapkričio "Bravissimo": Karmen, Ana Karenina ir kitkas
• Kviečia Šv. Kristoforo kamerinis orkestras
• Filharmonijoje koncertuos vienas populiariausių pianistų pasaulyje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Ten būti čia
• Neringa Černiauskaitė
Tuštumos pilnatvė
4
 Aurelija Jasaitė
Tarp skaitmeninių saunų ir meno
2
• Monika Krikštopaitytė
Nacionaliniai tekstilės ypatumai
19
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Aklas taperis
• Don Žuanas dėvi sportinį kostiumą1
• Virpanti laidos vedėjo širdis
• Pagrindinė VDFF programa
• "Scanorama 2005" kviečia į skandinavų kino puotą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Eglė Rindzevičiūtė
Surištos moterys, brutali architektūra ir augalai
6
• Zeynep Devrim Gürsel
Atvirai, bet prikandus liežuvį
3

Anonsai 
• Kultūros ministerija priima paraiškas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Tarp skaitmeninių saunų ir meno

Kultūriniai Helsinkio maršrutai

Aurelija Jasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Johanna Lecklin. "Pokalbių kavinė". 2005 m.

Helsinkis nėra gražus miestas, tačiau jame gyvena daug gražių žmonių. Kad ir kaip būtų keista – žmonių iš viso pasaulio, o ypač iš Afrikos ar Tolimųjų Rytų. Pagrindinėje gatvėje apsižvalgius aplink, suomių pasirodys mažuma. O nuėjęs į paskaitą sutinki visą pasaulį ir keliauji per žmonių veidus braižydama mintyse pasaulio žemėlapį – pradedi nuo Brazilijos ar Kolumbijos, keliauji per Kamerūną ir atsiduri Filipinuose ar Indijoje. Suomiai nekalbūs, arabai kalba tarsi rėkdami, afrikiečiai kalba muzika. Taip Helsinkis tampa gražiu miestu, nes niūrią architektūrą įelektrina viso pasaulio spalvos ir kalbos. Tu netgi nesijauti gyvenąs kažkur pasaulio pakraštyje, šiauriausioje Europos sotinėje.

Apie saunas. Tai neatskiriama gyvenimo dalis ne tik suomiams. Saunos egzistuoja kiekviename name, miesto centre įrengiamos laikinosios saunos, o viešosios saunos – viena lankomiausių erdvių. Draugė iš Jamaikos pareiškė, kad sauna tapo jos žalingu įpročiu. Hedonistinės paskatos visada seka pirmiau už intelektualinę veiklą, už veiklą, kur patartina pamąstyti, o Suomijoje žmonės mąsto daug ir racionaliai, gal todėl tas mąstymas neleidžia jiems tiek daug kalbėti. Suomių šiuolaikiniame mene mėgstamas siužetas yra sauna, turbūt vienas iš esminių kultūrinės identifikacijos ženklų. Helsinkis nėra didelis miestas, bet saunų ir meno galerijų turi daug. Man maloniau pasivaikščioti po pastarąsias. Pradėkime nuo Kiasmos, kuri stūkso Helsinkio centre ir impozantiška išvaizda deklaruoja savo statusą ir autoritetą. Visą rudenį čia veikia dvi grandiozinės parodos. Viena jų pavadinta "Gyvenimo lūžiai: politinis šiuolaikinis menas iš Kiasmos kolekcijos" (Fractures of Life: Political Contemporary Art in Kiasma’s Collections), tačiau deklaratyvaus ar politiškai aktyvaus meno čia nėra, politiškumo konceptas gvildenamas per kasdienybės perspektyvą. Parodos kuratorė Marja Sakari nusprendė dekonstruoti kasdienybės supratimą, susidedantį iš darbo, namų, šeimos elementų, suformuojančių pačią gryniausią rutiną, kuri dažniausiai asocijuojasi su neigiamais dalykais. Toks kasdienybės supratimas demaskuojamas pasiūlant kasdienybės, kaip impulsyvios, nenuspėjamos, energingos ir kontroversiškos sferos, įvaizdį.

Paroda man pasirodė gana nuobodi, galbūt dėl to, kad mano kasdienybė šiuo metu visiškai neprimena rutinos. Bet vis dėlto yra keletas darbų, pro kuriuos sunku praeiti, ar netgi tokių, dėl kurių norisi užbėgti į Kiasmą n-tąjį kartą juos pažiūrėti. Pirmiausia tai Pipilottės Rist videodarbas "Pickelporno". Vaizdas prasideda nuo moters kojų su bateliais ant kulniukų, kurios priartėja prie azijietiškų bruožų vyruko ir nuo to momento kamera efektingai fiksuoja nuogų kūnų šokį. Kamera priartėja prie kūnų per mikroskopinį atstumą, paversdama juos abstrakčiais dariniais, su "nuogai" akiai nepastebimomis kūno faktūromis. Hipnotizuojantis kaleidoskopinis kūno fragmentų fiksavimas pradangina bet kokį tikros pornografijos ar kūno, kaip geismo objekto, supratimą. Tiesiog kūnai neidentifikuojami kaip kūnai, jie įsupti į ryškiaspalvių gėlių ir vaisių foną, sukuriamas kerintis poetiškas vaizdų koliažas. Kūrinio žiūrėjimas tampa magiškų vaizdų, kūniškų ikonų, peržengiančių banalumo ribas, meditacija.

Man patinka tai, kad Kiasmoje galima pasirinkti videodarbus, kuriuos tu nori žiūrėti, ir jų rodymo seką. Po Pipilottės Rist darbo aš visada pasirenku legendinės suomių videomenininkės Eija-Liisa Ahtila itin trumpus filmukus (Me/We, Okay, Gray). Kvazidokumentiniai siužetai čia pateikiami reklaminės estetikos formatu, juose su pasimėgavimu žaidžiamas realybės ir fikcijos žaidimas.

Kitos jaunos suomių menininkės Gun Holmström videodarbe "A womb of one’s own" jauna besilaukianti moteris pasakoja savo istorija, kaip ji ruošiasi pagimdyti kūdikį ir atiduoti jį auginti vyrų porelei. Vienas iš vyrų ir yra kūdikio tėvas. Moteris, kupina vidinės ramybės, dėsto savo pasirinkimo motyvus, savo jausmus. Toks natūralus ir ramus nusistovėjusių gyvenimo, šeimos, vaikų supratimo keitimas, tyliai vykstantis transgresyvus procesas švelniai naikina tradicines moralines normas, ardo visuomenės sukonstruotas nepajudinamas gyvenimo normas. Tą patį, tik kiek efektingiau – su barokine satisfakcija – daro ir Aurora Reinhrad savo fotografijų triptike "She is so feminine", tirpdydama nustatytas ribas tarp to, kas yra vyras ir kas yra moteris, tačiau pasirinkdama parodijos strategiją, spektaklio atmosferą ir taip demonstruodama žaidimą su lyties, seksualumo supratimu, kuris yra toks reliatyvus ir lengvai keičiamas. Kita suomių menininkė Maria Duncker darbe "National costumes" gvildena ribas tarp nacionalizmo ideologijos ir viską apimančio globalizacijos bei vartojimo cunamio. Nacionaliniai kostiumai padaryti iš plastikinių maišelių, kažkada menininkės parsineštų su prekėmis iš prekybos centro. Menininkė taikliai komentuoja dabartinę situaciją, iš savo, kaip į vartojimo sūkurį įsupto asmens, perspektyvos, kartu atskleisdama ir šalies nacionalinių simbolių eroziją.

Kitaip į kasdienybę žvelgia suomių menininkas Aarne Jämsä savo akvareliniuose paveiksliukuose "Aarne and Arja". Šie nupiešti komiksine estetika su puikia ironijos, biografijos ir kasdienybės jausmo doze. Akvareliniuose siužetuose menininkas vaizduoja savo ir savo žmonos gyvenimo kasdienybę. Kiekviename paveikslėlyje pasakojama vis kita istorija iš jų kasdienybės. Tai jie laimingi kaitinasi saunoje, tai žiūri atostogų fotografijas ar pykstasi pasiėmę peilius.

Kitą Kiasmos erdvių dalį uzurpavę miesto jaunimo subkultūrų atstovai demonstruoa savo meną – nuo važinėjimo riedlentėmis iki grafiti. Menininkai Kiasmoje sukūrė aktyvią erdvę įvairioms veikloms, balansuojančioms tarp meno ir populiariosios kultūros. "First We Take Museums" – ši paroda veikia tarsi interneto svetainė, ji nuolat papildoma įvairiais renginiais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, diskusijomis ar paskaitomis, todėl smagu nueiti į jau matytą parodą ir visada atrasti kažką naujo.

Spalio pradžioje startavo daugialypis Helsinkio fotografijos festivalis "To be continued...", taip pat viliojantis į šiuolaikinio meno malonumų ir nemalonumų labirintus. Tai seniausias tarptautinio pobūdžio fotografijos renginys Suomijoje, kurį organizavo ir įdomiausius suomių bei britų darbus pristatė "Hippolyte" galerija ir Britų taryba. Festivalis išsidėstęs net keturiose galerijose. Didžiausia ir rimčiausia, bet ne pati įdomiausia dalis demonstruojama Helsinkio kunsthalėje. Man patiko, kad festivalio kuratoriai neapsiribojo vien tradicine fotografija, bet aktyviai įtraukė ir videoprojekcijas ar net instaliacijas. Todėl lokalizuotis norėčiau MUU galerijoje, ji kartu yra ir tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, kuriai priklauso daug jaunų ir pačių įdomiausių Suomijos menininkų. Galerijoje buvo rodomos septynių videodarbų projekcijos. Kiasmoje dirbantis menininkas Kalle Hammas man pasakojo, kad Suomijos videomeną galima suskirstyti į du blokus. Pirmasis – bandymai, eksperimentai su pačia medija, vaizdo, judesio ir garso santykių analizavimas. Antrasis blokas – darbai, vienokiu ar kitokiu būdu gvildenantys socialinę tematiką. Tokiuose darbuose yra fiksuojamos istorijos, personažai, jų aplinka, jų pasakojami naratyvai. Per tokia nubrėžtą perspektyvą buvo lengviau žiūrėti ir MUU galerijoje rodomus videodarbus. Vienu įdomiausių pasirodė jaunos suomių menininkės Johannos Lecklin darbas "Pokalbių kavinė" ("Story cafe"). Menininkė Londone išsinuomojo parduotuvę ir įrengusi laikiną kavinę kvietė užsukti pro šalį einančius žmonės už kavos puodelį papasakoti savo istoriją. Autorė eksperimentuoja tyrinėdama žmonės, jų pasirinktas istorijas, jų elgesį prieš kamerą ir kokias istorijas jie pasirenka pasakoti. Istorijos įvairiausiuos – nuo vaikystės prisiminimų ar meilės nuotykių iki japonės prisipažinimo, kodėl jie tiek daug fotografuoja. Istorijos tampa kvazirealios, nes nežinai, kiek jose yra tiesos, o kiek įsivaizdavimo ir prasimanymų. Kodėl personažai pasirenka išgerti kavos puodelį, kurio kaina – savo intymumo atskleidimas arba tiesiog žaidimas ir simuliacija, kur nebėra ribos tarp faktų ir fikcijos, tarp privatumo ir viešumo? Kitas darbas iš šio "socialiai orientuoto" bloko – tai Nooshin Farhid, Londone gyvenančios iranietės, darbas "Kirpykla" ("Hair salon") demonstruojantis "tapimo gražia" procedūrą. Videodarbe rodoma jauna moteris, garsiai kramtanti gumą, kol jai daroma šukuosena. Nervingas čepsėjimas išduoda merginos jaudulį, kuris šiuo atveju atrodo komiškas. Tačiau kartu įsipina kitas naratyvas, rodantis už kirpyklos esančios aplinkos netvarką – purvinas gatves, grafiti išpieštas sienas. Autorė taikliai atskleidžia trapų santykį tarp grožio ir negrožio, tarp vidaus ir išorės, pasirinkdama kirpyklą, kaip grožio kūrimo vietą, ir miestą, kaip aplinką, kuriame tas "grožis" gyvena.

Alli Savolainen darbe "Abroad" rodo nepažįstamo miesto vaizdus, nufotografuotus per mašinos langą. Vaizdai plaukia lėtai, įsiliedami vienas į kitą, ir taip sukuria melancholišką besikeičiančio miesto įvaizdžių istoriją. Kiti autoriai savo darbuose taip pat narsto santykį tarp statiško fotografinio vaizdo ir judesio bei garso.

Smagu, kad Helsinkyje yra daug galerijų, eksponuojančių šiuolaikinį meną, tad gyvenimas gali intensyviai suktis tarp kūniškų ir protiškų malonumų, tarp saunos ir šiuolaikinio meno...

 

Skaitytojų vertinimai


5768. kotto2005-11-13 19:17
Grįžk greičiau ;*

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
5:48:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba